Filmai yra kuriami taip, kad pažadintų žiūrovo užslopintas emocijas ir skatintų susimąstyti apie tai, kas turėtų įvykti, kad filmas baigtųsi laimingai. Šiame straipsnyje bus kalbama apie tai, kaip kinas yra naudojamas psichoterapijoje, tačiau daug ką galime lengvai pritaikyti savarankiškai, filmus žiūrėdami kartu su draugais ar šeimoje.
Filmai padeda išspręsti nesutarimus šeimoje
Tinkamų filmų žiūrėjimas gali tapti nepaprastai stipria patirtimi. Manoma, kad žiūrintiesiems, kaip aktoriai perteikia užslopintas, skausmingas emocijas, jos taip pat sužadinamos: mūsų gyvenimas tarsi pastatomas priešais mus ir mes turime puikią galimybę viską stebėti išvengdami realaus patyrimo. Filmai tarsi veidrodis atspindi, kas vyksta mūsų viduje. Žvilgsnis į šį atspindį yra pirmasis žingsnis tam, kad mūsų giluminės problemos būtų identifikuotos ir pradėtos spręsti.
Todėl nemažai terapeutų, ypač organizuojantys šeimos terapijas, pasitelkia kiną į pagalbą. Bretas Hendricksas, Teksaso universiteto konsultavimo profesorius, mini 1980-ųjų filmą „Paprasti žmonės“ („Ordinary People“) kaip pagrindinį filmą, naudojamą konsultuojant šeimas.
Profesorius pastebi, kad šis filmas rezonuoja su šeimų, nesugebančių tinkamai išreikšti savo jausmų, realybe. „Užuot kartojęs savo klientams, kad jiems reikia išmokti kalbėti apie jausmus, aš rekomenduoju jiems pasižiūrėti šį filmą“, – tvirtina B. Hendricksas. Įdomu tai, kad pasinaudoję šia rekomendacija profesoriaus klientai savo šeimoje pradeda pamatyti tokius procesus, kurių anksčiau niekada nepastebėdavo.
Filme „Paprasti žmonės“ vaizduojama motina, kuri savo sūnui nerodo jokių teigiamų emocijų. O jos sūnus, kuris jaučiasi atsakingas už vyresniojo brolio žūtį, beviltiškai trokšta motinos palaikymo. Tačiau ji išlieka nepasiekiama ir šalta.
Profesorius B. Hendricksas tvirtina, kad, pažiūrėjus šį filmą, žmonėms vertėtų paieškoti atsakymų į šiuos klausimus: ką, jūsų nuomone, sūnus nori išgirsti iš motinos; jeigu būtumėte šio sūnaus mama, kaip jį padrąsintumėte; kai stebite tokią motiną, ką jaučiate; kuo jūsų pačių šeima yra panaši arba kuo skiriasi nuo šeimos, rodomos šiame filme?
Kinas išmoko kalbėti apie jausmus
Siekdami, kad kino terapijos klientai išmoktų kalbėti apie savo jausmus, terapeutai jiems dažnai įteikia sąrašą žodžių, įvardijančių tam tikrus jausmus. Filmo peržiūros metu terapeutas tam tikrais filmo momentais sustabdo peržiūrą ir prašo klientų įvardinti, kokius, jų manymu, jausmus patiria filmo herojai. Atlikus šią užduotį, paprastai klientų prašoma prisiminti situaciją jų šeimoje, kai jie jautėsi panašiai kaip filmo personažai. Taip filmas tampa tarpininku mokančiu kalbėtis apie savo jausmus.
Kino terapija iš terapeuto reikalauja nemažai „namų darbų“: jis turi tikslingai parinkti filmus ar jų ištraukas, kurios rezonuoja su klientų gyvenimais ir jų problemomis. Žinoma, sau aktualius filmus galime žiūrėti ir savarankiškai. Tačiau svarbu, kad, žiūrėdami savo gyvenimui artimas scenas, pamėgintume iškelti klausimą, kokių veiksmų galima imtis konkrečioje situacijoje ir kaip nuo jų keistųsi filmo, kartu su juo ir mūsų gyvenimo scenarijus. Būtent tada išmoksime kalbėti apie savo problemas, ieškoti joms sprendimų ir pajausime teigiamus asmeninius pokyčius.
Filmai turintiesiems priklausomybę
Norintiesiems atsikratyti priklausomybės profesorius Bretas Hendricksas siūlo pažiūrėti filmą „Skiriamoji juosta“ („Changing lanes“). Filme rodoma, kaip vienas iš pagrindinių personažų gydosi nuo priklausomybės ir kokios įkyrios mintys jį kankina. Šis filmas padeda priklausomybę turintiems žmonėms susitapatinti su pagrindiniu personažu. Užuot vengę pripažinti esamą problemą, žmonės ima tapatintis su kino herojumi ir jo patiriamais sunkumais. Taip jie pažvelgia į savo situaciją iš šalies ir nustoja ištisai neigti turintys problemų. B. Hendricksas dalijasi filmais, kurie jo pacientams, kenčiantiems nuo priklausomybės ligų, padarė didžiausią poveikį:
„28 dienos“ („28 Days“). Puikus filmas apie gydymą ir reabilitaciją.
„Mano vardas Bilas W.“ („My Name Is Bill W.“). Filmas apie anoniminių alkoholikų klubo įkūrėją.
„Atsistok ir viską išklok“ (Stand and Deliver). Puikus filmas, skatinantis savęs pažinimą ir savęs suvokimą.
„Būgnininkai“ („Drumline“). Filmas apie savęs suvokimą ir savo galimybių atskleidimą.
„Švarus ir saikingas“ („Clean and Sober“). Filmas apie gydymą ir reabilitaciją.
Taigi, jeigu jūsų gyvenime kančios dėl priklausomybės yra aktuali tema, verta šį sąrašą išnagrinėti atidžiau ir pasirinkus artimiausią scenarijų pažiūrėti filmą, o tada pamėginti paieškoti atsakymų, ar kino herojų poelgiai yra veiksmingi konkrečioje situacijoje ir ką būtų galima daryti kitaip, norint užtikrinti sėkmingą filmo pabaigą.
Lengviau pastebėti kitų problemas
Matydami, kaip filmo herojus paveikia konkreti problema ir kaip jie ją bando išspręsti, mes aiškiau suvokiame savo pačių situaciją. Luizianos universiteto profesorė Mary Ballard tvirtina, kad žmonėms lengviau prabilti apie filmo herojų patiriamas kančias nei ryžtis kalbėti apie savąsias. Manoma, kad žmonės užstringa: jie yra pernelyg pasinėrę į tą problemą, todėl negali jos įvertinti aiškiai, arba tiesiog neigia ją esant.
O filmai žmonėms padeda pamatyti problemą tarsi iš šono užuot ją slopinus ar neigus. Toks atsitraukimas skatina įžvalgas ir atsiranda noras pakeisti situaciją. Juk tai tarsi važiavimas ant galinės sėdynės. Ne vienas pritars, kad daug lengviau yra pastebėti ir suprasti kitų patiriamas problemas nei pripažinti savas.
Tad dalyvaudamos kino terapijoje šeimos gali laisvai juoktis iš filme vaizduojamos disfunkcinės šeimos, kurioje yra perdėtai kišamasi į vienas kito gyvenimus peržengiant visas įmanomas ribas, nors jų pačių realybė būna labai panaši į vaizduojamą kine. Klientams aptarus filme išryškėjusias temas, terapeutas su jais ima diskutuoti, kuo jų elgesys yra panašus arba kuo skiriasi nuo kino herojų veiksmų.
Taigi, jei šeimoje yra įsivyravusi stipri kritika vienas kito atžvilgiu, rekomenduojama pažiūrėti filmą „Nematoma pusė“ („The Blind Side“), kuriame vaizduojama priimanti ir palaikanti šeima.
Ir tėvams, ir vaikams
Be abejo, kinas kiekvienam žiūrovui gali suteikti vilties ir optimizmo. Filmai dažnai baigiasi laimingai ir netgi jeigu žiūrovas nesutinka su tam tikrais veikėjų poelgiais, jis gali kelti klausimą „Ką aš daryčiau kitaip šioje situacijoje?“, taip užtikrindamas sėkmingą kino poveikį.
Žiūrovas patiki, kad elgiantis kitaip galima sulaukti laimingos pabaigos. Be to, filmai kuria bendrumo jausmą, suvokimą, kad esame ne vieni, visi patiriame tas pačias emocijas. Tai taip pat teikia vilties. Įdomu ir tai, kad žiūrėdami filmą, kuris atitinka mūsų situaciją, emociškai susitapatiname su filmo veikėjais ir mums lengviau pasiryžti pokyčiams asmeniniame gyvenime.
Todėl jei vienas iš tėvų negali susitaikyti, kad jo atžala tampa nepriklausoma ir turi palikti namus, rekomenduojama pažiūrėti filmą „Žaislų istorija 3“ („Toy Story 3“), kur pasakojama apie pagrindinio herojaus išvykimą studijuoti.
Žinoma, kino terapija puikiai gali būti pritaikoma ir vaikams. Tokiu atveju svarbu užtikrinti, kad filmuose nebūtų smurto vaizdų, kurie galėtų neigiamai paveikti jaunuosius žiūrovus. Profesorė M. Bellard su vaikų grupe peržiūrėjusi filmą „Smurfai“ („The Smurfs“) pasiteiravo jų, kokias pamokas jie išmoko žiūrėdami šį filmą.
Dauguma iš jų atsakė, kad svarbu visada išlikti savimi, klausyti širdies balso ir neleisti kitiems pakeisti tavo požiūrio, kai žinai, kad esi teisus. Tai iliustruoja, kad vaikams skirti filmai gali būti puikus teigiamos gyvenimiškos filosofijos šaltinis, padedantis formuoti savo pasaulėžiūrą.
Filmai padeda mums to nežinant
Mes vaikštome į kiną siekdami pramogų ir norėdami pažvelgti į gyvenimą iš kitos pozicijos. Taigi, kiną iki šiol naudojome kaip terapiją to net nežinodami. Prisiminkite filmą, kuris rezonuoja su jūsų vidiniu pasauliu, ir pagalvokite apie pastaruosius metus.
Galbūt iškyla piktojo Grinčo, kuris atėjo neįspėjęs ir pavogė tai, kas jums svarbu (automobilį, draugą ar darbą), vaizdinys arba jaučiatės atsidūręs situacijoje, kai nerandate būdų patekti ten, kur jūs trokštate. O gal tiesiog prisimenate draugus, dėl kurių jūsų kelionė tapo lengvesnė ir kurie padėjo jums suprasti, kad esate išmintingesnis ir drąsesnis nei manėte.
Supratę, kokia siužeto linija yra artima mums, stebėdami filmų veikėjų elgesį ir atsakydami sau į klausimus, kokie sprendimai yra tinkamiausi konkrečioje situacijoje ar kaip reikia keistis filmo veikėjams, pamažu imsime keistis ir mes.
Vis dėlto svarbu suprasti, kad kinas lygiai kaip meno, šokio, muzikos terapijos papildo ir paįvairina tradicinę psichologinę pagalbą, tačiau negali jos visiškai atstoti.
Gruodžio žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:
Šventėms artėjant
Kas geresnis: tėtis ar mama?
Kaip palengvinti sau gyvenimą
Kai susimaišo vyriškumas ir moteriškumas
Reklamos neuropsichologija
Istorija apie pasaulio pakraštį
Vienintelis kelias – gyventi su aistra
