Irena nepasidavė, neišsigando jo reakcijos, buvo savimi pasitikinti, išdidi.
Po metų, jie susituokė, Italijoje. Ir pakvietė mane į vestuves.
Ši istorija puikiai parodo, kad svarbu ne tobulas kūnas, o tai, kaip pačios jaučiamės, turėdamos vienokį ar kitokį kūną. Jei celiulitas mums netrukdo, kam dėl to sukti galvą? O jei jis vis dėlto neleidžia mums jaustis pilnavertėmis, galime pabandyti kažką keisti. Ne veltui sakoma, kad patys(-čios) esame savo gyvenimo “kalviai (-ės)”.
Sekdama Irenos pavyzdžiu, stengiuosi per daug neišgyventi dėl celiulito. Laikausi principo - daryti tai kas man patinka, rasti laiko sau ir būtinai SAVE MYLĖTI. Myliu save įvairiais būdais, vienas jų – mėgstu save lepinti.
Jaučiuosi gerai, kai turiu laiko pasėdėti su gera knyga rankose, galiu netrukdoma vakare žvelgti į žvaigždes, skirti laiko mankštai, lepinti save grožio procedūromis. Visada atrandu malonių smulkmenų, kurios leidžia jaustis puikiai, mažina stresą, ir neleidžia pergyventi dėl celiulito.
Tikiu, kad graži moteris, tai visų pirma laiminga moteris.
Kaip ten bebūtų, stengtis atrodyti gražesne, RŪPINTIS SAVO SVEIKATA, tikrai verta. Be to, tai gali būti visai malonu, svarbu pasirinkti mums priimtiną būdą. Sveikas gyvenimo būdas visada į naudą, net jai celiulito, to įkyraus draugo, per ilgai užsisvečiavusio pas mus, taip ir ”neišprašysime”.
Visos jau žinome, kad kalbant apie celiulitą, svarbu sveika mityba ir judėjimas, toksinų vengimas (ypač alkoholio ir nikotino). Visos tai žinome, bet kartais taip sunku imti ar atsispirti dideliam torto gabalui, vienai kitai cigaretei, ir daugeliui kitų malonumų... Tai ką daryti? Graužtis? Ne. Tikrai neverta.
Įsitikinau, kad atsisakyti savigraužos taip pat svarbu, kaip ir rūpintis savo sveikata. Jau pačios pastangos kovojant su celiulitu mus turi daryti laimingesnėmis, leisti geriau jaustis.
Taigi, bent jau NESIGRAUŽKIME, jei rezultatas ne visai toks kokio tikėjomės!
Graužatis tai stresas mūsų organiznui, vadinasi palankios sąlygos celiulitui. Graužačiai tariau - ne. Jei labai noriu gabalo torto – nedraudžiu, kodėl gi ne, jei tai suteikia gyvenimui malonumo, drąsiai tariu sau – “pirmyn”. Kam seve kankinti, reikia viską gyvenime daryti su meile. Net ir bandyti atsikratyti celiulito.
Tai kaip man gi vis dėl to sekėsi “išprašyti” įkyrų draugą celiulitą?
Kartą teko keliauti po Tunisą. Turėjome nuostabią gidę, kuri ištekėjusi už tunisiečio ir jau daug metų gyvena musulmoniškoje šalyje. Kalbėdama apie Tuniso moteris, ji akcentavo, kad lankantis pirtyse, kur galima išvysti musulmonę moterį be burkų ir ilgų sijonų pastebėjo, kad Tunise neaktuali celiulito problema.
Atrodytų paradoksas, ten kur moterys nerodo savo apnuogintų kojų, po ilgais sijonais slepiasi nuostabios šlaunys!
Mąsčiau: “Kodėl joms taip pasisekė? Gal tiesiog kitokie genai? O gal čia kalta mityba?”
Tikslaus atsakymo kelionės metu, taip ir nesužinojau, bet įkvėpta to pasakojimo, atlikau eksperimentą, nusprendusi, kad gražių tunisiečių moterų šlaunų paslaptis vis dėl to greičiausiai glūdi mityboje.
Įnešiau kai kuriuos tunisietiškos virtuvės mitybos įpročius į savo kasdienybę: jokios kiaulienos, daug daržovių, prieskonių ( ciberžolė (kurkuma), cinamonas). Pastarieji puikiai valo organizmą, šalina šlakus.
Eksperimentas pasiteisino, sulaukiau teigiamo rezultato be ypatingų pastangų. Dabar galiu puikuotis gražesnėmis šlaunimis, kurios leidžia dar puikiau jaustis nei anksčiau, ypač vasarą paplūdimyje. Be kita ko, laikytis tokios dietos man buvo labai malonu ir skanu.
Dabar, kai mano šlaunys jau gražesnės, neatsisakau ir kiaulienos ( vis dėlto, mes taip įpratę). Maistą vis dar mėgstu skaninti cinamonu ( beje, geru, ne mūsų prekybos centruose pirktu), ir ciberžole. Tikiu, kad prieskoniai man tinka.
Manau pasistengusi kiekviena moteris atras savo grožio paslaptį, lygiai taip pat kaip man pavyko tai padaryti.
Irma
Tai yra istorija, atsiųsta konkursui „Celiulitas: priešas ar draugas?“. Kviečiame dalyvauti ir Jus!
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
