Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet nustatoma 3–4 milijonai naujų hepatito C susirgimo atvejų.

Iki 85 proc. žmonių, užsikrėtusių hepatito C virusu, suserga lėtiniu hepatitu C (liga trunka ilgiau nei 6 mėnesius). Pasaulyje hepatito C virusu yra užsikrėtę apie 200 mln. žmonių. Kai kuriose šalyse šios infekcijos paplitimas siekia iki 20 proc. gyventojų. Lietuvoje HCV paplitimas siekia apie 3 proc. gyventojų.

Po 20 metų nuo užsikrėtimo 20 proc. sergančiųjų išsivysto kepenų cirozė. 1–4 proc. užsikrėtusiųjų arba sirgusiųjų kasmet diagnozuojamas kepenų vėžys. Lėtinis hepatitas C yra dažniausia kepenų transplantacijos priežastis. Užsikrėtus VHC, didžiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, retai aptinkama kituose organizmo skysčiuose – spermoje, makšties išskyrose, žaizdos eksudate, seilėse, išmatose, tiesiosios žarnos gleivinėje ir kt.

Imlumas virusiniam hepatitui C yra visuotinas, o tai reiškia, kad visi gali užsikrėsti šiuo virusu. Skiepų nuo hepatito C viruso nėra. VHC turi 6 genotipus. Labai svarbu žinoti viruso genotipą, nes tada galima numatyti gydymo veiksmingumą ir trukmę. VHC daugelį dienų gali išlikti gyvybingas net išdžiūvusiame užsikrėtusio žmogaus kraujo laše. Hepatito C virusas dažniausiai nustatomas užsikrėtusio žmogaus kraujyje. VHC yra lengviau užsikrėsti nei žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV).

Virusinis hepatitas C plinta:

per kraują: dažniausiai per užkrėstas adatas, vartojant injekcinius narkotikus, darant tatuiruotes, veriant auskarus; perpilant kraują ar jo produktus; naudojantis užsikrėtusio asmens dantų šepetėliu, skutimosi, manikiūro, pedikiūro reikmenimis;

motina perduoda kūdikiui;

lytiniu keliu (labai retai), nes VHC labai retai aptinkama spermoje ir makšties sekrete.

Labiausiai rizikuoja užsikrėsti VHC infekcija asmenys, vartojantys švirkščiamuosius narkotikus; medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju (laboratorijų personalas, chirurgai, stomatologai, akupunktūros specialistai, greitosios medicinos pagalbos medikai); hemofilija sergantys asmenys ir hemodializuojami pacientai.

Hepatito C virusas ardo kepenų ląsteles – hepatocitus, sukeldamas kepenyse uždegimą ir fibrozę (randėjimą), kuri per 20–30 metų progresuoja iki kepenų cirozės. 60–70 proc. užsikrėtusiųjų VHC infekcija niekuo nesiskundžia ir jaučiasi gerai, tačiau, nežiūrint į tai, kad nėra jokių klinikinių simptomų, gali užkrėsti kitus. Klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus 7–8 savaitėms po užsikrėtimo.

Kai liga pasireiškia kliniškai, simptomai yra nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų. Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, apetito stoka, pykinimas. Kiek rečiau pasitaiko karščiavimas, odos niežulys, dešinės pašonės ar sąnarių skausmas. 25–35 proc. užsikrėtusių asmenų suserga simptomine ir tik 10–20 proc. perserga geltine ligos forma, kuri dažniausiai būna lengva.

Užsikrėtus hepatito C virusu, nedidelė dalis (15–20 proc.) ligonių pasveiksta savaime, tačiau apie 85 proc. suaugusiųjų suserga lėtiniu VHC arba lieka viruso nešiotojais. Kadangi lėtinė infekcija tęsiasi pirmaisiais 10–20 metų užmaskuota forma, VHC nešiotojai dažniausiai neturi jokių nusiskundimų ir nejaučia arba jaučia nežymius ligos simptomus. Praėjus po užsikrėtimo 20 metų, tik 10–20 proc. ligonių pasveiksta savaime; 30 proc. užsikrėtusiųjų per 20–30 metų išsivysto kepenų cirozė.