aA
Mūsų gyvenimas vertas tiek, kiek kainavo nugalėti jo sunkumus. Fransua Moriakas
© Shutterstock nuotr.

Publikuojame leidyklos „forSMART“ išleistos knygos „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“ ištrauką. Tikimės, kad šie pamąstymai paskatins jus pakeisti savo gyvenimo būdą į sveikesnį.

************************

Fransua Moriakas (1885–1970) – prancūzų poetas, novelistas, dramaturgas, 1952 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija už gilią dvasinio gyvenimo sampratą ir meninės išraiškos turtingumą, atveriant žmogaus gyvenimo dramos labirintus.

Naujoji vėžio filosofija

Jurijus Kuznecovas

Ar gali vėžį sukelti dvasinis žmogaus susvetimėjimas, o pagydyti – vėžinio darinio „lepinimas“ papildomu maistu? Kaip atrodo kelias, kuriuo liga galėtų sunaikinti save pačią? Straipsnyje pateikiamos alternatyvios kovos su vėžiu teorinės prielaidos: jei vėžio nepulsime, jis bus priverstas savo naikinančią jėgą atsukti prieš save.

Šiandien nieko nebestebina tai, kad nemaža dalis „psichosomatiniais“ vadinamų susirgimų yra gydoma žodžiu, o ne vien fizinės intervencijos būdu. Tai patvirtina prielaidą, kad žmogaus organizmas yra hierarchinė struktūra, kuriai vadovauja mąstymas. Taikydami tam tikrus žmogaus mąstymo koregavimo metodus, galime pakeisti jo smegenų veikimą. Tokiu būdu pasikeitimai pasiekia ir žemesnius lygmenis: nervų sistemą, medžiagų apykaitą, skirtingų organų tonusą ir ritmus. Ir štai – toks absoliučiai realus, apčiuopiamas sveikatos sutrikimas, kaip, pavyzdžiui, skrandžio opa, visiškai išnyksta, paveiktas paprasčiausio analitinio žodžio.

Nors, ko gero, dauguma dabar susimąstė apie stebuklus, vis dėlto toks gydymas neturi nieko bendra su mistika. Yra idėja, ir yra materija. Žmogus – savotiškas tiltas, taškas, jungiantis idėjų ir materialųjį pasaulį. Ir būtent idėja šioje struktūroje atlieka pagrindinį, lemiantį, vadovaujantį vaidmenį. Turint omenyje dualistinę (idealiąją ir materialiąją) žmogaus prigimtį, natūralu daryti prielaidą, kad bet kokia liga arba sutrikimas turi ryšio ir paralelių su žmogaus mąstymu. Pastebėta, kad vienodi susirgimai atitinka vienodas idėjines tendencijas. Būtent šios tendencijos ir yra ligos branduolys, todėl radikalus gydymas įmanomas tik tuomet, kai šis idėjinis branduolys, palaikantis destruktyvaus proceso gyvastingumą, yra sunaikinamas.

Būtent toks ir yra metodo, vadinamo ideoanalize, turinys: savo taikiniu pasirinkdamas destruktyviąsias mąstymo tendencijas ir jas koreguodamas, jis išveda žmogų iš psichologinės problemos ir neurotinio sutrikimo. Idėjinis neurozės arba psichosomatinio susirgimo vaizdas ideoanalizės požiūriu atrodo kaip destruktyvus žmogaus išorinio ir vidinio pasaulio santykių sistemos iškreipimas (idėja čia suvokiama kaip santykių išraiška).

Vėžys šia prasme turi esminių ypatybių. Pakankamai sunku išskirti tą bendrąjį onkologinių pacientų vardiklį, kuris pakankamai didelio skirtingų, įvairiapusių jų psichikos tyrimų pagrindu juos vienytų ir skirtų nuo kitų. Tačiau jis egzistuoja, nors ir reikalauja tolimesnio tikslinimo, verifikacijos bei nuodugnaus tyrimo. Turimas omenyje išties radikaliai skirtingas vidinis vėžio vaizdas. Jeigu kitų susirgimų atveju susiduriame tik su tam tikros santykių charakteristikos iškreipimu, vėžio destruktyvumas naudojasi vadinamuoju „uždraustu smūgiu“ – jo atveju galima stebėti visišką santykių atsisakymą. Ligonis jau „nedalyvauja žaidime“ ir, geriausiu atveju, tik imituoja santykius. Tyrinėtojai tokį susvetimėjimą dažniausiai sieja su „valios gyventi“ arba „tikėjimo“ praradimu.

Taigi, jeigu apibrėžtume asmenybę kaip santykių sistemą, vėžys tokiu atveju būtų asmenybės nekrozė arba apmirimas – susvetimėjimo, esminių vidinio ir išorinio pasaulio santykių ir ryšių nutraukimo veiksnys, lemiantis ir šių ryšių pakeitimą paviršutiniškomis ir formaliomis imitacijomis. Neseniai atlikti Čikagos universiteto tyrimai parodė, kad net žiurkės dirbtinai sukurto susvetimėjimo sąlygomis tampa labiau linkusios susirgti vėžiu.

Hipotezę apie idėjinę vėžio esmę, kaip fizinį dorovinio susvetimėjimo tęsinį, patvirtina ir neseniai paviešinti duomenys, rodantys, jog vėžio ląstelių branduoliai, skirtingai nuo normaliųjų, neturi elektrinio potencialo bei lauko. Šis laukas – tai iš esmės tas pats santykis. Ląstelė, kaip posistemė, patiria tokius pat pokyčius, kaip ir didžioji organizmo sistema. Ji atsisako santykių. Šiam tikslui pasitarnauja ir aukštas negatyvus vėžio ląstelių sienelių krūvis. Jis atstumia kitas ląsteles, kad negalėtų sudaryti su jomis sistemos, organizuoto audinio. Pastebėta ir tai, kad vėžio ląstelės ant membranų paviršiaus neturi mikroskopinių plaukelių – blakstienėlių, kurios taip pat reikalingos ryšio su kitomis ląstelėmis ir išorine aplinka palaikymui.

Vėžio etiologija, ko gero, yra dvipolė – jis gali būti tiek fizinio (apšvitinimo, kancerogenų ir pan.), tiek nefizinio (destruktyvios mąstymo anomalijos) poveikio pasekmė. Pastaruoju atveju žmogaus santykių sistemoje atsiradusi disfunkcija per mąstymą nusileidžia organizmo hierarchijos kopėčiomis ir pasiekia ląsteles. Mažoji posistemė (ląstelė) siekia atkartoti didžiosios sistemos – asmenybės – savybes. Bet kuriuo atveju: arba iš viršaus, arba iš apačios susidaro „harmonija“ – žmogaus mentalinės ir kūniškos sudedamosios dalies atitikimas.

Prielaidą, kad vėžys yra pasitraukimo iš santykių sistemos pasekmė, patvirtina ir tai, kad piktybiški navikai dažniausiai susidaro tuose organuose, kurių funkcijos gyvenimo tėkmėje buvo engiamos arba nenaudojamos. Pavyzdžiui, nustatyta, kad negimdžiusios arba gimdžiusios, bet vaiko krūtimi nemaitinusios moterys turi didesnę tikimybę susirgti pieno liaukos vėžiu. Gimdos arba priešinės liaukos funkcijų engimas taip pat gali tapti vėžio priežastimi.

Vėžio ląstelės nėra diferencijuotos, atvirkščiai – jos yra stereotipinės ir neturi jokios specializacijos. Jos visos yra vienodai beprasmės bet kurių organų ir organizmo sistemų atžvilgiu. Abstrakčiai kalbant, greitai besivystančiame vėžio navike pasireiškia tas pats, kas vyksta bet kuriuo formos atsijungimo nuo turinio atveju – išsilaisvinusi forma (vėžio ląstelės, pasitraukusios iš santykių sistemos, iš organizmo procesų) iš pradžių „niršta“. Taip išsivysto pseudogyvybė, t. y. formali gyvybės imitacija, kuri siekia pakeisti tikrąjį organizmą, kas galų gale šį ir pražudo.

Ideoanalizės būdu nėra sudėtinga išskirti specialią vėžio idėjinio branduolio korekcijos (žmogaus santykių sistemos atstatymo, susvetimėjimo panaikinimo) metodiką. Ir, greičiausiai, ji galėtų būti taikoma ne tik šioje srityje. Tačiau naivu manyti, kad, siekiant vėžio profilaktikos, dėl korekcijos kreipsis asmenys, linkę į, bet dar nesusirgę vėžiu. Tuo labiau, kad, turint omenyje įvairiausių šarlatanų veiklą, pats metodas tampa panašus į neegzistuojančių ligų gydymą.

Kita vertus, tais atvejais, kai žmogus vis dėlto kreipiasi pagalbos, dažniausiai jau būna per vėlu. Piktybinio auglio paplitimas, metastazavimas vyksta daug sparčiau, nei pasireiškia bet kokios analitinės korekcijos rezultatai. Taigi, reikalingas koks nors radikalus būtent fiziologinės piktybinio auglio lokalizacijos metodas. Naudingiausia būtų suteikti ligoniui poilsį, pakankamai ilgą jo ideoanalizei atlikti ir mąstymui sutvarkyti.

Analogiškas uždavinys yra keliamas siekiant spręsti sergančių narkomanija arba alkoholizmu korekcijos problemą. Narkologinis ligonis, kaip ir onkologinis ligonis, negali būti laikomas pakankamai sąmoningu ir motyvuotu analitiniam įsikišimui atlikti. Kad priklausančiojo mąstymas pasiektų normalią darbinę būseną, buvo sukurtas „paradoksalaus išlaisvinimo iš ciklo“ metodas, padedantis be paties ligonio valios pastangų išleisti jį neribotų „atostogų“ nuo priklausomybės.

Vėžio atveju taip pat reikia kažko panašaus – tiek pat neįprasto, kokia neįprasta ir pati liga. Jeigu organizmo kovos su gerybiniais augliais arba kokiais nors parazitais atveju kalbame apie opoziciją „sistema prieš sistemą“, organizmo kova su vėžiu – kažkas iš esmės skirtinga. Čia „sistema“ priešpriešinama „antisistemai“ (nes, kaip jau minėta, vėžio ląstelių populiacijoje nėra pagrindinio sistemos požymio – elementų santykio). Įprasti naikinančio karo metodai čia yra bejėgiai – organizmo „materija“, lyg į juodąją skylę, krenta į vėžio „antimateriją“. Čia reikalingas ne „ėjimas žirgu“, o būtent paradoksalus metodas.

Paradoksalus metodas nesiekia kovos su agresoriumi-destruktoriumi (šiuo atveju – metastazuojančiomis vėžio ląstelėmis). Atvirkščiai – šis būdas numato reikiamybę įžiebti vėžiui „žalią šviesą“. Tuomet agresorius, netekęs priešininko, bus priverstas atsukti savo destruktyvumą prieš save patį ir susinaikinti. Tai ir yra pagrindinė destruktyvumo savybė – tai, kas naikina, anksčiau ar vėliau yra priverčiamas susinaikinti.

Vienintelis dalykas, dėl kurio kaunasi vėžio ląstelės, yra maistas. Organizme už maistą reikia mokėti funkcionaliu veikimu, o naviko ląstelės šio naudingumo kaip tik ir neturi. Jos sugeba vien tik daugintis, todėl yra priverstos pastoviai kariauti dėl naujų resursų. Norint nugalėti tokius „skėrius“, būtų naudingiausia pastatyti jiems specialią dirbtinę lesyklą: tokiu būdu vėžio ląstelės be kovos gautų sustiprintą mitybą, ir netgi geresnę, negu gali suteikti pats organizmas. Dirbtinai užaugintas auglys atitrauktų metastazuojančias ląsteles į save – visas vėžys lokalizuotųsi vienoje vietoje ir galų gale pats save sunaikintų.

Taigi norint atitraukti vėžį nuo karo prieš organizmą, reikia jį „papirkti“ nemokamu maistu. Tokiu būdu sustabdomas metastazių „liežuvių“ vystymasis, taip pat pritraukiamos, surenkamos mažesnės vėžio ląstelių grupės, klaidžiojančios kraujagyslių ir limfinių mazgų gatvėmis tarsi nusikaltėliai, ieškantys vietų, kur maistas yra „blogai padėtas“...

Yra žinoma, kad tolimesnio vėžinių ląstelių kolonijų vystymosi proceso metu, esant palankioms sąlygoms, jas ištinka metamorfozė – išsivysto tam tikra diferencijuota organizmo struktūrų imitacija. Susiformuoja liaukos, kuriasi jungiamasis pseudoaudinys – stroma, aktyviai vyksta kraujagyslių formavimosi procesas. Yra ir duomenų apie vėžio „imperijos“ hierarchinę struktūrizaciją. Tačiau ši struktūra nėra gyvybinga ir iš esmės tėra imitacija, menka organizmo kopija. Vis dėlto vėžio ląstelės, užimtos tokia statyba, sumažina savo agresyvumą. Sulėtėja augimas ir invazija – auglio skverbimasis į sveiką organizmą. O juk svarbiausia, kad vėžys nemetastazuotų. Svarbiausia – laimėti laiko.

Vertinga būtų kuriam laikui stabtelti ir pabandyti aptarti, kaip apytiksliai atrodytų naująja koncepcija paremtas vėžio gydymas. „Lesyklų“ konstravimą būtų tikslinga vykdyti dviem kryptimis. Viena vertus, reikėtų aprūpinti navikų mazgus, kuriuose jau susiformavusi stroma (kuri ir yra atsakinga už navikų maitinimąsi), maistu. Kita vertus, būtų naudinga implantuoti į organizmą tam tikrus „inkubatorius“ – akytus implantus, gebančius suteikti galimybę susikurti vėžio kolonijai ir aprūpinti maistu pakankamą ląstelių kiekį. Siekiant užtikrinti maksimalią metastazuojančių vėžio ląstelių adsorbciją, „inkubatorius“, ko gero, reikėtų implantuoti ne tik invazijos zonoje, bet ir tolimesnėse organizmo vietose.

Auglių „lesyklos“ ir implantuoti „inkubatoriai“ vamzdeliais turi būti sujungti su „parduotuve“, aprūpinančia juos maistingomis medžiagomis. Tam galima būtų naudoti netgi paties ligonio kraują, jį specialiai praturtinus. Po kurio laiko šią „parduotuvę“ galima panaikinti. Nuo maitinimo atjungtos vėžio ląstelės, pripratusios prie nemokamo maisto ir iki tol netekusios savo agresyvumo, žūsta dėl metamorfozės. Tuomet jas galima pašalinti mechaniškai, kartu su „inkubatoriais“.

Taip pat galima pasitelkti chemoterapijos metodą, kuris, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, gali būti radikaliau aktyvizuotas būtent marinant vėžio ląsteles badu, kadangi jos tiek vertina mitybą, kad, skirtingai nuo sveikų ląstelių, neturėdamos pakankamai maisto, netenka imuniteto prieš chemoterapijos metu naudojamus nuodus. Po šių procedūrų imuninė paties organizmo ataka pati pribaigs retas „infantilias“ vėžio ląsteles. Fizinė liga pereis į remisijos stadiją, atsivers kelias pagrindinei gydymo daliai – neskubotai „vėžinio“ susvetimėjusio mąstymo ideokorekcijai, kad liga nebesugrįžtų.

Suvokiant vėžį „antisistemiškai“, neišvengiamai iškyla du klausimai:
1. Jei vėžio ląstelės antisistemoje yra susvetimėjusios, atstumiančios, nevaržomos jokių įpareigojimų organizmo atžvilgiu, jos natūraliai turėtų išsiskirstyti į skirtingas puses. Tačiau vyksta priešingas reiškinys – sergančios ląstelės vienijasi. Vadinasi, turi egzistuoti kokia nors jas vienijanti jėga.
2. Jei vėžio ląstelė yra susvetimėjusi, t. y. neapsikeičia su niekuo jokia informacija, kokiu būdu įvyksta sveikos ląstelės „užsikrėtimas“? Pastarajai invazijos metu užtenka būti šalia sergančios ląstelės, kad prasidėtų jos pavertimo tokia pačia procesas.

Pažvelgę į socialinį vėžio analogą, tokią pat antisistemą – fašizmą, pastebėsime, kad ten užkrečiantis faktorius yra psichologinė indukcija, o jėga, sutelkianti žmones į „krūvą“ – rezonansas, tiksliau sakant, panderomotorinė trauka, atsirandanti dėl rezonanso. Tikėtina, kad ir vėžio audinių bei ląstelių struktūroje egzistuoja specifinės rezonansinės vibracijos, ciklai, virpesiai, kurie ir sutelkia sergančias ląsteles į auglį. Taip pat, matyt, jos sugeba indukuoti tokius pat virpesius sveikose ląstelėse, taip paversdamos jas vėžinėmis – taigi užtenka tiesiog prie prisiartinti.

Kalbant apie mąstymo problemų ir vėžio paraleles, svarbu paminėti Čikagos universiteto mokslininkų atradimą. Eksperimentų su žiurkėmis metu jie įrodė, kad esama koreliacijos tarp, pavyzdžiui, baimės jausmo ir onkologinių susirgimų vystymosi. O štai Toronto universiteto mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad smurtas prieš vaiką 49 % padidina tikimybę šiam susirgti vėžiu.

Pensilvanijos Penn State medicinos koledžo ir Brighamo universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad su sutuoktiniais gyvenantys onkologiniai ligoniai turi 14 % mažesnę mirties nuo vėžio riziką, lyginant juos su vienišais žmonėmis. Tai dar kartą patvirtina „susvetimėjimo“ teoriją: šeimoje gyvenantys pacientai skiriasi nuo vienišų tuo, kad yra daug geriau integruoti į santykių sistemą – jų santykiai yra palaikomi iš išorės.

„Antisisteminė“ vėžio teorija, ko gero, yra vienintelė, sugebanti paaiškinti vėžio ląstelių savybę „grįžti“ į vietą, iš kurios jos buvo visiškai pašalintos. Kai kurių tyrinėtojų teigimas, kad vėžio ląstelės turi tam tikrą instinktą, atmintį, yra mistinis. Tačiau viskas paaiškėja, suvokiant vėžį kaip susvetimėjimo žalą organizmo sistemai. Sužalojimo vietoje susikuria niša, kurioje bet kokios naujos ląstelės ar persodinti organai vis tiek taps susvetimėjusiais, antisisteminiais.

Šis straipsnis negali būti suvokiamas kaip gydymo instrukcija. Joje tik išdėstomi kai kurie preliminarūs konceptualūs svarstymai, kurie dar reikalauja visapusiško įprasminimo ir tyrimo. Vis dėlto pristatytas paradoksalus metodas yra sistemingas ir logiškas. Vienintelis dalykas, galintis apriboti naujos koncepcijos nuodugnų tyrimą ir diegimą, yra mąstymo konservatyvumas, įprotis visas problemas spręsti jėga, kova ir slopinimu.

Tačiau tokie metodai yra ganėtinai menki prieš tokį priešą, kaip vėžys – karui pritaikytą, karu mintantį ir karą kuriantį. Norint nugalėti stipresnį priešą, visų pirma reikia mokėti pripažinti pralaimėjimą. Tai tarsi Evangelijos įsakymo „nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt. 5:39) įkūnijimas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Skvernelis paskelbė savo sprendimą dėl Prezidento rinkimų pildoma (481)

Ketvirtadienį per susitikimą su vietos bendruomene Rusnėje premjeras Saulius Skvernelis...

Gyvai / Vienam lietuviui Dakaras baigtas: Bardauskas susilaužė ranką, išgabentas į ligoninę atnaujinta 15.13 val. (50)

Dešimtasis Dakaro etapas – paskutinis šių metų ralyje. Šiandien visų laukia vos 112 km...

Aukštas rusų saugumo pareigūnas: Ukraina greitai gali netekti savo valstybingumo (1)

„Valdžia Kijeve daro viską, kad suskaldytų Ukrainą “, – tvirtina Rusijos Saugumo...

Žinia apie itin žiaurų išpuolį Vokietijoje išprovokavo dramatiškus pasisakymus: tokia buvo ir KGB strategija (120)

Prieš daugiau nei savaitę Vokietijos miesto Brėmeno centre buvo sumuštas Bundestago narys,...

Po partizanų kalbos suskaudo ir Kremliui: išpylė melo dozę, o kas už ją atsakys? (1028)

Karo nusikaltėliai, civilių skerdikai, nacių bendrininkai. Taip Lietuvos partizanus pastaraisiais...

Aukščiausias žaidėjas NBA istorijoje žavisi Saboniu: įspūdinga, kaip jis pats tapo savo likimo kalviu specialiai DELFI iš Londono (5)

Gheorge'as Murešanas – įspūdingo ūgio milžinas iš Rumunijos, kuris jaunystėje suprato, jog...

Karbauskis dėl pensijų kreipėsi į ministrą (148)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis...

Britų turistai siautėjo tiek, kad juos išprašė iš šalies (12)

Grupelės turistų iš Didžiosios Britanijos, tarp kurių ir vaikas, buvo paprašyta skubiai palikti...

Pasidalijo išgyvenimo patirtimi: uždirbu 466 eurus, kas mėnesį sutaupau 400 (619)

Turbūt daug kam perskaičius rašinio pavadinimą kilo klausimas „kas čia per nesąmonė?“,...

Žvilgsnis į įspūdingus viešbučio kambarius, kuriuose svečiai pasijaus tarsi pasakoje (1)

Parke „Gardaland“ ( Italijoje ) duris netrukus atvers naujas šeimoms skirtas viešbutis ,...