Alkoholis… Nikotinas… Cukrus… Kava…

Nelabai svarbu, kiek medžiagų iš šio sąrašo tave valdo. Kol valdo bent viena iš jų, rezultatą pasiekti bus sunkiau. Mane valdė visos paminėtos. Neįsivaizdavau ryto be cigaretės ir puodelio espresso. Sakydavau, “kas gali būti maloniau už rytą terasoje su puodeliu kavos ir cigarete?” Dabar jau žinau, kas gali būti maloniau – rytas terasoje be puodelio kavos ir cigaretės, bet kol tai supratau, teko šį tą apmąstyti ir nuveikti.

Neįsivaizdavau romantiško vakaro su vaikinu be butelio vyno ant stalo, netgi neįsivaizdavau, kaip pradėti meilės žaidimus neapsvaigus nuo alkoholio. Na, o jau be saldukų tai apskritai “koks čia gyvenimas?” Kai kas nors pasidžiaugdavo, kad valgė skanų tortą “tokį lengvą, neriebų ir ne per daug saldų”, tai aš visad pašaipiai klausdavau, “tai koks gi čia tortas, jeigu jis neriebus ir nesaldus?” - skaniausi tortai buvo su sviestiniu kremu. Ir niekad jie man nebūdavo per saldūs.

Nei dienos be saldumynų! Nei dienos be kavos! Nei dienos be cigaretės! Nei savaitės be vyno! Taip atrodė mano “laisvė”. Na, ir šalia viso to - antsvoris, nerimas, nepasitenkinimas, liūdesys. Slopinamas suvokimas iš kažkur giliai vis priekaištaudavo, kad kažką su savo vartojimu darau ne taip…

Galiausiai tas suvokimas sustiprėjo iki tiek, kad supratau, jog niekada ilgam neišspręsiu antsvorio problemos, kol gersiu kavą ir rūkysiu. Nes pastebėjau, kad šie dalykai turi ryšį su nevaldomu apetitu. Kol kas supratau tik tiek, bet tai buvo labai gera pradžia. Ką gi, pasiryžau atsisakyti abiejų. Ir savo nuostabai tai padariau labai greitai ir lengvai.

Kavos abstinencijos sindromas truko apie 3 dienas. Dvi dienas paskaudėjo galvą, tą skausmą nesunkiai įveikiau vaistukais. Buvau šiek tiek mieguista, be energijos, gal kiek blogiau miegojau pora naktų ir viskas… Po tų kelių dienų visi šie reiškiniai pasitraukė ir netgi buvau apdovanota pirma energijos doze. Labai džiaugiausi savo pasiekimu. Tačiau mano didelei nuostabai, svoris nemažėjo. Netgi atvirkščiai, per mėnesį pasunkėjau 3 kilogramais.

Intensyviai mąsčiau apie tai. Nebegėriau kavos, po kurios pavartojimo praėjus porai valandų jausdavau nenumaldomą norą ką nors užkąsti. Labai gerai žinojau, kad tas noras ateina po kavos. Dabar nebuvo kavos, o nevaldomas noras užkandžiauti niekur nedingo. Po kelių mėnesių susivokiau… saldumynai!!! Jie užėmė kavos ir cigarečių vietą.

Lygiai tai, ką anksčiau darė kava ir cigaretės, dabar jau buvo perėmę saldumynai. Kelis kartus per dieną jausdavau energijos nuosmukį, kurį skubėdavau likviduoti saldainiuku ar pyragiuku. Po pasmaližiavimo praėjus valandžiukei, ateidavo tas pats mano jau šimtą metų pažįstamas nenumaldomas noras vėl ką nors užkąsti.

Ką gi, nors ir ne iš karto, bet suvokimas, ačiū jam, atėjo. O po suvokimo atėjo sprendimas nesustoti, eiti toliau. Taigi praėjus 5 mėnesiams nuo kavos ir rūkymo metimo nusprendžiau mesti saldumynus. Ir vėl tai buvo daug lengviau, negu tikėjausi. Net galvos nepaskaudėjo. Keletą dienų įprastu smaližiavimo laiku užsinorėdavau “kažko saldaus”, bet šis noras kasdien akivaizdžiai silpo, retėjo, kol galiausia po geros savaičiukės visiškai išnyko.

Labai didžiavausi savimi. Per ateinančius kelis mėnesiu svoris sumažėjo pora kilogramų. Rezultatas kiek nuvylė, tikėjausi greitesnio svorio kritimo. Mano didelei nuostabai, noras užkandžiauti niekur nedingo, apetitas kaip ir buvo, taip ir liko sunkiai valdomas. Vėl intensyviai ieškojau. Kas gi dar?

Na ir… kas ieško, tas randa… pastebėjau, kad vynas tapo kone kasdieninis malonumas. Man, kaip ir visiems vartojantiems alkoholį, buvo labai sunku pripažinti, kad alkoholis mane valdo. Visuomenėje nubrėžta labai griežta riba tarp alkoholiko ir “saikingai vartojančio”. Saikingai vartojantis netgi statomas pavyzdžiu ir vertas pagarbos. Taigi buvau tas “saikingai vartojantis”, kuriam alkoholis kaip ir netrukdo gyventi normalaus gyvenimo. Vyno taurė prie pietų, vėlgi vyno taurė (dažniau daugiau) vakare degant žvakėms… na, kaip būtų galima to atsisakyti?

Prisipažinsiu, mane ištiko nusivylimas. Atsisakiau kavos, cigarečių, saldumynų…. liko man vienintelis malonumas – vynas. Tai ką, ir jo…?!

Tikrai nenorėjau pasiduoti, o teisingiau sakant, išsilaisvinti. Tačiau kūno pojūčiai akivaizdžiai bylojo ką kita. Aiškiai mačiau, kad vyno vartoju žymiai daugiau ir dažniau negu anksčiau. Aiškiai suvokiau, kad dabar jis užima visų anksčiau “mestųjų” vietą. Rytais jausdavau vakarykščio malonumo pasekmes…. man pačiai to nematyti ir nesuprasti buvo nebeįmanoma.

Ką gi, po ilgokų diskusijų su savim visgi nusprendžiau eiti toliau. Nuraminau save, kad galiausiai, juk jeigu nepatiks, visad žinau, kur sugrįžti. Pradžioje vakarai be vyno buvo tušti. Netgi bandžiau pradėti megzti, nors aiškiai suvokiau, kad jokių mezginių man nereikia, aš jų niekad nenešiosiu. Bet tiesiog neturėjau kuo užsiimti. Paprasčiausiai nebemokėjau bendrauti be taurės vyno.

Visa laimė, kad ši stadija nėra ilga. Tuo paskutiniu atsisveikinimo su priklausomybėmis etapu mane labai palaike tai, kad rytais jausdavausi visiškai kitaip negu buvau įpratusi. Jau seniai pamiršta energija vertėsi per kraštus. Norėjau judėti, krutėti. Ko jau senai, nuo neatmenamų laikų nebuvo – pradėjau norėti fizines veiklos.

Nors ir labai nedrąsiai, bet jau supratau, kad pagaliau pagavau laimės paukštę už uodegos. Kad dabar jau viskas eisis taip, kaip seniai svajojau. Ir tikrai, taip ir įvyko. Toliau jau viskas buvo labai paprasta. Apibendrinau savo žinias apie mitybą, įsiklausiau į savo kūno pojūčius, nusistačiau maitinimosi režimą, truputį paeksperimentavusi susidariau produktų sąrašą ir pradėjau laikytis tų nesudėtingų taisyklių. O sistema, savo ruožtu, pradėjo veikti. Nebebuvo jokio nevaldomo apetito, visą laiką jaučiausi soti ir patenkinta.

Po gero pusmečio nebeturėjau savo 16 kg antsvorio, atrodžiau taip, kaip visada norėjau atrodyti, jaučiausi taip, kaip visada norėjau jaustis. Per keletą mėnesiu palengvėjau dar pora kilogramų. Taigi bendras rezultatas - apie 18 kilogramų. Be kančios, be organizmo alinimo, be alkio… Rašau čia tai, ką patyriau pati. Ne perrašinėju tai, ką kažkur perskaičiau. Kiekvienas mano parašytas žodis paremtas asmenine patirtimi.

Jeigu tavo priklausomybių sąrašas trumpesnis - labai tave sveikinu. Tačiau neskubėk džiaugtis. Kiekvienas mes turim “savo chemiją”, kuri mus valdo. Jeigu neturėtum “savo chemijos”, tai nereikėtu tau skaityti šito mano rašinio, nes antsvoris tau nebūtų problema.

Mano viena drauge buvo, mano manymu, visiška sveikuolė. Negėrė alkoholinių gėrimų, nerūkė, nevartojo kavos, buvo fiziškai aktyvi. Kai praėjau savo išsilaisvinimo kelią, supratau kodėl ji, mano požiūriu, sveikuolė, turi antsvorį. Saldumynai – štai kur buvo jos nelaisvė. Kai ji nusprendė šią sritį sutvarkyti, patyrė tokį patį abstinencijos sindromą, kurį aš jau pažinojau atsisakiusi kavos. Keletą dienų skaudėjo galvą, sutriko miegas, kamavo nepaaiškinamas nerimas. Taigi nebūtina turėti ilgą sąrašą. Viena aktyvi priklausomybė pajėgia sunaikinti visas mūsų pastangas ir paversti mus nevaldančiais situacijos ištižėliais.

Taigi jeigu tikrai nori visiems laikams išspręsti antsvorio, energijos stygiaus problemas, pradėk tai spręsti nuo išsilaisvinimo. Tapk laisvas nuo tonizuojančių, svaiginančių ir nuodijančių medžiagų. Remkis ne rinkodaros profesionalų brukama nuomone, o savo kūno pojūčiais. Atviru nuosavu protu suvok savo kūno ir chemijos santykį.

Paragauk viską iš naujo. Ar tikrai kava yra tokia skani? Paragauk ją taip, tarsi pirmą kartą gertum. Stebėk, kas vyksta tavo kūne, praėjus porai valandų po to, kai išgeri puodelį kavos. Pastebėk, kaip dingsta tavo energija, kaip ateina nenumaldomas noras kažką užkrimsti. Ar tikrai tu gauni tas emocijas, kurias tau perša reklama? O gal tu gauni tai, ką gaudavau aš? Gal gauni tokį visai neypatingą skonį ir trumpalaikį nusiraminimą, po kurio atslenka noras kartoti veiksmą dėl eilinio trumpalaikio poveikio arba kažką užkąsti? Stebėk, analizuok ir remkis savais pastebėjimais.

Ir nebūtinai tavasis kelias turi būti toks. Tiesiog pasidalinau savuoju.