„Sveikatą formuoja ne tik išorinės aplinkos veiksniai. Tai, kas vyksta su mūsų organizmu, tiesiogiai siejasi su emocijomis ir tuo, kas vyksta mūsų galvose“, - sako vienas teorijos šalininkų, prof. Stephenas Cole.
Stipresnis imunitetas
Medicinos srities mokslininkai, tirdami žmogaus imunitetą formuojančius veiksnius, dažniausiai ieško ryšių tarp imuninės sistemos ir paveldimumo, gyvenamosios aplinkos, fizinio aktyvumo lygio ar gyvenimo ritmo. Tačiau prieš keletą metų Notingemo bei Kalifornijos universitetų mokslininkai nusprendė išsiaiškinti, ar imuninės sistemos stiprumą gali lemti asmenybės tipas. Atlikę išsamius psichologinius testus, daugiau nei šimtą tiriamųjų jie suskirstė į dvi grupes – į vidinį pasaulį susikoncentravusius intravertus bei socialinius ryšius lengvai ir greitai mezgančius ekstravertus.
Tuomet mokslininkai tyrė dvidešimt skirtingų genų, kontroliuojančių organizmo uždegimines reakcijas. Taip pat vertino genus, susijusius su antikūnų gamybos aktyvumu. Analizuojant tiriamųjų kraujo mėginius paaiškėjo, kad ekstravertų imuninės sistemos rodikliai kur kas pranašesni negu intravertų. Anot mokslininkų, ekstravertai turi žymiai didesnį už kovą su uždegimais atsakingų genų kiekį. Vadinasi, galima spėti, kad ekstravertų imuninė sistema yra geriau pasirengusi kovoti su organizmui kylančiomis grėsmėmis bei ligomis.
Produktyvus mąstymas
Nors ekstravertų organizmas lengviau susidoroja su ligomis, gali būti, kad intravertai turi kitą pranašumą – geba išlikti pakankamai produktyvūs net ir patirdami miego trūkumą. Walter Reed tyrimų instituto mokslininkai vykdė eksperimentą, kurio metu abiejų asmenybės tipų tiriamieji turėjo nemiegoti trisdešimt šešias valandas. Dalį tyrimo laiko jie turėjo aktyviai bendrauti su kitais asmenimis, o likusį laiką praleisti ramiai, vienumoje. Po eksperimento visi tiriamieji atliko budrumui ir reakcijos laikui vertinti skirtus testus, kurių metu geresnius rezultatus pademonstravo intravertiško asmenybės tipo atstovai.
Mokslininkai iškėlė hipotezę, kad už dėmesio sutelkimą ir sprendimų priėmimą atsakingos intravertų smegenų sritys geba dirbti šiek efektyviau, nepriklausomai nuo to, jog organizmui trūksta poilsio. Neuromokslininkai patvirtina, kad asmenybės tipas iš tiesų gali nulemti smegenų veiklos pobūdį. Leidinyje „Journal of Neuroscience“ neseniai buvo skelbiama, kad intravertų smegenų pilkosios medžiagos kiekis kaktinėje skiltyje yra didesnis negu ekstravertų, o tai lemia, kad intensyviam galvojimui ir sprendimų priėmimui intravertai gali skirti šiek tiek daugiau energijos resursų.
Pavojai psichinei sveikatai
Amerikos psichiatrų asociacija diagnostikos ir gydymo protokoluose polinkį į intravertiškumą jau prieš keletą dešimtmečių priskyrė prie asmenybės sutrikimų sąrašo. Panašios pozicijos laikosi ir Pasaulio sveikatos organizacija. Nors kai kurie psichologai ir psichiatrai mano, kad ramus ir uždaras būdas tikrai nereiškia, kad žmogus yra linkęs turėti psichinės sveikatos problemų, moksliniai tyrimai patvirtina, kad intravertai dažniau serga depresija.
Moksliniame leidinyje „Journal of Psychiatric Research“ skelbiama, kad daugiau nei septyniasdešimt procentų pacientų, kuriems buvo diagnozuota depresija, yra intravertai. Be to, kai kurie mokslininkai įžvelgia, kad tokios asmenybės susiduria su didesne savižudybės rizika ir turi polinkį į agresiją. Naujausių tyrimų duomenimis, psichologinių sunkumų turintys intravertai dažnai sapnuoja mirtį, savižudybę, arba kaip nužudo kitą asmenį. Šį reiškinį mokslininkai traktuoja kaip intravertų polinkio slopinti patiriamas emocijas išraišką, galinčią bet kada pasireikšti destruktyviais veiksmais realiame gyvenime.
Komentaras
Medicinos diagnostikos ir gydymo centro psichiatras psichoterapeutas Erikas Stankūnas:
- Intravertui yra mielesnis ir įdomesnis jo paties vidinis pasaulis, o ekstravertas labiau orientuojasi į santykius su išoriniu pasauliu. Šių dviejų asmenybės tipų fiziologija žymiai nesiskiria, bet skiriasi psichologinės savybės. Pavyzdžiui, intravertai iš pirmo žvilgsnio atrodo visai neemocionalūs, nors viduje iš tiesų yra labai jautrūs. Jie vengia megzti santykius išoriniame pasaulyje, nes ten patiria per daug streso, dėl to yra linkę į uždarumą ir vienatvę. Tai jiems – palankesnė būsena. Intravertams taip pat sunku palaikyti intensyvų santykį su kitais asmenimis.
Ryšys tarp temperamento ir sveikatos būklės tikrai yra. Žinoma, psichinė sveikata nepriklauso vien tik nuo to, ar tu esi intravertas, ar ekstravertas, tačiau kartais žmogui atsidūrus jam nepalankiuose santykiuose, gali pasireikšti tam tikros nemalonios psichologinės būklės. Natūralu – kai pataikome žmogui į Achilo kulną, tai gali jį sutrikdyti. Pavyzdžiui, intravertui būnant konkurencingoje aplinkoje, kurioje kasdien lydi įtampa, jis emociškai jaučiasi blogai ir patiria nuolatinį stresą. Jeigu toks žmogus turi kažką daryti priverstinai ir tai trunka ilgą laiką, jis nuolat „maudosi adrenaline“ ir tai tikrai ne į naudą jo psichinei sveikatai. O jeigu ekstravertą pasodinsime prie kompiuterio, kur reikės nuolat būti vienam ir nebus emocinio bendravimo galimybių, jis taip pat emociškai jausis blogai. Tam, kad žmogaus organizmas nesiųstų pavojaus signalų, pageidautina, kad žmogus funkcionuotų jo temperamentui palankioje aplinkoje. Tuomet bus palaikomas emocinis stabilumas ir geriau toleruojamas stresas.
Temperamento ir asmenybės struktūros pakeisti neįmanoma. Tačiau terapijos metu, labiau įsigilinus į save galima suvokti savo asmenybės bruožus ir išmokti juos geriau taikyti prie realybės reikalavimų. Tarkime, jeigu ekstravertą vargina monotoniškas darbas, jis gali pabandyti pakeisti savo darbo pobūdį, arba susirasti hobį, kur galėtų palaikyti santykius su jam svarbiais žmonėmis. Lygiai taip pat ir intravertas gali susidėlioti savo dienotvarkę taip, kad galėtų kontroliuoti bendravimo su žmonėmis ritmą ir intensyvumą. Taip galima geriau adaptuotis ir patirti mažiau sudėtingų psichologinių išgyvenimų.
