K.Karnickaitė. Kam priklauso mūsų kūnas?

Kūną kaip prekę parduodame geidulių, aistros pasauliams, seksualumui. Elgiamės su juo kaip su priemone, įrankiu, nuosavybe. Formuojame jį, keičiame, kritikuojame. Tačiau tai - tik iliuzija, jau seniai kūnas nėra tai, kuo mes jį laikome, jis nebepriklauso nuo mūsų valios.

Kūnas – ne tik fizinė forma. Tai - kur kas platesnė sąvoka, susijusi su fiziologiniais, psichologiniais, mentaliniais poreikiais. Kai sąmonė, dvasia, siela tampa žodžiais, kurių prasmės niekas nebeįstengia paaiškinti, kūnas – viskas, kas mums dar liko.

Jis yra mūsų asmenybė ir tapatybė – fikcija ir iliuzija. Įkeitėme kūną kosmetikos, drabužių, maisto, sveikatos, sekso prekių rinkoms. Kūnu spekuliuoja grožis. Mistifikuotos industrijos manipuliuoja mūsų svajonėmis turėti tobulą kūną ir viltimis susigrąžinti kūną sau ir vėl jį valdyti.

Kūnas formuoja asmenybę

Asmuo yra įkūnytas. Vos gimęs vaikas suvokia savo būtį ir aplinką, pirmiausia matydamas savo globėjų kūnus, palaipsniui suvokdamas savo fizines charakteristikas ir galimybes. Kūnas tiesiogiai tampa pagrindiniu asmens tapatumo aspektu ir asmenybės dalimi. Kūno analizavimas sudaro savojo „aš“ kontūrus.

Kūnas savaime nėra asmenybės kūrėjas. Kaip teigia sociologas Merleau-Ponty, „kūnas nėra tiesiog „esybė“, bet jis suvokiamas praktiškai patiriant išorines situacijas ir įvykius“. Kiekvienas žmogus save traktuoja taip, kaip suvokia savo kūną ir jį keičiančias aplinkybes.

Šis teiginys artimai susijęs su psichologijos mokslininkų padarytomis išvadomis, kad žmogaus elgesys ar akivaizdūs išvaizdos pakeitimai tiesiogiai susiję su psichologinėmis asmens savęs pateisinimo reakcijomis.

Kūno išvaizdos keitimas, kūno disciplinavimas, kūno sampratos konstravimas tiesiogiai lemia asmens savivoką. Asmenybė keičiasi ir taikosi, priklausomai nuo kūno pokyčių.

Gali skambėti painiai, tačiau mintis - aiški: sociologai ir psichologai jau XX amžiaus viduryje sunerimo dėl kūno ir asmens problematikos, skatindami kiekvieną mūsų kritiškai įvertinti jėgas, manipuliuojančias ne tik mūsų kūnais, tačiau ir sąmone.

Iš pirmo žvilgsnio, kūnas – nekaltas, nepretenzingas tvarinys, tačiau juo netruko pasinaudoti suinteresuotos grupės, siekdamos kontroliuoti žmonių mąstymą. Vartotojiškoje visuomenėje nėra nieko paprasčiau, kaip įtikinti žmogų madų, stilių, išvaizdos, įvaizdžio reikšmingumu. Vis dėlto šie iš pažiūros kasdieniai terminai slepia kur kas reikšmingesnę ir nerimą keliančią prasmę.

Vartotojiškoje visuomenėje kūno įkalinimas tam tikruose mados kanonų gniaužtuose supančioja mūsų mąstymą ir pasmerkia dar aktyvesniam vartojimui.

Mados, įvaizdžio, kūno estetikos, sveikos mitybos, grožio, jaunystės kultai – tėra sumedijuotos simuliacijos, tai verslas, kuris pasiglemžia mūsų kūną. Kūno modeliavimas, atsižvelgiant į šių sudievintų industrijų įgeidžius, tik skatina sąmonę pateisinti pokyčius, jų prasmingumą ir įtikėti racionaliu reklaminio gyvenimo pasirinkimu.

Su kiekvienu apsilankymu įvaizdžio formavimo kursuose, asmenybės tobulinimo seminaruose, su kiekvienu sveikatingumo masažo ar soliarumo seansu, su vis didėjančiu poreikiu kas sezoną atnaujinti garderobą mes tampame pakantesni ir tolerantiškesni kūno formavimo procesui pagal rinkos dėsnius.

Laikui bėgant, reklamos įdiegti poreikiai tampa mūsų asmenybės dalimi. Savo asmenybę pakeičiame tariamai paklausesniu „sezoninio įvaizdžio žmogumi“.

Mūsų psichologija linkusi teisinti net neapgalvotus sprendimus: taip norėję tapti idealiais gražuoliais iš žurnalų viršelių, galiausiai tam tikra prasme jais tampame – konstruodami kūno išvaizdą ir išraiškas, palaipsniui tampame idealiais, vaikščiojančiais ir dirbančiais reklaminės kompanijos herojais.

Mūsų asmenybės tampa verslo įrankiais, nes „madingas“ įvaizdis, kuris mums šiuo metu yra toks reikšmingas, tėra tik gerai apmąstytas projektas.

Kas manipuliuoja mūsų kūnu?

Kūno poreikiai yra patys įvairiausi. Jau sunku atskirti, kokie jų užkoduoti fiziologijos, o kokie įpiršti rinkos.

Maistas – vienas konkrečiausių pavyzdžių. Valgyti turime visi, kad palaikytume gyvybines funkcijas, tačiau maitintis „sveikai“, taip, kaip perša ne tik mitybos institutai, medikai, tačiau ir televizija, yra visai kas kita. Mityba šiais laikais – statuso elementas. Maisto pasirinkimas nusako ir žmogaus intelektą, išsilavinimą, tam tikrą rinkos įpirštą įvaizdį.

Mityba lemia mūsų kūno formas, mitybos ribojimas simbolizuoja drausmę ir savikontrolę, maistas atskleidžia statusą. Mityba, maitinimo įstaigos formuoja atviro, pasiturinčio, komunikabilaus, sėkmingo, šiuolaikinio žmogaus vaidmenį.

Panašiai per kūną mūsų gyvenimo būdą ir asmenybes formuoja ir apranga. Uniformos, aprangos kodai – vienodina, primeta tam tikrą disciplinuotą, „nukenksminantį“ vaidmenį. Šie reiškiniai sociologų priskiriami ir mados, sezoninio įvaizdžio, vyraujančio stiliaus reiškiniams.

„Apranga yra savęs pristatymo priemonė, bet taip pat tiesiogiai susijusi su asmenybės biografijos slėpimu,“ savo knygoje „Modernybė ir asmens tapatumas“ rašo Anthony Giddensas.

Net tokios kategorijos kaip buvimas vyru ar moterimi yra sumodeliuotos aplinkos veiksnių: rinkos tendencijų, medijos skleidžiamų įvaizdžių.

Kūno suvokimas šiuo metu neatsiejamas nuo viešojoje erdvėje plintančių įvaizdžių, kuriuos formuoja vienokios ar kitokios reklaminės kampanijos. Mūsų kūnai nebepriklauso mums. Jie priklauso rinkai.