Visi mes anksčiau ar vėliau imame susimąstyti apie savo amžių, tačiau kai kurie lengvai susitaiko su tuo, kad jaunystė baigėsi, ir ima mėgautis branda bei savarankiškumu, o kitiems amžius tampa skausminga tema.
Iš dalies dėl to kaltas jaunystės kultas. Šiandien jaunystė - tai sėkmės sinonimas, o branda (net ne senatvė) tampa vos ne yda. Žiniasklaidos priemonės dar papila alyvos į ugnį, kviesdamos kovoti su senėjimu ir sukurdamos iliuziją, kad jaunystę galima sulaikyti.
Ir mes praryjame šį kabliuką, įsijungiame į šią kovą už amžiną jaunystę. Ypač įdomiai atrodo trisdešimtmetės moterys, besigiriančios, kad joms neparduoda alkoholio be asmens dokumento.
Ir esmė čia net ne jų teiginio absurdiškume, o tame, kas paskatina jas taip kalbėti. Juk už šių žodžių slypi savo amžiaus nepriėmimas ir tvirtas įsitikinimas, kad viskas, kas tik gera, gali nutikti jaunystėje, o po 25, 30, 40 ir toliau nieko įdomaus nebebus, vadinasi, reikia visomis jėgomis susigrąžinti jaunystę.
Psichologijoje yra tokia samprata kaip Doriano Grėjaus sindromas. Šis terminas apibūdina siekį kaip galima ilgiau išlaikyti gyvenimo būdą, priklausantį jaunystei - pavyzdžiui, žmonės, kenčiantys nuo šio sindromo, dažnai vilki netinkančius jiems pagal amžių drabužius, klausosi jaunatviškos muzikos, elgiasi kaip paaugliai ir apskritai visomis priemonėmis (įskaitant plastines operacijas) stengiasi „nusimesti“ nereikalingus metus.
Neretai šios lenktynės už jaunystę sukelia depresiją, juk čia neįmanoma išeiti nugalėtoju. Niekam dar nepavyko sustabdyti laiko, jei, žinoma, neskaičiuotume to paties Doriano Grėjaus, tačiau visi puikiai prisimename, kas iš to išėjo.
Ar verta eiti iš proto dėl amžiaus, pulti į depresiją dėl kiekvienos naujos raukšlės ir įrodinėti aplinkiniams, kad jums vis dar septyniolika? Kodėl apskritai amžius pasirodo problema, trūkumu, su kuriuo reikia kovoti?
Ne, niekas nesiginčija, kad reikia prisižiūrėti ir stengtis kuo ilgiau išsaugoti sveikatą ir patrauklią išvaizdą. Tačiau siekti atrodyti gerai ir atrodyti jaunai - tai skirtingi dalykai.
Palyginkite, pavyzdžiui, Nicole Kidman, galiausiai susiviliojusia botoksu, ir Juliette Binoche, nesigėdijančią savo raukšlelių ir atrodančią tiesiog nuostabiai nepriklausomai nuo amžiaus.
Apskritai Juliette Binoche - puikus pavyzdys, kaip reikia žiūrėti į savo amžių. Jos šypsena ir spindinčios akys atskleidžia dvasios jaunystę, o tai kur kas svarbiau nei išorinė jaunystė.
Mano metai - mano turtas
Siekis išsaugoti jaunystę pasireiškia ne tik kovojant už išvaizdą. Juk jaunystė - tai ne tik raukšlelių nebuvimas, bet ir jausmas, kad viskas dar priešaky. Tai laikas, kai viską dar galima pakeisti, kai galima maištauti, kai atviri visi keliai.
Su amžiumi šis jausmas dingsta - mes jau gyvenimo pamokyti ir mums sunku tikėti stebuklais ir tuo, kad pasieksime visus savo tikslus. Tačiau ar blogai būti realistu?
Žinoti, ką jūs galite ir ko negalite, brangiai kainuoja - taip, tegu jums jau ne septyniolika, tačiau dabar žinote savo privalumus, sugebėjimus ir trūkumus. Jūs tiksliai prisimenate, kaip reikia siekti užsibrėžtų tikslų ir kurie jų realūs. Be to, kai kurie tik su amžiumi suvokia, kas jiems iš tikro svarbu ir vertinga.
Kartą mūsų svetainėje buvo publikuota naujiena apie tai, kad amžius nuo trisdešimties iki keturiasdešimties laikomas pačiu sudėtingiausiu moteriai, kadangi jėgų lieka mažiau, įprastiniams darbams reikia daugiau pastangų, o nuovargis tampa gyvenimo normal.
Taip, grynai teoriškai tai galbūt ir tiesa. Tačiau įdomu tas, kad daugelis skaitytojų išsakė visiškai priešingą požiūrį. Štai tik keli komentarai:
„Nesąmonė! Pats geriausias amžius! Trisdešimties metų moteris tik pražysta visomis to žodžio prasmėmis. Šiame amžiuje ji turi dvidešimtmetės energijos, dvidešimt penkerių metų grožį, trisdešimtmetės atsakomybę, ir, žinoma, patirties - gyvenimiškos ir seksualinės. Ir tai tęsis, ir pusiausvyra išliks dešimt, o gal ir daugiau metų. Čia jau kaip kam pasiseks.“ Elena, 43 metai
„Apskritai kiekvienas turi savą sunkų amžių. Man 30-40 - tai puiku. Dar jauna, tačiau jau protinga, dar energinga, patraukli. O štai per keturiasdešimt... Ir protinga, tačiau ne tokia patraukli (lyginant su trisdešimtmete). O taip nesinori senti, ir energija kažkur prapuolė... gaila.“
„30-40 metų - tai pats puikiausias amžius. Karjera padaryta, vaikai paaugę, seksualumo pikas, yra santykių patirties, mokėjimo vertinti tai, kas tau svarbu, išvystyta harmoninga asmenybė. Kas čia blogo? Štai kas bus po keturiasdešimties - to dar nežinau.“
Būtent taip galima rasti aibę pliusų ir per 40, 50, 60 metų ir panašiai. Maža to, dabar jau tyrimai patvirtina, kad periodas išėjus į pensiją - vienas pačių laimingiausių žmogaus gyvenime.
Amžių reikia vertinti ne kaip problemų, o kaip naujų galimybių šaltinį. Juk metai atneša ne tik raukšles - kartu su jais ateina išmintis, patirtis, pasitikėjimas savimi, mokėjimas perprasti žmones ir blaiviai įvertinti savo galimybes. Būtina išmokti vertinti brandos privalumus.
Kartais priimti savo amžių trukdo tai, kad mūsų pasiekimai neatitinka kažkokios normos, tinkančios tam tikram amžiui. Kai kas mano, kad 25, 30, 40 - tai amžius, kai jau reikia kažko pasiekti ir, paprastai kalbant, pristatyti visuomenei savo pasiekimus.
Reikia turėti šeimą, namą, sėkmingą karjerą, pripažinimą, o jei to nėra, vadinasi, gyvenimas nenusisekė, o kažką keisti jau vėlu. Tačiau patikėkite - visa tai tik jūsų galvoje.
Aplinkiniams tai nerūpi, todėl neverta sielotis dėl neatitikimo kažkieno įsivaizdavimams, kaip viskas turi klostytis. Be to, bet kokio amžiaus žmogus turi galimybių pakeisti gyvenimą, nors tai skamba kiek idealistiškai. Šia prasme kaip tik būtina išlikti jaunai - priimančiai pokyčius, pasiruošusiai permainoms.
Priimti savo amžių
Svarbiausia, ką reikia suprasti - tai, kad amžius pats savaime negali būti problema. Problema - jūsų mintys ir įsivaizdavimai apie amžių. Senėjimą reikia priimti kaip neišvengiamą duotybę ir nesistengti vertinti šio fakto.
Tai viso labo gyvenimo dėsnis, ir išimčių nėra. Prisiminkite auksinę taisyklę: „Jei negali pakeisti situacijos - pakeisk požiūrį.“ Priimkite savo amžių kaip duotybę, neapsistokite ties neigiamomis emocijomis, ieškokite teigiamų pusių.
Mažiau galvokite apie blogus dalykus, nenusiteikite iš anksto, kad su amžiumi jums būtinai pasireikš kažkokios chroniškos ligos. Jei rūpinsitės savimi ir gyvensite sveikai, netgi senatvėje išsaugosite puikią formą.
Būtinai sportuokite, taip palaikydamos formą. Jaunystės nesusigrąžinsite, tačiau tai nereiškia, kad reikia apsileisti. Gera laikysena ir pasitempęs, prižiūrėtas kūnas visuomet palieka gerą įspūdį aplinkiniams.
Susitaikykite su tuo, kad kai kurios galimybės išties praleistos (pavyzdžiui, vargu ar trisdešimties galima tapti garsia balerina), ir suvokite, kad dar daug kas jums pasiekiama. Niekada nevėlu pakeisti gyvenimą, bet svarbu išlikti realistais.
Vienas amžiaus pliusų - mokėjimas protingai susidėlioti tikslus ir realiai įvertinti savo galimybes. Kita vertus, jūs suprantate, kad kai kas jums jau nepasiekiama. Tačiau trečia vertus, žinote savo galimybes, todėl šansai, kad pasieksite užsibrėžto tikslo, didesni nei jaunystėje, juk jau nebekuriate oro pilių.
Nustokite lyginti save su jaunesniais ir pavydėti jiems. Nesupriešinkite jaunystės ir senatvės. Galvokite apie tai, ką galite padaryti dabar, o ne apie tai, ko nepadarėte.
Nesistenkite „jaunintis“ ir neigti savo amžių. Sutikite, trisdešimt penkerių Veronica Castro kažkada populiariame seriale „Laukinė rožė“ atrodo klaikiai vaidindama jaunutę mergaitę. Amžius - ne yda. Negalima gėdytis to, kad jums per 30, 40, 50...
Nekaltinkite dėl savo bėdų amžiaus - ieškokite realių problemų ir spręskite jas.
Išlaikykite pozityvią nuotaiką ir dažniau šypsokitės, ir tuomet niekam nerūpės jūsų amžius. Be to, daugelis aktorių prisipažįsta, kad jų grožio paslaptis - ne plastinės operacijos, o meilė sau ir teigiamos emocijos.
Kim Catrall kartą pasakė: „Mano 40 metų pralėkė greitai ir neskausmingai, nes aš juos priėmiau ir pasakiau: „įeikite!“
Ir tai geras pavyzdys. Tiesiog pasakykite savo metams „įeikite“ ir pradėkite gyventi visavertį gyvenimą, juk dvasios jaunystės iš jūsų niekas neatims, išskyrus jus pačius. Niekas nesutrukdys jums galvoti, stebėtis, atsiverti naujiems dalykams, mylėti ir būti laimingiems.
Klausimas, jaudinantis daugelį žmonių - tai ne amžiaus klausimas, o požiūrio į save, kitų žmonių požiūrio į mus. Mačiau žmonių, kurie susiedavo kentėjimą su amžiumi ir šešiolikos, ir penkiasdešimties.
Iš principo ne taip svarbu, ką padaryti nepasitenkinimo savimi kvintesencija - nosies formą, neteikiantį pasitenkinimo darbą, kojų ilgį ar nugyventų metų kiekį.
Nuo pat mūsų gimimo momento prasideda organizmo pokyčių procesas, ir jis nesiliauja, kol mes gyvi. O tai reiškia, kad jei mes nemokame prisitaikyti prie kūno pokyčių, kartu su jais dvasiškai ir intelektualiai bręsti, mes veikiausiai stengiamės užfiksuoti save, kadangi laiko fiksavimas mums nepavaldus.
Amžiaus priėmimo problemoje veikiausiai ir slypi konfliktas tarp savęs suvokimo ir to, koks esu.
Dažnai prisideda dar vienas rūpestis - kaip atrodau kitų akyse. Kada taip atsitinka, žmogus gali didžiąją laiko dalį švaistyti vaikantis to įvaizdžio. Taip gyventi, žinoma, galima, tačiau yra kita problema - šiuo atveju jūsų laukia nuolatinis nepasitenkinimas ir džiaugsmo trūkumas.
Nieko neįprasto tame, kad laiko bėgsmas kartais liūdina, kai žvelgiame atgal. Tačiau nereikia didinti to liūdesio vertinant save ir savo rezultatus. Kur kas produktyviau - atsigręžti į savo interesus gyvenime, į veiksmus, keliančius smalsumą.
Tai gali būti tai, ką seniai gerai mokate daryti, arba ką kažkada svajojote padaryti ir neišėjo. Perkelkite dėmesio centrą nuo „ko neturiu“ į „kas mane džiugina“, nuo to, kaip atrodote, į tai, kaip jaučiatės, ir leiskite sau susidomėti įdomesniais dalykais nei naujos raukšlės ar nebaigta muzikos mokykla.
Amerikiečių aktorė Catherine Hepburn, nugyvenusi ryškų ir ilgą (96 metų) gyvenimą, sakė: „Amžius pats savaime man visai neromantiškas. Arba jūs įdomūs bet kokio amžiaus, arba ne. Nėra nieko ypatingai įdomaus būti senam - kaip ir būti jaunam.“
