Tradicijas kuriame
Nuostata, jog mūsų senoliai valgydavo vien bulves ir mėsą – kuo riebiau, tuo skaniau – visiškai klaidinga. Visais laikais lietuvės šeimininkės buvo išradingos, o maistas įvairus ir sveikas.
„Tradicijas mes perimame, kuriame ir perduodame kitiems, – sako Lietuvos kulinarijos paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė. – To, kas buvo populiaru, sakykime, XV a. antroje pusėje, bet neišliko iki šiol, vadinti tradicija neverta. Gal koks maistas ar valgymo būdas tuo metu ir buvo itin populiarus, bet dabar jie mums byloja tik apie to laiko papročius, maisto kultūrą.“
Tradicija, pasak pašnekovės, yra kas kita. Ji apima maždaug tris kartas, per kurias mes, mūsų tėvai ir seneliai puoselėjome kulinarinį paveldą, jį įsisavinome, keitėme ir keičiame bei perduosime ateities kartoms.
„Štai todėl sakyti, kad mūsų tradicinis patiekalas – cepelinai, taip pat nėra labai teisinga, – teigia B. Imbrasienė. – Taip, cepelinai tapo populiarūs XX a. antroje pusėje, taip, juos valgome iki šiol, tačiau mūsų anūkai galbūt jų jau nebevalgys. Tuomet ar tai tradicija?“
Visai kitaip yra su maisto produktais ar net jų apdorojimo būdais. Visais laikais lietuviai valgė daug grūdinių produktų, mokėjo užsiauginti ar susimedžioti gyvulį, pasigauti žuvies, prisirinkti uogų. Žodžiu, valgė tai, kas buvo čia ir dabar. O buvo, kaip tikina B. Imbrasienė, tikrai daug.
Su saiku
Jeigu pažvelgsite į maisto produktus, kuriuos valgote kasdien, pamatysite, kad tikrai didelė jų dalis ant jūsų stalo atkeliauja iš svetur.
„Ir anksčiau buvo populiaru bent retkarčiais paragauti ko nors nauja – juk visada norisi to, ko neturime. Tik tempai ir galimybės buvo kitokios, – sako B. Imbrasienė. – O štai dabar valgome viską ir iš visur. Deja, tokios plačios galimybės dar nereiškia, kad tai yra vien gerai.“
Pasak pašnekovės, visko turi būti su saiku. „Galime kasdien valgyti sušius, bet japonais netapsime, – juokiasi B. Imbrasienė. – Žinoma, paragauti galima ir reikia visko, tačiau tai negali tapti kasdieniu maistu. Kitaip prarasime ne tik savo kulinarinį identitetą, bet ir sveikatą.“
Sveikiausias maistas žmogui yra tas, kuris auga toje pačioje žemėje, vandenyje ar ore, kur gyvena ir pats žmogus. „Eskimai nebus sveiki, jei valgys daug bananų, o Afrikos tautoms visai nėra būtina valgyti ruonių taukų, – tvirtina ekspertė. – Taip, sakysite, kad virtuvė nuolat kinta – juk ir bulvės, kurios dabar yra itin populiarios, kažkada pirmąsyk atkeliavo į Lietuvą. Su tuo negaliu nesutikti. Tačiau tas procesas vyko pamažu, trūko šimtmečius. Toks vyksmas yra normalus ir sveikas, o štai prie XXI amžiaus galimybių mūsų organizmai prisitaikyti negali, nes viskas vyksta staiga. Paragauti visko reikia, o gal kas ir patiks, tačiau retai kuriam žmogui pavyks visiškai persiorientuoti į kitonišką virtuvę. Štai todėl ir sakau, kad visuomet svarbiausia yra saikas.“
Metų laikų dieta
Maitintis nesveikai, reiškia ne tik tai, kad valgome po daug ir dažniausiai atvežtinių produktų, bet ir tai, kad valgome, neįsiklausydami į savo organizmą ar net ir į aplinką. „Niekam nėra keista, kad vasarą valgome vėdarus ar cepelinus, o taip būti tikrai neturėtų, – sako B. Imbrasienė. – Mūsų protėviai valgydavo viską sezoniškai. Vasarą jie bulvių neturėjo, tai ir nevalgė. Tačiau valgė daug uogų ar daržovių.“
Gyvas organizmas privalo įsiklausyti į gyvąją gamtą. Tokiu būdu bent po tris mėnesius per metus žmogus ilsėdavosi nuo vieno ar kito produkto. „Negalima sakyti, kad pieną gerti sveika, – sako pašnekovė. – Taip, pienas yra puikus maisto produktas, bet ir nuo jo vertėtų pailsėti.“
Tas pats principas buvo naudojamas ir valgant kitą maistą. Tiesa, ne todėl, kad žmonės išmanė sveiko maisto tradicijas, o todėl, kad sveiko gyvenimo būdą jiems siūlė pati gamta.
„Rudenį lietuviai konservuodavo, raugindavo daržoves ir miško gėrybes, pasirūkydavo dešrų, kumpelių, lašinukų. – pasakoja B. Imbrasienė. – Visa tai valgydavo žiemą ir ankstyvą pavasarį, kol gamta parūpindavo kitokio maisto.“
Šeimininkių nuopelnas
„Rudenį mūsų protėviai valgydavo obuolius: šviežius, keptus ar virtus. Žiemą naudojo juos džiovintus. Tokiu būdu vasarą žieminės sriubos, paskanintos džiovintais obuoliukais, paprasčiausiai nebuvo įmanoma išvirti, o žiemą negalėjai paskanauti kepto obuolio, nes nuo Naujųjų metų jų nebesaugodavo, o sušerdavo gyvuliams“, – pažymi B. Imbrasienė.
Gaminti sveikai, skaniai ir iš to, kas buvo po ranka – išradingų lietuvių moterų nuopelnas. „Tik mūsų šeimininkės mokėdavo gaminti taip, kad per metus ta pati sriuba nė karto nepasikartodavo, o juk buvo verdamos net kokios keturios sriubos per dieną, – sako pašnekovė. – Vieną riebesniu pienu balindavo, kitą – liesesniu; įdėdavo daugiau morkų, kopūsto ar kitos daržovės, skirtingų prieskonių. O dabar kaip yra? Gera šeimininkė moka virti kokias keturias sriubas ir jas verda, sudeda visus turimus prieskonius, tad skonis visada išgaunamas tas pats.“
Nelieka ir dar vienos gražios lietuvių tradicijos, kai šeimos galva po bendrų pietų ar vakarienės padėkoja šeimininkei už maistą, pasako savo nuomonę. Visa tai girdėdavo vaikai. Vėliau tą tradiciją jie atsinešdavo į savo kuriamas šeimas. Deja, šiandien net savaitgaliais reta šeima gali sau leisti pietauti visiems drauge prie bendro stalo, o padėkoti už vaišes šeimininkei ir visai pamirštama. Tokiu būdu dingsta dėmesys, pagarba žmonai ar mamai, o kartu ir skanaus, sveiko maisto nuovoka.
„Jeigu anksčiau sriuba būdavo persūdoma, šeimininkas sakydavo „mūsų gaspadinė įsimylėjo“, jeigu riebi ir labai skani – „liežuvį įsikąsi“, jeigu liesa – „žvaigždės matosi“ ir panašiai, – primena mums ekspertė. – Tokiu būdu vaikai gerai žinojo, kas yra skanu – jiems tuomet bet ko ir nepakištum. O dabar valgome viską ir labai jau retai susimąstome, ar tai sveika.“
Grūdai – būtini
Jeigu reikėtų išskirti vieną populiariausią lietuvių tradicinį maisto produktą, tai būtų grūdai. „Iš tiesų mes, lietuviai, jeigu taip galima sakyti, esame grūdaėdžiai. Tad verta prisiminti košes ir visa tai, kas iš grūdų, – teigia B. Imbrasienė. – Daug kas mano, kad košės – tai neturtingų žmonių maistas, tačiau tai nėra tiesa. Rytinės košės valgymo tradicija būdinga net ir karaliams. Juk valgyti grūdines kultūras yra sveika.“
Košių tradicija, beje, būdinga daugeliui kraštų. Iš grūdų galima virti ne tik košes. Iš jų taip pat kepama duona, blynai. „Tik žavėtis grūdų mišiniais neverta, – tikina pašnekovė. – Kam kasryt valgyti penkių grūdų košę, jeigu gali penkis rytus valgyti skirtingas? Taip ir sveikiau, ir nepabosta.“
Nederėtų žavėtis ir visokiais dirbtiniais ir nežinia kuo paskanintais grūdais. Sveikiausia, skaniausia ir net pigiausia – kuo mažiau apdoroti grūdai ar jų produktai.
Aukštyn kojomis
B. Imbrasienė primena vieną svarbią valgymo taisyklę: „Pusryčius suvalgyk pats, pietumis pasidalink su draugu, vakarienę atiduok priešui.“ Pasak pašnekovės, mūsų protėviai taip ir maitindavosi.
„Ryte valgydavo daugiausiai ir sočiausiai tam, kad visai dienai užtektų jėgų – 3–4 sriubas, – pasakoja kulinarijos paveldo žinovė. – Per pietus maitindavosi tuo, kas likdavo nuo pusryčių. Vakarienei mūsų protėviams užtekdavo vos samtuko sriubos.“
Dabar viskas apsivertė. Ryte skubame į darbą, tad kartais iš namų išbėgame alkani. Per pietus suvalgome, bet ne tiek ir daug – juk visa diena prieš akis ir darbų krūvos. O štai vakare prisikertame iki soties ir einame miegoti.
„Apie sveikatą nėra nė kalbos, – sako B. Imbrasienė. – Dabar gyvename tam, kad valgytume. Kuo daugiau dirbame, tuo mažiau laiko turime, todėl perkame vis brangesnius pusfabrikačius perkame ir vis didesniais kiekiais.“
Pašnekovė siūlo pasižvalgyti po buities muziejus, kur galime pamatyti indus, iš kurių valgyta prieš šimtmetį. „Dvylikos asmenų šeimai pakakdavo mažo kubiliuko, – teigia B. Imbrasienė. – Dabar dviejų, trijų asmenų šeimai išmaitinti kasdien iš parduotuvės nešamės didžiulį maišą maisto ir viską suvalgome.“
Kita vertus, situacija mūsų šalyje dar nėra tragiška. Tą itin pajunta užsienyje gyvenantys lietuviai. Dažnam svetur ir bulvės tampa nevalgomos, ir morkos – guminės.
„Užsieniečiai mums tikrai pavydi. Juk Vakarų Europa jau taip atitrūko nuo natūralumo, kad valgyti tikrą produktą vėl tampa madinga, – sako pašnekovė. – Lietuvoje dar tų tikrų produktų yra pakankamai, tad turime visas galimybes gyventi sveikai.“
Šventiškos šventės
Priešingai nei kasdieniam stalui, šventėms būdavo ruošiamasi ilgai, kruopščiai ir dažnai be saiko. Juk susirinkę žmonės žiūrės, vertins ir ragaus, o tada pasakos kitiems, kokie geri ar kokie šykštūs buvo šventės šeimininkai.
„Maisto būdavo daug ir kuo iškilmingesnio, – sako B. Imbrasienė. – Ant stalų puikuodavosi tikri šedevrai. Tuomet būdavo galima valgyti daug ir riebiai, skanauti pyragų. Kiekviena šeimininkė turėjo paslapčių, kurias kruopščiai saugojo – jas žinojo tik dukros. Štai todėl kiekvienoje troboje buvo vaišinama vis kitokio skonio duona ar sūriu, o jeigu skonis ir būdavo panašus, tai vienos šeimininkės gaminiai nuo kitos skirdavosi dailiais papuošimais, patiekalų pateikimu.“
Dabar viskas kitaip: paslapčių nebeturime, pyragus valgome kasdien, o šventei jau ir nebežinome, ką čia tokio pagaminus.
„Vis dažniau šventės šedevru tampa paprasčiausia lietuviška kaimiška duona ar lašiniai, – juokiasi B. Imbrasienė. – Juk to tikro maisto mes beveik nebevalgome.“