aA
Kas yra lengviau – nubėgti 100 kilometrų lygia trasa ar 86 kilometrus kalnuose? 35 metų vilnietė Viktorija Tomaševičienė, pernai dalyvavusi 100 kilometrų bėgime Pasaulio čempionate Katare ir neseniai grįžusi iš penktojo Pasaulio kalnų bėgimo (trail) čempionato Prancūzijos Alpėse, tikina, kad lenktyniauti kalnuose daug įdomiau nei tiesiog bėgti lygiu taku ratais.
Viktorija Tomaševičienė
© Asmeninio albumo nuotr.

Bėgimu vilnietė susidomėjo tik prieš trejus metus, tačiau jau dabar dalyvauja sudėtingose pasaulio bėgimuose ir įveikia ilgas trasas.

Kad pasiruoštų daug ištvermės reikalaujančioms varžyboms, Viktorija per savaitę nubėga 80-140 kilometrų. Rengdamasi kalnuotoms trasoms ji treniruojasi Pavilnių ir Verkių regioniniame parke, kopia į Sapieginės kalną ir aplinkines kalvas.

Ji juokiasi, kad Lietuvos kalvos nė iš tolo neprilygsta Alpių kalnų takeliams, tačiau 86 kilometrų trasą Viktorijai pavyko įveikti per kiek daugiau nei 13 valandų.

Dvejojo, bet pasiryžo

Lietuvė savo įspūdžius iš vienos sudėtingiausių bėgimo trasų pasaulyje aprašė savo tinklaraštyje.

„Trasa driekėsi aplink įspūdingai gražų ir didelį Ansi ežerą. Trasos parametrai pristatyti organizatorių – ilgis 86 km, sukilimas 5300 m, startas ir finišas Ansi miestelyje. Trasa – vienas ratas aplink ežerą. Pasaulio trail'o čempionatai iki šiol organizuojami kas dvejus metus.

Pasaulio čempionatas – ne tas renginys, kuris pasižymi milžiniška dalyvių gausa, loterijomis norint patekti ar panašiu populiarumu, tai renginys, kuris pasižymi aukštu bėgikų lygiu“, – rašo bėgikė.

Viktorija prisipažįsta, kad kurį laiką abejojo dėl dalyvavimo Pasaulio kalnų kroso čempionate. Jautėsi per silpna „pasauliniam lygmeniui“.

„Kilo visokios mintys. Galiu bėgti ilgai ir nenukristi, galiu finišuoti per nustatytą laiką, bet ar to pakanka? Galiu trypčioti kiek noriu ant pakylų lietuviškose trail'o varžybose, bet ar to užtenka, kad važiuočiau į Pasaulio čempionatą?

Tuomet prasidėjo pasiruošimas. Per savaitę bėgdavau 80-140 km su 2000-2500 vertikalaus sukilimo. Šiam čempionatui daug ruošiausi Sapieginėje – kalvotoje Vilniaus vietovėje, kuri ne veltui vadinama Lietuvos trail'o gimtine. Rinkau kilometrus į aukštį, mokiausi bėgti greitai nuokalnėmis ir kopti į kalvas. Savaitgaliais – ilgieji bėgimai. Kartą per savaitę Sapieginėje dariau „greitos įkalnės“ treniruotes – bėgant tradicinę 15 km trasą į kiekvieną įkalnę bėgdavau maksimaliu greičiu.

Porą kartų dariau „sumuštinio“ principo treniruotes – dvi sunkios treniruotės viena paskui kitą arba varžybos ir po jų sunki kalnų treniruotė renkant minimum 1000 metrų vertikalaus sukilimo. Bėgdavau 6 dienas per savaitę, bet paskutines dvi savaites mažinau krūvius ir 3 dienas iki varžybų visai nebėgau“, – apie pasiruošimą varžyboms savo tinklaraštyje rašo vilnietė.

Į kalnų trasą išbėgo naktį

Atvykus į Prancūziją, jai teko praeiti dopingo kontrolę, vėliau – varžybų atidarymas ir pirmyn!

„Varžybų startas buvo naktį, 3:30 vietos laiku. Tuo metu buvo gili naktis, tamsu ir dar nesiruošė švisti. Starto vietoje mirguliavo daug šviesų – visi pirmyn atgal malėsi su galvos žibintais – atrodė tikrai įspūdingai. Nulindau kukliai į patį galą ir startavau iš ten.

Pirmąją įkalnę įveikiau gal ramiai ir fizine, ir emocine prasmėmis. Žinoma kopiau, visą laiką bėgti man jėgų neužteko. Nelenktyniavau, lenkiau tik tuos žmones, kuriuos galėjau lenkti be pagreitėjimo ir leidau save lenkti ramia širdimi ir su šypsena.

Pirmąją viršūnę pasiekiau su švintančia diena. Viršuje laukė maitinėlė (maitinimo vieta), kurioje pasidžiaugiau kola, bananais, pasipildžiau vandens atsargas ir tolyn. Pirmoji nuokalnė kaip ir pirmoji įkalnė – apšilimui. Ji nebuvo labai stati, daugiausia serpantino tipo takelis. Danga – žemė, žvyras, akmenys. Savo „gimtojoje“ Sapieginėje galvojau, kad nuokalnėmis bėgti aš moku, o įkalnėmis – ne. Jau pirmoje nuokalnėje Alpėse supratau kad, deja, bet ir nuokalnėmis bėgti aš nemoku. Tiksliau nemoku bėgti tokiomis, kurių danga man neįprasta. Dideli, šlapi, nelygūs akmenys man – nelabai įprasta danga, taigi pradėjau lėtėti ir elgtis atsargiai. Tuomet mane pradėjo masiškai visi lenkti ar bent jau toks įspūdis man susidarė.

Pirmą kartą per šias varžybas suėmė sportinis pyktis, kad kas čia dabar darosi, lenkia kas netingi. Pradėjau jaustis drąsiau ant šlapių akmenų, pradėjau greitėti, džiaugtis, kad pavyksta, lenkti, va taip jums visiems ir daugiau manęs prašom nelenkit, matot, kaip man sekasi, išmokau jau ir ... guliu. Paslydau ant šlapio akmens, nusibalnojau ranką, kryptelėjau koją ir ramiai sau nusliūkinau žemyn nuokalne. Sportinio pykčio kaip nebuvę“, – įspūdžius aprašo Viktorija.

Pyktį sukėlę ožiai ir skausmas

Kopdama į sunkiausią įkalnę moteris išgirdo skambant varpelius. Paprastai varpeliais skambina ant kalno viršaus palaikyti bėgikų susirinkę žmonės, taip kopiantiems pranešdami, kad kalno viršūnė jau visai čia pat ir lipti liko tikrai nedaug. Viktorijai net akyse prašviesėjo, kojos sustiprėjo, nugara išsitiesė.

„Ir tada „meeee“, „meee“, dzin, dzin, dzin, „meee“. Ožiai. Kalnų ožiai su skambaliukais po kaklais. Bjaurybės! Gražu aplinkui, viskas gražu – ežeras gražus, kalnai, miškai, viskas gražu, tik ožiai negražūs. Norėjosi apsiverkti, bet negi dabar verksi dėl ožių.

Nuokalnėje ir ožiai jau buvo nebe tokie blogi. Kurį laiką džiaugiausi nuokalne, prisipildžiau vandens iš kalnų upelio, nes pirmą kartą trasoje vanduo buvo bepasibaigiantis. Ši buvo dar kitokia nuokalnė nei pirmos dvi. Čia buvo gan statu ir danga – kumščio dydžio palaidi, judantys akmenys. Manau ji būtų gan neblogai bėgama su šviežiais raumenimis, bet šlaunų raumenis aš „palikau“ antroje nuokalnėje, o ši – trečioji – užsimanė mano kelių.

Iš pradžių skaudėjo šlaunis, vėliau skausmas perėjo į kelius ir nesitraukė. Įsitaisė skausmas saugiai ir giliai keliuose ir su kiekvienu žingsniu linksminosi. Nededi žingsnių – skausmo nėra, dedi žingsnį – skausmas yra. Taip tvarkingai, užtikrintai ir garantuotai kaip kokybiško šveicariško laikrodžio mechanizmas su garantija šimtui metų. Kartais sustodavau tiesiog pastovėti, nors kelias minutes be skausmo praleisti. O nuokalnė ilga, ne taip kaip mūsų Sapieginėj, kur pora minučių ir nuokalnė įveikta. Vėl mane lenkė, lenkė lengva ristele tos ir tie, kuriuos aš sunkiu darbu įkalnėse lenkiau. Dar šiek tiek, jau ir miestelis ir maitinėlė netoli ir džiaugsmas, kad lygumoj kelių skausmo nebeliko“, – prisimena sportininkė.

Pagaliau – finišas

Leidžiantis paskutine nuokalne Viktorija galvojo tik apie finišą, kad jis šalia, kad bėga už Lietuvą, džiaugėsi, kad apskritai bėga, nes nemažai trasos teko įveikti einant.

„Girdėjosi varžybų finišo garsai – per mikrofoną kažką džiaugsmingai ir pakiliai kalbėjo. Tai buvo tikra, tikri garsai, ne taip kaip su ožiais.

Paskutiniai 1,5 kilometrų lyguma – taip lengva, taip faina, taip gera. Raudonas kilimas. Finišo arka. Viskas. Kažkaip net gaila, kad nebereikia bėgti. Prisėdau prie lietuvių, galvą savaime norėjosi padėti ant žemės. Kita mintis – kaip gerai, kad nebereikia bėgti. Kažkiek ramios tylos triukšme, ežeras ir kalnai, ir mėlynas dangus. Šypsena“, – emocijas po finišo aprašo bėgikė.

Viktorija atbėgo 60-ta iš 109 startavusių ir 85 finišavusių moterų. Sudėtingą kalnų trasą ji įveikė per 13 val. 28 min. Labai gerai pasirodė Lietuvos vyrų komanda – jie užėmė 8-tą vietą. Tai – aukštas pasiekimas. Greičiausiai trasą įveikė Gediminas Grinius – per 9 val. 18 min. ir užėmė keturioliktą vietą.

Viktorija po varžybų grįžo pavargusi, bet jau ir vėl svajoja apie naujus iššūkius.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tarptautiniame kontrabandos tinkle įsipainiojo lietuviai: genialus planas apeiti Rusijos sankcijas (8)

Šeštame aukšte esančiame bute Sankt Peterburgo Lenino prospekte Nastia Loškina ant virtuvės...

Gyventojai prezidentei už darbą surašė pažymius: kokia Grybauskaitė liks atmintyje? (38)

Per beveik dešimt metų prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumo kreivė nukrito daugiau negu...

Lustų rinka smigo žemyn: 400 mlrd. dolerių vertės pramonės klestėjimas eina į pabaigą (3)

Nuostoliai lustų gamintojų rinkoje praėjusią savaitę tęsiasi, ypač po to, kai JAV...

Dvejus metus nelaiminčios rinktinės vedlys posto palikti neskuba: ne laikas apie tai kalbėti specialiai DELFI iš Belgrado (10)

Pirmas Tautų lygos turnyras lietuviams prisvilo: C divizione 4 grupėje Lietuvos futbolo rinktinė...

Juozaičio pranašystė: jei taip toliau, po 20 m. nebebus lietuvių kalbos ir tautos (1596)

„Niekada taip nebuvo, kad lietuvis taip ėstų lietuvį. Po bet kurio straipsnio tokių keiksmų...

Monikai Šalčiūtei nenusisekė romanas su Donatu Motiejūnu: buvau apgauta, buvo daug melo

Daugeliui vis dar yra paslaptis, kaip žmonės uždirba pinigus socialiniuose tinkluose dėdami savo...

Su Nekrošiumi dirbusios aktorės vos tramdo ašaras: taip netikėta, taip staiga (38)

Antradienio rytą Lietuvą žaibiškai apskriejo liūdna žinia – mirė garsus teatro režisierius...

Orai: laikysis lengvas šaltukas

Lapkritis persirita į paskutinį dešimtadienį ir, panašu, artėja prie jam būdingų orų.

Andrius Užkalnis: mano šuo maitinasi geriau negu visa tavo šeima (514)

Lietuviai, nacionalinio maisto gadintojai. Ar pastebėjote, kad lietuviai blogiausiai elgiasi su tuo...

Markauskas pardavė jį iš posto išvertusį ūkį: politika privertė daryti greitus sprendimus (29)

Per patį skandalo dėl neteisėtai ariamos žemės įkarštį tuometinis žemės ūkio ministras...