Padėjo pokalbiai su draugėmis
Moteris domėtis nevaisingumo tema pradėjo tik susidūrus su šia problema. Viskas prasidėjo nuo skaitinių internete, tik po to apie šią problemą ji užsimindavo ir prie draugių. Pirmai pradėjus tokį pokalbį, pasirodydavo, kad sunkumai norint susilaukti vaikų kamuoja ne ją vieną, o daugelį aplinkinių moterų, kurios tik nedrįsta apie tai kalbėti.
„Su sūnumi Mantu buvo viskas paprasta. Suplanavome ir jis atėjo į šį pasaulį. O su antruoju nėštumu – niekaip. Ko tik neišbandėme, jau buvome beprarandą viltį. Tuomet kreipėmės į specialistus. Pradėjau nuo dirbtinio apvaisinimo, tačiau šią procedūrą man nutraukė ir aš ėmiau ieškoti kitų būdų, kaip galėčiau pastoti. Bandžiau daryti operaciją, platinti kiaušintakius.
Dariau daug tyrimų, sekė kelios operacijos. Siunčiau į Estiją tyrimų rezultatus, prašiau pakonsultuoti. Keičiau gydytoją po gydytojo, tikėdamasi, kad gal jau šis bus tikrasis. Tai ilgas ieškojimų kelias, kuriuo eidamas dar turi kovoti su savimi, su požiūriu į gydytojus“, - atvirauja L.Imbrasienė.
Po operacijų ir konsultacijų su įvairiais gydytojais galiausiai šeimai teko pripažinti, kad dirbtinis apvaisinimas – vienintelė išeitis norint susilaukti antro vaiko. Vis dėlto didžiausia problema tuomet buvo surasti tinkamą specialistą, kuris būtų patikimas ir neapgautų.
„Pinigai yra nemaži. Būna atvejų, kai susimoki, o tuomet ateina gydytojas ir sako, kad neapsimoka daryti procedūros, tad reikia nutraukti. Man irgi buvo toks etapas, kai turėjau nutraukti procedūrą, o po kelerių metų tokios pat procedūros pagalba man atliko dirbtinį apvaisinimą. Lenkiu žemai galvą prieš gydytoją Audronę Usonienę, kuri pagelbėjo. Iš jos pusės nebuvo terliojimosi. Ji griežtai mane suėmė į rankas ir aš atsipeikėjau tik tada, kai jau žinojau, kad pilve turiu augančią gyvybę“, - tikina laidų vedėja.
Patikėjo tik pagimdžiusi
Moteris tvirtina, kad apie nėštumą bijojo kalbėti ir apie dirbtinį apvaisinimą atvirauti pradėjo tik tada, kai susilaukė dukrytės.
„Skaudu šnekėti, kai gali dar netekti kūdikio. Juk būna, kad organizmas atmeta embrioną, o juk kaip mama jau priimi tą embrioną kaip vaikutį, augini ir paskui paima ir nepasiseka. Čia daug psichologinių detalių, kai reikia su emocijomis susitvarkyti. Gerai, kai turi šeimos palaikymą, o jei neturi...“ - teikia L.Imbrasienė.
Moteris dažnai susidurianti su neigiama nuomone apie dirbtinį apvaisinimą, tačiau pati nematanti jame problemos. Tikina, kad ir dukrai paaiškins tai, kaip elementarų dalyką.
„Būdavo, kad sūnus klausdavo, kodėl nėra brolio ar sesutės, ir tuomet reikėdavo paaiškinti, kad tai yra liga. Aš tai priimu kaip medicinos pagalbą. Jeigu mums skauda dantį, einame pas odontologą, jei yra apendicitas – kreipiamės į gydytojus ir mums jį pašalina, taip ir su dirbtiniu apvaisinimu. Jeigu reikia pagalbos, tiesiog reikia kreiptis į medikus. Nesuprantu, kodėl Lietuvoje į tai žiūrima kreivai, su baime? Nežinau, kiek dar laiko praeis, kai pradėsime į dirbtinį apvaisinimą žiūrėti kaip tiesiog į medicininę pagalbą“, - svarsto dviejų vaikų mama.
Finansuoti būtina
L.Imbrasienė po gimdymo susidūrė su daugybe moterų laiškų, kuriuose ne tik buvo prašoma patarimų. Dažnai moterys norėdavo tiesiog papasakoti apie savo patirtį, pasikonsultuoti. Tai privertė televizijos laidų vedėją vis daugiau mąstyti apie tai, kad valstybė turėtų finansuoti dirbtinio apvaisinimo procedūrą.
„Ši problema vis dar yra po antklode, o apie ją būtina kalbėti ir, manau, kad reikėtų valstybei finansuoti psichologų, padedančių bandančių vaikų susilaukti šeimai, darbą. Žmonės kenčia, o to neturėtų būti, juk jie tiesiog nori valstybei pagimdyti pilietį“, - tikina L.Imbrasienė.
Moters manymu, valstybė turėtų finansuoti bent jau pirmuosius bandymus pastoti, o tuomet jau pats žmogus nuspręstų, ar gali, nori ir yra pasirengęs žengti toliau.
Kiek tiksliai yra nevaisingų porų, niekas nežino, tačiau specialistai vieningai sutaria, kad nevaisingumas tampa vis didesnė problema. Maždaug kas šešta pora be medikų pagalbos neturi galimybių susilaukti palikuonių. Apie problemas, su kuriomis susiduria poros, norinčios susilaukti vaikų, kalbamės su „Vaisingumo klinikos“ akušere - ginekologe Audrone Usoniene.
- Vis dažniau viešumoje kalbama apie tai, kad vaikų nereikia atidėlioti. Ar tam pritariate? Ar amžius - pagrindinė nevaisingumo priežastis?
- Nevaisingumo priežastys būna labai įvairios. 40 proc. lemia moterų, 40 proc. – vyrų ir 20 proc. – abiejų partnerių sveikatos sutrikimas. Dažniausios nevaisingumo priežastys – ovuliacijos sutrikimas, kiaušintakių arba gimdos patologija, endometriozė, dažni persileidimai, sutrikusi endokrininė sistema, nekokybiška sperma ir kt.
Pasitaiko ir genetinių, autoimuninės bei hormonų sistemos sutrikimų. Taip pat viena nevaisingumo priežasčių – nėštumo nutraukimas. Po šios procedūros infekcija gali patekti į kiaušintakius ir sukelti pažeidimų, kurie vėliau sutrikdo hormonų veiklą.
Aišku, įtakos turi ir tai, kad daugelis porų vis vyresniame amžiuje nori susilaukti vaikų. Nereikėtų laukti iki keturiasdešimties. Daug lengviau galime padėti toms moterims, kurios kreipiasi iki 35–erių metų amžiaus. Vėliau ir natūraliai pastoti tampa vis sunkiau. Su metais prastėja ir vyrų spermos kokybė, tam įtakos turi žalingi įpročiai, įvairios ligos, stresas ir pan. Beje, moterims rūkymas taip pat turi įtakos kiaušialąsčių kokybei.
- Ar pasitaiko porų, kurios ateina, norėdamos susilaukti vaiko, tačiau sužinojusios kainą nebegrįžta?
- Sunku pasakyti, ar nebegrįžta vien dėl to. Gal kartais nueina pas kitus... Šiaip šia paslauga labai įvairių sluoksnių žmonės naudojasi. Ir turtingesni, ir tie, kurie turi mažai pinigų. Aišku, jeigu būtų finansuojamas dirbtinis apvaisinimas, porų tokiu būdu norinčių susilaukti vaikų ženkliai padaugėtų.
- Kiek vis dėlto atsieina dirbtinis apvaisinimas?
- Kalbant apie pagalbinio apvaisinimo kainą Lietuvoje visų pirma reikia paminėti, jog ši procedūra atliekama tik privačiose klinikose, todėl nėra jokių valstybės nustatytų įkainių. Privačiose gydymo įstaigose jie gali skirtis. Be to, kiekvienas atvejis yra unikalus, gali reikėti skirtingų procedūrų, kai kurioms moterims reikia vos vienos procedūros, tuo tarpu kitoms - daugiau.
- Dirbtinis apvaisinimas reikalauja ne tik daug pinigų, bet ir laiko...
- Taip. Vienoms poroms kelias iki vaikelio trunka metus, kitiems - ilgiau, dar kitiems pasiseka iš pirmo karto. Aišku, būna ir tų, kuriems nepasiseka...
- Kada yra ta riba, kai jau reikėtų nuleisti rankas?
- Kai klausiau vieno profesoriaus Izraelyje, po kiek daugiausiai kartų moteris pastojo, jis tikino, kad buvo atvejis, kai moteris pastojo tik po 38 karto. Tačiau tai jokiu būdu neįprastinė praktika. Bet taip būna... Skirtingai. Įprastai būna bandoma penkis, daugiausia – šešis kartus.
- Buvo įsišaknijusi klišė, jog dirbtinio apvaisinimo pagalba susilaukti vaiko yra gėdinga. Ar jaučiate, kad toks požiūris keičiasi?
- Džiaugiuosi, kad dabar tiek daug apie tai rašoma ir kalbama. Todėl žmonėms mažiau kyla psichologinių problemų, jie drąsiau kreipiasi į specialistus. Anksčiau baimindavosi dėl etinių dalykų, nes visuomenėje nebūdavo taip plačiai diskutuojama, o dabar mažėja psichologinis barjeras, trukdantis poroms peržengti šį slenkstį. Juk iš tiesų čia toks pat natūralus dalykas, kurio nereikia nei gėdytis, nei bijoti.
