Kaip išvengti rankų ligų: gydymas ir pratimai

Knygoje autoriai populiariai supažindina su rankos raumenų anatomija ir funkcijomis, moko, kaip teisingai dirbti monotoniškus darbus rankomis, kaip gydyti rankų sumušimus, patempimus, sausgyslių uždegimus. Knygoje rasite per 80 pratimų, iliustruotų piešiniais. Juos lengva atlikti namuose ar darbo vietoje – pigu, taupo laiką ir labai efektyvu.

Rankų negalavimai

Kuo ilgiau žmogus dirba rankomis – groja, kala skulptūras, mezga ar melžia karves, tuo ilgiau jis turi daryti rankų pratimus. Tos kūno dalys, kurioms tenka daugiausia dirbti, nukenčia greičiausiai – gana jauno amžiaus profesionaliems šokėjams ima skaudėti kojas, muzikantams – rankas.

Tas, kas dirba rankomis, turi tobulinti biomechaninę techniką. Būtina stengtis, kad atliekant bet kokius darbus kūno padėtis būtų kiek įmanoma natūralesnė. Negalima visą laiką groti, megzti ar dirbti kompiuteriu nuleidus galvą. Atpalaiduojamieji pratimai – štai kas gali padėti atliekant tokius monotoniškus darbus. Ir jų rasite šioje knygoje.

Niujorke važiuodamas į darbą traukiniu 20 minučių, niekam netrukdydamas, darau rankų pratimus. Laikau rankas tarp kelių ir jas lengvai trinu, masažuoju, sukioju pirštus. Atvykęs į darbą ne tik pats geriau jaučiuosi, bet ir mano rankos pasiruošusios liesti ligonį, aš spėjau padaryti apšilimą. Yra paprasčiausių pratimų rankoms. Jei jūs sėdite eilėje poliklinikoje prie daktaro durų ar eilėje laukdami pono viršininko, negaiškite veltui laiko, darykite ką nors gera savo rankoms – sukite rankas taip, kaip darote muilindamiesi, tarsi laikytumėte rankose muilą. Kartojant tokius judesius, atpalaiduojami rankų pirštai ir riešai.

Rankų negalavimai gali būti įvairūs: sąnarių raiščių patempimai, sumušimai, išnirimai, pirštų pagalvėlių įskilimai, įpjovimai ir t. t. Išvardyti sužalojimai pasitaiko gana dažnai, juos reikia gydyti, tačiau muzikantui paprastai nekelia didelio pavojaus, nes nėra profesiniai. Daug rimtesni muzikantų rankų negalavimai – sausgyslių makščių ir raumenų uždegimai (tendovaginitai ir miozitai).

Žinodami vienos ar kitos ligos simptomus, galėsite daug aiškiau ir tiksliau apibūdinti juos gydytojui. Aišku, pasikliauti vien savimi ir gydytis patiems nereikėtų, tačiau jei turėsite tam tikrų žinių, galėsite sau padėti ir pasirinkti optimaliausią gydymosi metodą. Daugumos profesinių negalavimų esmė – uždegimas, todėl iš pradžių reikia prisiminti, kas tai yra.

© Organizatorių nuotr.

Raumenų uždegimas (miozitas)

Miozitas (graikiškai myos – raumuo) – raumenų uždegimas. Miozitams priskiriamos ir kai kurios raumenų ligos, neturinčios būdingų uždegimo požymių.

Sergant miozitu, raumenyse atsiranda mitybos nepakankamumo požymių.
Raumenų skaidulose prasideda degeneraciniai procesai. Raumens audinys pabrinksta, pakinta raumenų skaidulos, išnyksta jų išilginis ir skersinis ruožuotumas. Kartais jos gali virsti bespalve vienalyte mase, primenančia vašką. Uždegimo veikiamas, tarp raumens skaidulų vystosi jungiamasis audinys, kuris ilgainiui pavirsta randu. Tai ypač negerai. Pirmiausia dėl to, kad jungiamojo audinio randas susitraukti negali, ir raumuo praranda savo pagrindinę funkciją.

Ypač pavojingi infekciniai miozitai, kurie atsiranda sergant reumatizmu, tuberkulioze, trichinelioze ir kitomis infekcinėmis ligomis. Neinfekciniai (aseptiniai) miozitai dažniau pasitaiko po traumų, kai sąnario judrumas ribotas arba kiti raumenys ilgai ir sunkiai dirba. Miozitas gali kilti kartu su tendovaginitu ar išsivystyti kaip jo pasekmė. Tai vadinamieji profesiniai miozitai.

Jais suserga įvairių profesijų žmonės: pianistai, smuikininkai, mašininkės, raštininkės, stenografistės, siuvėjos, mezgėjos ir kt.

Išnagrinėjus daugybę statistinių duomenų, matyti, kad profesinės rankų ligos glaudžiai susijusios su rankų sąnarių ir raiščių ligomis. Kaip ir tendovaginito atvejais, sąnario (peties, alkūnės, riešo, pirštų) uždegimas ar judrumo sumažėjimas gali sukelti mialgiją – raumenų skausmus ir miozitą.
Profesiniu miozitu susergama dėl įvairių priežasčių: nuo ilgai trunkančio fizinio pervargimo, temperatūrų svyravimo, vibracijos, karšto ir šalto vandens poveikio, nuolatinių skersvėjų ir kt.

© Organizatorių nuotr.

BUITINĖS TRAUMOS

Buitinės rankų traumos, sugriaunančios įprastą muzikanto ar kitos profesijos atstovo, dirbančio rankomis, darbo režimą – tai pirštų įpjovimai, sumušimai, pirštų ir riešo sąnarių patempimai ar kitos profesijos atstovo, dirbančio rankomis, pirštų pagalvėlių odos įtrūkimai. Maži sužalojimai paprastai užgyja savaime. Didesnius reikia gydyti. Dažniausiai pasitaikančios traumos yra pirštų įpjovimai.

Pjautinės žaizdos

Įpjovimas – pjautinė žaizda. Paprastai jos kraštai lygūs. Audiniai gali būti sužaloti gana giliai. Įpjovimai pažeidžia smulkias, o kai kada ir gana stambias kraujagysles, todėl jie dažniausiai kraujuoja. Bet koks įpjovimas praktiškai jau yra užkrėstas vienokiais ar kitokiais mikrobais. Žaizda užkrečiama įpjovimo metu (nuo peilio ašmenų, nešvarios odos, nešvarių drabužių ir t. t.). Tai vadinamasis pirminis užkrėtimas, tačiau yra pavojus žaizdą užkrėsti ir vėliau (antrinis užkrėtimas).

Gijimui didelės įtakos turi audinių pažeidimo pobūdis ir kraujo apytakos sąlygos. Kuo geresnė kraujotaka žaizdos srityje, tuo greičiau ji užgyja. Jeigu įpjauta buvo palyginti švarioje aplinkoje (rankos, peilis, patalpa ir t. t.), žaizdos kraštus galima suglausti ir užklijuoti baktericidiniu pleistru arba aprišti tvarsčiu. Taip užfiksuoti įpjovimo kraštai gali sugyti per 5–7 dienas, tai vadinamasis pirminis gijimas.

Kai kada žaizdos kraštai išsiskiria (nes blogai sujungti, patenka infekcija ar per anksti nuimtas tvarstis). Taip atsitikus gijimo metu žaizdą užpildo naujas jungiamasis audinys, saugantis gilesniuosius audinius nuo išorinio poveikio. Rezultatas – didelis randas. Žaizda užgyja vadinamuoju antriniu gijimu.

© Organizatorių nuotr.

Įsipjovus pirmoji pagalba yra tokia:

1) sustabdyti kraujavimą;

2) apsaugoti žaizdą nuo antrinio užkrėtimo;

3) ramiai laikyti sužeistą pirštą ar plaštaką.

Siekiant išvengti užkrėtimo, žaizdą reikia aprišti aseptiniu (steriliu) tvarsčiu arba užklijuoti baktericidiniu pleistru.

Kraujavimas stabdomas stipriai sutvarstant. Jei žaizda kraujuoja labai smarkiai, galima virš jos ranką užveržti gumine timpa (tik negalima ilgai laikyti!). Žaizdą tvarstant ar užlipdant pleistru, būtina laikytis tokių taisyklių:

1) neplauti žaizdos vandeniu, kad į ją nepatektų pūlinius uždegimus sukeliančių mikrobų;

2) perrišti žaizdą galima tik švariai nuplautomis ir ištrintomis spiritu ar odekolonu rankomis;

3) tvarstyti geriausia sterilia marle, tvarsčiu arba tvarstomuoju paketu, o jei jų nėra, tai skiaute švarios medvilninės ar lininės medžiagos, išlygintos karštu lygintuvu.

Prieš tvarstant odą aplink žaizdą reikia nuvalyti spiritu ar odekolonu, patepti jodu (kryptimi nuo žaizdos!). Marlę arba tvarstį, dedamą ant žaizdos, reikia laikyti už kraštų, neliesti rankomis to paviršiaus, kuris dengs žaizdą. Negilų įpjovimą, įbrėžimą galima patepti briliantine žaluma, jodu, apibarstyti jodoformu, streptocidu ar kitomis dezinfekuojančiomis priemonėmis ir nebintuoti.

Kai kada nedidelė žaizda ar įbrėžimas supūliuoja. Pradeda skaudėti,
sužeista vieta patinsta, oda parausta. Šiuo atveju skaudančią vietą galima patepti ichtiolo tepalu ir aprišti. Procedūrą kartoti keletą kartų. Tik nereikia ichtiolu per daug odos suminkštinti ir tvarstį paversti kompresu.

Kad užgijusios žaizdos kraštai (ypač pirštų pagalvėlės) neišsiskirtų grojant, nerekomenduojama tvarstį arba pleistrą nuimti per anksti (anksčiau kaip po 5–7 dienų). Neužgijusios žaizdos stenkitės nesušlapinti vandeniu.

(Bus daugiau)

Mažosios leidyklos nuotr.

Samuelis Tacas – 2014 metų bestselerio „Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų. Filomenos Taunytės mokinio patarimai“ autorius, kineziterapeutas.

Vladimiras Majorovas, daug praktinės patirties sukaupęs fortepijono mokytojas ir gydytojas.