XVIII a. filosofai racionalistai tikėjo, kad tapytojo psichinė būsena gali būti atpažinta paveiksluose. Tačiau susidomėjimas menu kaip terapija kilo kartu su psichoanalize. Psichoanalitikai Sigmundas Freudas ir Carlas Jungas bandė įžvelgti meno kūriniuose dailininko asmenybės kompleksus išduodančių simbolių.
C.Jungas skatino savo pacientus piešti mandalas, kurios simbolizavo asmenybės psichinę struktūrą. Buvo manoma, kad kiekvienas žmogus savo užslopintus konfliktus gali projektuoti į vieną ar kitą meno formą. Norėdamas prasiblaškyti anglų dailininkas Adrianas Hillas sanatorijoje ėmė piešti, tuo susidomėjo ir kiti ligoniai. Vėliau A.Hillas apie tai parašė keletą knygų. Dailės terapija pavirto psichoterapijos forma.
Aš mane supančioje aplinkoje
Dailės terapijos specialistė ir grupių vadovė, VšĮ Jaunimo psichologinės paramos centro psichologė Raminta Aleliūnaitė sako, kad į centro kartu su vaikų ir jaunimo klubu "Raganiukė" organizuojamus dailės terapijos užsiėmimus dažniausiai susirenka jauni žmonės nuo 18 iki 29 metų. Šios terapijos tikslas yra savęs pažinimas, o ne meno kūrimas, gydymas, gilių psichologinių problemų sprendimas ar diagnostika. Piešti gali kiekvienas, net manantis, kad to nemoka daryti. Užsiėmimas gali trukti nuo pusantros valandos iki dviejų.
Raminta pasakoja: "Susėdame ratu, iš pradžių 15 minučių pašnekame, kokių minčių kilo po praėjusio užsiėmimo. Jei bendrauju su seniau terapijos užsiėmimus lankančia grupe, pasiteirauju, ką jie norėtų piešti. Kartais tema gimsta iš diskusijų, pasakojant savo gyvenimo įvykius".
Paskui, kaip sako Jaunimo psichologinės paramos centro vadovė, meno terapijos specialistė psichologė psichoterapeutė ir knygų apie meno terapiją autorė dr. Kristina Ona Polukordienė, prasideda pasiruošimas kelionei į save: visi pasiima popierių, teptukus, guašą. Kodėl pasirenkami ne pieštukai, flomasteriai? Pirmiausia, guašo spalvas galima maišyti, pasirinkti ir ryškesnes, ir blankesnes, perteikti skirtingas emocijas: storai, riebiai, o jei naudoji daugiau vandens - piešimas primena akvarelę. 15-20 minučių vyksta pats piešimas.
"Piešiant būtina atsipalaiduoti ir piešti intuityviai, vedamam vidinio impulso, pasirinkus norimo storio teptuką ir labiausiai traukiančią spalvą. Po seanso iškabinu piešinius ant sienos, o dalyviai pasiūlo, nuo kurio piešinio jie nori pradėti aptarimą. Iš pradžių kalba kiekvienas grupės dalyvis, paskui aš ir galiausiai jį piešęs žmogus. Jis gali ir nesutikti su kitų nuomone. Dažnai nauji dalyviai mano, kad mes piešinius analizuojame pagal simbolius. To nedarome.
Norint taip analizuoti, kiekvienas simbolį interpretuojantis žmogus turėtų turėti psichoanalitinį išsilavinimą. Tačiau nei dalyviai, nei aš jo neturime. Būtų per drąsu teigti: jei pieši juoda spalva, tai tau liūdna. Analizuodami piešinius nevertiname paties žmogaus asmenybės, nesakome, kad jis toks ir toks, nežinome, koks jis yra, tas žmogus gali įsižeisti. Aptarimo metu kalbamės apie piešinį. Šitaip atsiskleidžia ir interpretuojančiojo vidus.
Kartą piešėme tokia tema: pasaulis, kurį aš šiandien sukūriau - "Aš mane supančioje aplinkoje". Kalbėjomės, kaip aš jausčiausi, jei atsidurčiau kiekvieno dalyvio piešinyje, ar norėčiau jame būti, jei norėčiau, tai kurioje piešinio vietoje. Kas mane gąsdina? Iš pradžių, norėdama temą atskleisti, jų klausinėju, išryškinu kai kuriuos akcentus. Tačiau visų mūsų santykiai lygiaverčiai, nėra taip, kad mano žodis būtų paskutinis", - sakė R. Aleliūnaitė.
Ką jaučiate, žvelgdami į paveikslą
Raminta paima vieną dalyvės piešinį, o aš pasakoju, ką matau ir kur norėčiau jame būti. Jame nupieštas kalnas, pilis ir jūra, virš kurios skrenda paukščiai, kampe šviečia saulė, o šone - krantas, apaugęs žolėmis. Sakau, kad norėčiau užlipti ant kalno, aplink pavaikščioti. Tačiau jaučiu šiokią tokią grėsmę. Man atrodo, kad čia per daug baltos erdvės. Lyg ir norisi apaugusiame meldais, žolėmis krante pabūti, bet, kita vertus, gąsdina jūroje sutviskęs raudonas atspindys, įspūdis, kad tame piešinyje nėra ramybės, o ją sukuria ir skrendantys paukščiai, tarsi krintantys į jūrą, ir debesys kampe.
Anot Ramintos, aš kalbėjau panašiai, kaip ir kiti dalyviai. Jie pasakojo šiame paveiksle aptikę visko po truputį: šviesos, gamtos, jūroje ir kranto žolėse jiems regėjosi tarsi būtų koks lobis paslėptas. Daugeliui nesinorėjo eiti į pilį, nes atrodė, kad uola, ant kurios ji stovi, gali atitrūkti, pati pilis baugi. Į jūrą kojos jie nenorėjo kelti, nes ten tarsi kraujo puta.
Pati autorė po tų komentarų šiek tiek pasijuokė, nes uolą su pilimi ją įkvėpė nupiešti draugės pasakojimas apie atostogas Kipre. Bet autorė pripažino, kad negyventų savo nupieštoje pilyje, nes ji sukuria nestabilumo pojūtį. Raminta sako, kad aptarinėjame ne tai, ką reiškia jūra, pilis, o kokius jausmus jos sukelia. Kokie jausmai kyla, galvojant apie krintantį paukštį. Piešinio ir savo realaus gyvenimo paraleles dailės terapijos dalyviai atranda patys.
"Kartais net stebiuosi, kiek daug žmonės atranda sąsajų tarp piešinio ir savo gyvenimo. Mes juk, atrodo, nieko ypatinga nepasakėme - tik pasidalijome savo mintimis ir jausmais apie kito žmogaus piešinį", - šypsosi Raminta.
Išsaugotas "aš"
Šios terapijos metu žmonės išmoksta kalbėti apie jausmus, taip pat juos pažinti. Be to stebima, kaip ilgainiui keičiasi piešiniai, pati jų dinamika, žmonės gali sužinoti, ką juose mato kiti. Pavyzdžiui, vienas dalyvis nupiešė ryškių spalvų kaukę, lyg norėdamas išgąsdinti, bet išėjo taip, kad kitiems ji neatrodė baisi. Atvirkščiai - juokinga. Piešdama tema "Mano jausmai" mergina sukūrė dramatiškų, ryškių, erzinančių spalvų ir formų piešinį.
Vėliau ji namie nupiešė kitą piešinį, kuriame spalvos buvo ramesnės. Tarkim, buvo piešiama tema "Realusis aš ir idealusis aš". Viena dalyvė nupiešė realųjį "aš" - tokį užspaustą, paliegusį. Kai ji nupiešė idealųjį "aš", jis atrodė sveikesnis, labiau įmitęs, nevaržomas. Mergina sakė, kad, lankydama meno terapijos užsiėmimus, labiau priartėjo prie to idealaus "aš". Žmonės terapijos metu pradeda save geriau pažinti, piešdami jie tarsi "dirba" su savo gyvenimo įvykiais, nors per daug apie juos ir nepasakoja.
Meno terapija padeda įveikti neigiamus jausmus, suvokti, iš kur jie atsirado. Vien meno terapija nesprendžiamos gilios psichologinės problemos. Tačiau tai labai gerai padeda pradėti jas suvokti. Aišku, reikalingi ir asmeniniai pokalbiai su psichologu. Tačiau kartais to neprireikia. Sprendžiant didesnius gyvenimo sunkumus geriausia meno terapiją taikyti su individualia psichoterapija. Siekiant geriau pažinti save, galima apsiriboti ir meno terapija.
Meno terapijos dalyvė, lankiusi keleto mėnesių meno terapijos užsiėmimų ciklą, sakė: "Mano piešiniai man - tarsi kelio ženklai, kuriuos nusipiešiu, bet pačiai suprasti sunku. Kitiems atsiliepus apie mano piešinį geriau suprantu, kas vyksta mano viduje. Kiti grupės dalyviai man padeda geriau suprasti savo kelio ženklus."
"Piešiniai, lyg sielos veidrodžiai, per kuriuos galima geriau pažinti save", - teigia psichologė Raminta.
O kokia naujai sukurtų piešinių ateitis?
"Su jais elgiamasi įvairiai. Vienus dalyviai palieka mokymo tikslais, kitus pasiima. Galima sukurti ir savotišką ritualą - piešinį sudeginti ar suplėšyti", - sako psichologė.
