Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kardiologijos ir angiologijos centro gydytoju kardiologu Roku Navicku.
Kartu su kitų Europos šalių atstovais jis dalyvauja diskusijose apie daugybinėmis ligomis sergančių pacientų sveikatos priežiūros aktualijas.
– Kaip ekspertas dalyvaujate Europos Komisijos inicijuotame projekte „Lėtinių ligų prevencija ir sveiko senėjimo visą gyvenimą skatinimas“. Kokie jo svarbiausi tikslai?
– 2014 metais pradėto projekto tikslas – prisidėti prie gerosios lėtinių ligų gydymo, priežiūros patirties perdavimo ir keitimosi ja tarp Europos šalių bei regionų skatinimo.
Vienas iš didžiausių iššūkių šiuo metu yra daugybinės lėtinės ligos, kitaip tariant, tie ligoniai, kurie serga daugiau nei viena lėtine liga. Europoje tokių yra apie 60 proc. žmonių, vyresnių nei 65 metai, o 85 metų amžiaus grupėje šis skaičius šokteli iki 85 proc. JAV daugybinės lėtinės ligos kamuoja daugiau nei 21 proc. gyventojų. Nuo daugybinių ligų pacientai ir miršta dažniau nei nuo vienos lėtinės. Remiantis JAV atliktais tyrimais, viena lėtine liga sergantis žmogus per metus apsilanko pas keturis skirtingų sričių specialistus, o tas, kurį vargina penkios ir daugiau lėtinių ligų, apsilanko pas keturiolika.
Mūsų šalyje ši problema neakcentuojama ir netgi gerai nežinome, kokia yra reali situacija. Tad vienas iš pirmųjų darbų, kurių ėmėsi šiam projektui Santariškių klinikose suburta specialistų grupė, – iš skirtingų institucijų surinkti duomenis, kiek kartų pacientai lankėsi gydymo įstaigoje, kokiu tikslu, pas kokį specialistą, kokie vaistai jiems buvo išrašyti, kiek laiko gulėjo ligoninėje, ar gydytojai lankė juos namuose ir pan.
Naudodamiesi Valstybinės ligonių kasos duomenų baze surinkome šią informaciją. Šios darbo grupės branduolį sudaro Šeimos medicinos centro vadovas prof. Vytautas Kasiulevičius, gydytoja endokrinologė Žydrūnė Visockienė ir pulmonologė Elena Jurevičienė.
– Kokias tendencijas atskleidė šis tyrimas?
– Surinkti duomenys patvirtino, kad, kaip ir kitose šalyse, Lietuvoje sergančiųjų lėtinėmis ligomis yra tikrai nemažai. Žmonių, kuriems diagnozuota bent viena lėtinė liga, yra apie 0,5 milijono, arba 17,2 proc., suaugusių gyventojų. 96 proc. šių pacientų nustatyta daugiau kaip viena lėtinė liga. 10 proc. vyresnių nei 45 metų gyventojų serga dviem lėtinėmis ligomis.
Tai lemia kelios priežastys: dėl gerėjančios sveikatos priežiūros, veiksmingų vaistų, naujų diagnostikos ir gydymo būdų, modernios įrangos, gydytojų profesionalumo tos ligos, kurios anksčiau dažniausiai baigdavosi mirtimi, dabar yra išgydomos, bet tampa lėtinės.
Jeigu palyginsime su XIX amžiaus pabaiga, per pastarąjį šimtmetį žmonių gyvenimo trukmė pasaulyje beveik padvigubėjo. Kitos priežastys, dėl kurių lėtinės ligos taip plinta – kasdien patiriamas stresas, įtampa, žalingi įpročiai, nesveika mityba, nepakankamas fizinis aktyvumas.
– Kokių sunkumų kyla gydant keliomis lėtinėmis ligomis sergančius pacientus?
– Daugiausia sunkumų kyla dėl to, kad medikai ruošiami gydyti vieną lėtinę ligą. Ilgėjanti gyvenimo trukmė įrodo, jog jie labai sėkmingai tai daro, bet kai tenka gydyti pacientą, sergantį dviem, trimis ar net penkiomis ligomis, tai tampa iššūkiu medicinos personalui ir visai sveikatos priežiūros sistemai. Tokie ligoniai vartoja daug vaistų, gali kilti jų tarpusavio sąveika, turinti įtakos vaistų poveikiui, galinti pakenkti vienai ar kitai organizmo sistemai.
Situaciją apsunkina ir tai, kad kiekvieną iš šių ligų neretai gydo skirtingos srities specialistas. Duomenų analizė rodo, kad tokie pacientai daug dažniau lankosi gydymo įstaigose, ilgiau gydosi ligoninėje, dažniau į ją sugrįžta.
Analizuodami Lietuvos duomenis matome, kad žmonės, sergantys daugiau kaip viena lėtine liga, 9,8 karto dažniau kviečia medicinos personalą į namus (šeimos gydytoją, slaugytoją), jie 2,1 karto dažniau patys kreipiasi į pirminės sveikatos priežiūros specialistą.
Šie pacientai netenka dalies fizinių funkcijų, prastėja jų psichikos sveikata, gali pasireikšti depresija. Jie 61 proc. labiau rizikuoja būti per 30 dienų pakartotinai hospitalizuoti dėl to paties susirgimo.
Pagrindinis mūsų tikslas – rasti būdą, kaip gydyti ne vieną atskirą ligą ir ne vienam kurios nors srities medikui, o matyti visą vaizdą.
– Ką galime ir turime padaryti pirmiausia?
– Prieš kelias savaites grįžau iš Briuselio, kur vyko Europos Sąjungos ekspertų, tiriančių daugybinių ligų problemą, susitikimas. Mūsų išvada – pirmiausia reikia keisti gydytojų, kito medicinos personalo rengimo programas. Skirtingų specializacijų gydytojai puikiai išmano tam tikrą pasirinktą sritį, pasaulinės ir Europos ligų gydymo metodikos, rekomendacijos taip pat remiasi viena liga.
Kyla būtinybė jas keisti, nes neapima dažniausiai pasitaikančių lėtinių ligų grupių. Kol tai nepadaryta, kiekvienas specialistas gydo ligą, kurią išmano, bet tai pacientui ne visuomet yra geriausia. Šiuo metu pasaulyje nėra gydytojų, kurie specializuotųsi gydyti daugybinėmis ligomis sergančius pacientus.
Ekspertų diskusijoje dažniausiai buvo minimi šeimos gydytojai, jie geriausiai nusimano apie visą žmogaus organizmą, visas ligas, taip pat gydytojai gerontologai, kurie specializuojasi gydyti senyvo amžiaus žmones, ir, žinoma, gydytojai terapeutai, turintys didesnį bendrųjų medicininių žinių bagažą.
Ekspertų požiūris vienareikšmis – ne vienas asmuo, vienos ar kitos srities medikas, o tik jų komanda gali tinkamai gydyti tokius ligonius. Komanda, sudaryta iš slaugytojo, šeimos gydytojo arba terapeuto ir atskiras lėtines konkretaus ligonio ligas gydančių specialistų. Komandos darbą turėtų koordinuoti šeimos gydytojas arba terapeutas.
– Kokios lėtinės ligos labiausiai paplitusios Lietuvoje? Tikriausiai širdies ir kraujagyslių, nuo kurių ir mirštamumas didžiausias?
– Taip, būdamas gydytojas kardiologas įsitraukiau į šį darbą kaip tik dėl to, kad daugumai Lietuvos gyventojų, sergančių bent viena lėtine liga, dažniausiai nustatyta ir kokia nors kardiologinė patologija, tokių pacientų yra daugiau kaip 90 proc.
Tai viena iš vyraujančių sveikatos problemų ir dažniausių lėtinių ligų ne tik pas mus, bet ir kitose Europos šalyse, ir visame pasaulyje. Kalbant apie daugybines ligas, tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje dažniausiai jos būna trijų grupių: jau minėtos širdies ir kraujagyslių, judamojo aparato ir psichikos sutrikimai.
– Ar tiesa, kad lėtinėmis ligomis sergančių pacientų amžius jaunėja?
– Iki šiol daugybinės ligos buvo gretinamos su senėjančia populiacija. Tačiau analizuojant sveikatos rodiklius akivaizdu, kad visai sveikų žmonių mažėja ir jaunesnio amžiaus grupėse. Matome, kad daugybinės ligos toli gražu nebėra pensinio amžiaus gyventojų bėda, sergamumas lėtinėmis ligomis smarkiai padidėja jau apie 45 gyvenimo metus.
Taigi, kalbėdami apie žmones, kurie turi nuolatos vartoti vaistus, vaikščioti į gydymo įstaigas, naudotis sveikatos priežiūros sistemos paslaugomis, turime omenyje ir jaunus, darbingus žmones, ne tik pagyvenusius. Jeigu jie kurį laiką yra nedarbingi, nemoka mokesčių, tenka jiems mokėti socialines išmokas. Tai didžiulis ekonominis ir socialinis iššūkis.
– Minėjote, kad ES ekspertai siekia identifikuoti gerąsias šios srities įvairių šalių praktikas ir jomis remtis. Kaip vyksta šis darbas?
– Svarstydami, kokius elementus reikia įtraukti į ne viena, o keliomis lėtinėmis ligomis sergančių žmonių sveikatos priežiūrą, kad jiems teikiamų paslaugų kokybė būtų geresnė, nusprendėme pirmiausia įvairiose Europos šalyse identifikuoti mažus lokalius centrus, kurie gydo tokius pacientus ir sugebėjo patys sukurti receptą, kaip pagerinti jų priežiūrą. Šios gerosios praktikos buvo išnagrinėtos ir aprašytos.
Vykdydami projektą, kartu su kitų Europos šalių partneriais diskutuojame, kuriuos iš jose panaudotų komponentų būtina įtraukti į šių pacientų priežiūros modelį. Kai bus priimtas sprendimas, bendromis jėgomis ieškosime būdų, kaip keisti gydytojų ir kito medicinos personalo mokymo programas, kad pritaikytume minėtus priežiūros komponentus. Jei tai pavyktų, nereikėtų iš naujo mokyti ką tik studijas baigusių sveikatos priežiūros specialistų. Jie galėtų iš karto dirbti pagal naują modelį.
– Ekspertų akiratyje yra ir lėtinių ligų prevencija. Kokias rekomendacijas jie pateikia?
– Priemonės, kurios padėtų išvengti lėtinių ligų, neabejotinai yra labai svarbios. Žinoma, kai žmogus jau suserga, jį reikia gydyti, bet daugeliui lėtinių sveikatos bėdų galima užbėgti už akių. Rizikos faktoriai, lemiantys skirtingų lėtinių ligų atsiradimą, yra tie patys, apie kuriuos kalbame jau daugybę metų. Tai rūkymas, nutukimas, nejudrumas arba menkas fizinis aktyvumas, užterštas oras, triukšmas, darbo aplinka. Šios priemonės daugeliu atvejų nieko nekainuoja, o turi didžiausią įtaką. Neretai prevenciniais tikslais jos veiksmingesnės nei medicininės procedūros ar vaistai.
– Kaip planuojama spręsti vaistų suderinamumo problemą, kuri iškyla beveik visiems ne viena lėtine liga sergantiems asmenims?
– Daugybinis vaistų vartojimas taip pat yra mūsų akiratyje. Apibendrintai vertinant, tai, kad keliomis lėtinėmis ligomis sergantis pacientas vartoja daug skirtingų vaistų, yra ne problema, o nepatogumas. Problema yra galima jų tarpusavio sąveika. To, ligonį gydant skirtingų specialybių gydytojams, neretai sunku išvengti.
Dažnai būna, kad šeimos gydytojas mano, jog specialistai pasižiūrėjo, ar vaistai dera tarpusavyje, o specialistai galvoja, kad tai padarė šeimos gydytojas. Arba specialistas būna įsitikinęs, kad šiame etape svarbiau gydyti jo ligą, o ne kitą, kuria pacientas taip pat serga. Todėl vaistų sąveika yra dar vienas svarbus komponentas, kuris turi būti įtrauktas į daugybinėmis ligomis sergančių pacientų gydymo metodikas.
Reikia galvoti, kam turime priskirti šią funkciją, ar gydytojui, ar vaistininkui, kurį galbūt irgi vertėtų įtraukti į pacientą prižiūrinčių specialistų komandą. Jis galėtų padėti parinkti tinkamą vaisto analogą. Kol ši problema neišspręsta, dalis ligonių kai kurių vaistų iš viso atsisako, ypač tų, kurie blogina savijautą.
Gera žinia, kad daugėja preparatų, kuriuose suderinamos dvi arba trys skirtingos veikliosios medžiagos. Šie vaistai saugesni, nes sukurti taip, kad veikliosios medžiagos, esančios jų sudėtyje, tarpusavyje nesąveikauja.
Deja, tai neišsprendžia skirtingų specialistų skiriamų vaistų suderinamumo problemos.
