Iš tiesų, esu labai patenkinta, kad nuolat esu priversta rūpintis savo išvaizda – tai yra žymiai daugiau šansų būti sveikesnei negu nepergyvenant valgyti viską iš eilės. Juk niekada nežinai, kada greita medžiagų apykaita gali sulėtėti...
Nesu ypač stora, tačiau nebuvau visiškai patenkinta savimi. Tad svorį esu metusi daug kartų ir daug kartų nesėkmingai, bandžiau tikrai daug dietų, sportavau iki nukritimo, bet mažai kas padėjo, numestas svoris greitai grįždavo. Ir dabar aš žinau kodėl – todėl, kad tai buvo savęs suvaržymas, buvo prievarta pačiai sau. Galų gale pradėjau nekreipti į savo svorį dėmesio, jei kam nors nepatiksiu, tai jau jų problema. Tačiau po to, mano kūnas man pats pasakė, ko reikia.
Tad paskutinis mano svorio metimas buvo netikėtas man pačiai. Istorija prasidėjo nuo to, kad netyčia nusipirkau per mažą sijoną, nors aš į jį tilpau, bet parduotuvėje atrodžiau geriau negu iš tiesų.
Namuose supratau, kad jis atrodo per daug aptemptas ir tikrai neskoningai... Buvo du sprendimo būdai: jį parduoti/ atiduoti arba suplonėti iki jo lygio, visgi jis buvo gražus. Nusprendusi, kad gal kada nors suplonėsiu, numečiau jį į spintą.
Tuo metu lankydavau linijinius šokius du kartus per savaitę, bet netikėtai jie baigėsi, mokytojai išvykus į kitą miestą. Tai irgi buvo postūmis, kuris privertė mane ieškoti kažko naujo, nes negalima nesportuoti. Greičiausiai paklausite kodėl aš taip manau, kad būtina sportuoti ?
Pirmas dalykas, aš jaučiuosi žymiai geriau pasportavusi, antras dalykas – esu sveiko gyvenimo būdo pasekėja, trečias dalykas – sportas šiais laikais, kai vyrauja nutukimo epidemija, yra ypatingai svarbus norint išvengti tokių ligų kaip cukrinis diabetas, įvairiausios širdies ligos, progresuojanti aterosklerozė.
Šokius tikrai mėgstu, tačiau neturėjau partnerio, o pasibaigus linijiniams teko ieškoti alternatyvos. Apsisprendžiau - nuėjau į sporto klubą. Taip jau išėjo, kad su didele nuolaida, gavau metinį abonementą. Tačiau net ir gavusi abonementą nežinojau, ko imtis. Visgi, sėkmės paslaptis atėjo pati. Pirmiausia – nuėjau į baseiną ir pirtis.
Prisiminiau, kad vaikystėje mokiausi plaukti. Išbandžiau. Ant vandens laikytis mokėjau, tad vandens baimės neturėjau. Plaukdavau paprastai, vadinamąja „varlyte“. Ir nejučia pripratau, kaip man patinka plaukti, supratau, kad tai ne sportas, o vienas malonumas!
Žinoma, iš pradžių plaukiau, kaip mokėjau, stengdavausi išsaugoti šukuoseną ir plaukiau iškėlusi kaklą.. na, dabar jau net juokinga darosi, bet viskam savas laikas. Paskui apsižvalgiusi supratau, jei jau atėjai į baseiną – nusiteik sušlapti. Įsigijau plaukimo kepuraitę, plaukimo akinius. Galėjau jau plaukti nuleidusi galvą, kaip kad ir reikia... tačiau pasirodo, kad ne viskas taip paprasta, nemokėjau kvėpuoti po vandeniu! Ir ką daryti?
O noras plaukti buvo didelis! Pradėjau plaukti ant nugaros – tada nereikia panerti. Praėjo kažkiek laiko ir jau mokėjau plaukti ant nugaros – bet kiek man buvo džiaugsmo, kad jūs žinotumėte! Tai buvo kažkas naujo pilkoje kasdienybėje, sutikau naujų žmonių, kurie man davė patarimų apie plaukimą, diena be baseino tapo neįmanoma.
Plaukimas - didžiausias džiaugsmo šaltinis
Galbūt plaukimas tapo mano didžiausiu džiaugsmo šaltiniu ir dėl to, kad pagal horoskopą esu žuvis, tad tiesiog pasinėriau į savo prigimtinę stichiją. Ir vanduo toks atpalaiduojantis, atrodo, kad tiesiog skrendi, viską užmiršti, tik vanduo ir tu ir tas pojūtis – laisvės pojūtis!
Tiesiog nepakartojama! Mano plaukimo istorija nesibaigė, nors tuo metu atrodė, kad plaukti po vandeniu ir tuo labiau kvėpuoti po juo ne man ir tai neįveikiama, neįsivaizdavau kaip tai turi atrodyti. Galėjau pasiimti pamokų pas aplinkui besisukančius plaukimo trenerius, bet tuo metu, kažkuris iš jų man buvo kritęs į akį ir nenorėjau pasirodyti jam, kaip aš nemoku plaukti, kažkoks kuklumo jausmas pabudo manyje. O jei būčiau ėmusi pamoką pas kitą mokytoją, jis galvotų, kad jis man atrodo nepakankamai kompetentingas..
Galų gale nusprendžiau, kad yra visagalis internetas ir jame pilna nurodymų, kaip plaukti. Plaukti ant nugaros jau mokėjau, tad apetitas augo bevalgant. Prisižiūrėjusi įvairių internetinių pamokų, kaip plaukti, pradėjau eksperimentus ir aš. Teoriškai supratau, kaip reikia plaukti. Reikėjo tik praktiškai įgyvendinti. Na, bandymų buvo įvairių, praleisdavau baseine ir valandą, ir dvi, bet galų gale išmokau plaukti ir po vandeniu. Išmokau atmintinai taisykles, kaip plaukti ir plaukdama save kontroliavau ( ar žiūriu į dugną, ar kojas pakankamai sulenkiu, ar delnai pasisuka į išorę ir pan.) Ir man pavyko!
Jau moku plaukti įvairiai: ir ant nugaros, ir ant pilvo, ir po vandeniu. Norėčiau akcentuoti, kad tai nebuvo priverstinis darbas, neturėjau tikslo mesti svorio. Tai buvo atradimo džiaugsmas ir supratimas, kad pasirodo, aš galiu įveikti ir pasiekti kažką naujo savarankiškai. Galbūt turėjau ir kažkokio užsispyrimo – nepaliksiu pradėto darbo nepabaigto. Praleista valanda, man atrodydavo per mažai, aš galėdavau plaukti ir ilgiau, bet, žinoma, gyvenime turiu ir kitų reikalų – mokslai, darbai. Visa ši dinamika truko šešis mėnesius.
Dabar progai pasitaikius visada lekiu į baseiną. Supratau, kad taisyklingas plaukimas atima daug daugiau jėgų negu atrodo. Yra įjungiami visi įmanomi judesiai: tiek rankų, tiek kojų, tiek viso kūno pasisukimai, delnų, pėdų padėtis ir judesys, galvos padėtis turi didelę reikšmę plaukimui ir greičiui. Iš tiesų, mano manymu plaukimas – yra viena iš tobuliausių sporto šakų, nes įtraukiami visi raumenys, ugdomas kūno lankstumas, suintensyvėja kraujotaka.
Ir iš tiesų ši patirtis man parodė, koks tobulas yra žmogaus kūnas, kiek daug žmogus gali. Taigi, pati nepastebėjau, kaip suplonėjau, pastebėjo artimieji, klausė, kas atsitiko, tad ir jiems papasakojau apie savo naują atradimą – plaukimą. Šiandien ir toliau lankau baseiną, tobulumui ribų nėra, supratau, kad dar nesu ištverminga ir tolimesni mano planai – į sporto salę, šiek tiek sustiprinti raumenis, kurie padėtų plaukime.
Dabar norėčiau paminėti svarbiausius mano istorijos momentus: nenoriu patarti kitoms būtinai plaukti, tai gali būti bet kuri sporto šaka. Bet ji turi teikti jums džiaugsmo.
Kai veikla teikia džiaugsmą, atsiranda noras ją tęsti. Mano pagrindinė mintis – neprievartaukite savęs jokia dieta, jokiu priverstiniu bėgimu iš ryto, jei tai jums neteikia džiaugsmo. Aš jokiu būdu nenoriu sakyti, kad kažkuri sporto šaka yra bloga. Tiesiog visi žmonės yra skirtingi ir kiekvienam iš mūsų skirtinga sporto šaka gali tikti labiau ar mažiau. Be to, jei kažkas nepavyksta, ar per sunku, sustokite ir nedarykite. Vieną dieną nepavyko, o kitą pavyks.
Ir nereikia galvoti, ką pagalvos kiti apie tave, jei kažką padarei ne taip (pvz. mano atveju, sustojau vidurį takelio ir pasimečiau). Turiu pripažinti, kad ir man pačiai buvo nejauku, pergyvenau, kad niekas nepamatytų, tačiau šiandien kažkaip visa tai praeityje. Koks gi skirtumas, kad sustojai, tai yra tavo asmeninis reikalas, kaip elgiesi, ir ar kažkas pavyksta, ar ne. Žinoma, jei tik yra noro ir finansinės galimybės leidžia – geriau sportuoti su trenerio pagalba, greičiausiai jis tikrai greičiau pastebės klaidas ar netikslumus.
Mitybos įpročiai formavosi ne per dieną
Dar norėčiau papasakoti apie savo mitybą. Kadangi svorio metimas nebuvo mano tikslas, tad leidau sau valgyti viską. Tačiau mano mityba yra tokia: vengiu bandelių, nesveiko maisto (mėsainių, riebaus maisto, sūdytų patiekalų), mano racione vyrauja daržovės, vaisiai, yra mėsos, žuvies, yra ir šokolado. Manau, sportuojant man irgi pats organizmas padiktuodavo, ko tuo metu norėjosi, dažniausiai norėjosi kažko gaivaus, tad dabar jau žinau ne vieną gardžių salotų receptą. Išmokau virti ir sriubas, pamėgau jogurtą.
Tokie mitybos įpročiai susiformavo ne per dieną. Tačiau kaip ir minėjau, anksčiau buvo daug bandymų mesti svorį, tad apie mitybą žinojau nemažai. Tiesiog taikiau įvairius sveikus produktus pagal savo organizmo poreikius. Ir rezultatas mane tenkina. Kaip ir daugelyje sveikatingumo žurnalų rašo: stengiuosi prieš einant miegoti nevalgyti bent 3 valandas, o rytais prieš pusryčius išgeriu vandens su citrina.
Greičiausiai skaitytojams dar kiltų klausimas kiek kilogramų numečiau ? Iš tiesų, nežinau, nesisvėriau, tiesiog esu ne tas žmogus, kuris skaičiuotų viską skaičiais, kilogramais ar kalorijomis. Pajaučiau sulieknėjimą nešiojant drabužius – jie tapo laisvesni, naujus pirkau dydžiu mažesnius. Ir tai jau man yra didelis pasiekimas.
Apibendrinant noriu pasakyti, kad reikia save mylėti, tokį, koks esi. Neprievartauti savęs griežtomis dietomis, atrasti sau mėgstamą aktyvią veiklą. Norint sulieknėti, privalo būti kompleksas: džiaugsmą teikiantis sportas, noras sportuoti ir sveika mityba. Visoms moterims, kurios perskaitė mano straipsnį iki šio sakinio, noriu padėkoti ir pasakyti, kad jūs esate nuostabios ir gražios tokios, kokios esate. Sėkmės ieškant ir atrandant savo naujus sportinius pomėgius!
Marija
