Buvau auginama kaip tikrų tikriausias paršelis – mama kimšdavo man visokias košes ir sriubas, blynelius ir kotletukus. Žinoma, su riebiais padažais, grietine ir spirgučiais. Nes jos manymu, gausus ir riebus maistas turėjo garantuoti man gerą sveikatą ir visas medžiagas, reikalingas, kad organizmas augtų bei būtų stiprus.

Tačiau nebuvau nei stipri, nei sveika. Kai bėgant krosą klasės draugės – lyg stirnos – nuskriedavo į priekį, aš amžinai vilkdavausi pati paskutinė, ir finišo liniją pasiekdavau bordinė bei vos beatgaudama kvapą. Kai reikėdavo įsliuogti į virvę, aš savo storo užpakalio nepakeldavau nė pusės metro nuo žemės. Žodžiu, buvau ištižusi tešla.

Tačiau apie sveikatinančią mitybą, kūno treniravimą, specialius pratimus ar dietas tuomet nebūdavo kalbama: niekas niekur apie tai nerašė ir nedalijo patarimų. Taip ir tapau panele – raudonskruoste pūstažande, neturinčia ištvermės ir amžinai dejuojančia dėl sveikatos (sąnarių, skrandžio ir pan.).

Po to gimė vaikai. Riebalų padaugėjo dar labiau. Na, sakydavau sau – taip jau yra, kitokia būti negaliu. Tad nusipirkdavau didesnių dydžių drabužių ir valgydavau bulvių košę su sviestuku toliau.

Bet vieną gražią dieną, paūgėjus vaikams, išėjau į darbą. Ir štai, kažikokios šventės metu, nusifotografavome: visas kolektyvas su itin dailia šefe priešakyje. Pamenu, mėginau slėptis už kitų nugarų, kad kyšotų tik mano apvali lyg sviedinukas galva, tačiau buvau mažo ūgio, tad fotografas tiesiog tempte ištempė mane į priekį. Ir ačiū jam, nes tada, toje nuotraukoje, pamačiau save tarytum iš šalies, ir... pasibaisėjau: man dar tik 34-eri, o aš jau tokia bobulė, kad bet kas galėtų pasiteirauti, kiek turiu anūkų... Buvau pati storiausia, labiausiai sudribusi iš visų. Ir štai tada suveikė mano ambicijos.

Pirmiausia nupėdinau į knygyną ir prisipirkau knygų. Polis Bregas, Malachovas ir Šeltonas tuo metu buvo vieninteliai, rašantys apie sveiką mitybą. Perskaičiau juos po keletą kartų ir padariau išvadas. Man priimtiniausia buvo viena iškrovos diena per savaitę. Pasirinkau ketvirtadienį. Ir kai jau pasirinkau, tai kaip kirviu nukirtau. Ir jei kartais dėl kokių nors priežasčių savo nusistatymui nusižengdavau, kitą savaitę darydavau net dvi iškrovas: pirmadienį ir ketvirtadienį. To visiškai pakako, kad mano svoris kristų, o savijauta taisytųsi.

Atsikračiau metų metus mane kamavusios slogos, karpų, lipomų. Per mėnesį netekdavau po 3-4 kg svorio, ir po pusmečio vietoje 98 kg aš jau svėriau 75 kg. Tiesa, pamažu pakeičiau ir savo racioną, nes tiesiog pradėjau nenorėti riebaus, sunkaus maisto, rinkdavausi daugiau baltymingų produktų, daržovių, vaisių. Nevalgiau bandelių, baltos duonos, o desertais lepindavausi tik retomis dienomis.

Vėliau, laikantis to paties iškrovos principo, svoris sumažėjo iki 68 kg ir, nors iškrovos dienas dariau ir toliau, daugiau nebekrito, laikėsi stabilus. Aš pamiršau, ką reiškia skrandžio skausmai ir blogas virškinimas. Ir jau po metų drąsiai galėjau fotografuotis pirmoje eilėje – mano figūra, kaip trijų vaikučių mamos, buvo nepriekaištinga. Sulaukdavau daug komplimentų, bet svarbiausia, kad džiaugiausi savimi aš pati.

Be abejonės, šis procesas pareikalavo daug kantrybės, ištvermės, užsispyrimo ir valios. Kartais, paruošusi šeimai vakarienę, pati tiesiog kuo greičiau skuosdavau į lauką pasivaikščioti – bėgdavau nuo noro sėsti ir prisikirsti – tas noras dažnai būdavo be galo stiprus. Tiesa, organizmo polinkis pilnėti niekur nedingo.

Dar ir dabar, vos tik nesulaikau savęs už rankos ir suvalgau ką nors saldžiau ar vėlesniu metu, tuojau pat svarstyklės rodo +1 ar net dar daugiau kg. Todėl iškrovos dienos man ir toliau būtinos. Jų metu geriu vien tik vandenį ar nesaldintą žolelių arbatą. Jei kartais pradeda mausti galvą, sulaižau mažą (kavos) šaukštelį medaus ir pamaitinu smegenis.

Visomis kitomis dienomis aš tikrai valgau be sąžinės graužimo. Tik dabar manęs nevilioja ir man net neskanu tai, kas anksčiau sudarė visą mano racioną. Tam tikri apribojimai, sąlygos, kurias aš sudarau savo organizmui, kad jis išsivalytų, pailsėtų ir atsigautų, leidžia man mėgautis viskuo, ko tik užsigeidžiu. Na, o kai nekemšu į save beverčio šlamšto, sutaupau pinigėlių gurmaniškiems valgiams, geresniam sūriui, jūros gėrybėms, šviežiai žuviai, ekologiškiems produktams. Ak, tiesa, pastaruoju metu dar įsivedžiau taisyklę visą maistą, kurį suvartoju, suvalgyti per 8 valandų laiko tarpą, kad likusias 16 valandų organizmas galėtų atsipūsti.

Jei kas bandysite sekti mano pavyzdžiu, nusiteikite dideliems savo valios ir ištvermės išbandymams. O po to – didžiuliam džiaugsmui. Bet kokiu atveju linkiu sėkmės, nes pastangos vertos rezultato.

Virginija

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt