Treti, nepaisydami savo aukštų regalijų ir žinių bagažo, apsiribos lakonišku patarimu – reikia nustoti rūkyti, subalansuoti mitybą ir užkirsti kelią lėtinėms infekcijoms. Ketvirti, dirbantys su vaistais, kurie vaistinių lentynose pasirodys tik už dešimties ar net dvidešimties metų, nuramins mus: nereikia taip nerimauti dėl vėžio – įpusėjus XXI amžiui, jis taps praeities liga. Kurgi tiesa?

Publikuojame leidyklos „forSMART“ išleistos knygos „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“ ištrauką. Tikimės, kad šie pamąstymai paskatins jus pakeisti savo gyvenimo būdą į sveikesnį.

Spręskite apie savo sveikatą iš to, kaip džiaugiatės rytu ir pavasariu.

Henris Deividas Toras

Henris Deividas Toras (1817–1862) – JAV rašytojas, filosofas, poetas.

Kaip atsiranda vėžys?

Kaip atsiranda vėžys? Vėžio priežastis – pakitusi ir nuolat besidalijanti ląstelė, jau nebepavaldi organizmui. Taip spontaniškai dalindamasi vėžinė ląstelė suformuoja naviką, kurį sudaro jau milijardai ląstelių. Navikas apauga kraujagyslių tinklu, kuriuo su krauju navikui atnešamos visos reikalingos maistinės medžiagos.

Taip išsekinamas organizmas. Augdamas navikas pažeidžia ne tik tą organą, kuriame susiformavo, bet ir kitus, šalia esančius organus į juos peraugdamas, juos spausdamas. Vėžinės ląstelės kartas nuo karto atitrūksta nuo auglio ir kartu su krauju bei limfa yra nunešamos į kitus organus bei limfmazgius.

Kuo didesnis navikas, tuo daugiau atitrūkusių ląstelių. Šios, prisitvirtinusios kitose vietose, pradeda formuoti naujus navikus – metastazes. Taip navikas išplinta po visą kūną, organai nustoja deramai funkcionuoti, organizmas išsenka ir jį ištinka mirtis. Tokiu būdu viena mažytė nebevaldoma ląstelė nužudo žmogų, kuriam turėjo tarnauti. Ir vis dėlto – kaip sveika ląstelė tampa vėžine?

Ilgą laiką buvo manoma, jog vėžio priežastys yra genetinės, jog vėžys – tai pakitimai ląstelėse, jų mutacijos. Tik maža dalis šios ligos yra perduodama iš kartos į kartą: dėl paveldėto polinkio vėžiu susergama tik vienu iš dešimties atvejų. Didžioji dalis genetinių pakitimų įvyksta žmogui augant: juos gali sukelti rūkymas, saulė, laisvieji radikalai ir toksinės medžiagos, gaunamos iš aplinkos ir maisto. Žiūrint iš klasikinio mokslo perspektyvos, visi šitie mutagenai, patekdami į ląstelę, sąveikauja su DNR ir, sukeldami joje pakitimus, keičia ląstelės genetinį kodą.

Tam tikra mutacija tam tikroje vietoje – ir mūsų ląstelė perprogramuojama tapti vėžine. Vis dėlto dėl vieno pakitimo ląstelė retai kada tampa vėžine – vienos ląstelės perprogramavimui reikia kelių mutacijų, o tai – jau labai retas įvykis. Todėl nuo pirminių mutacijų iki momento, kai ląstelės supiktybėja, praeina ne vieneri metai. Daugeliu piktybinių navikų atvejų šis laikotarpis trunka dešimtmečius, nes mutacijos, keliančios riziką ląstelei virsti vėžine, įvyksta retai.

Be to, tikimybė mutavusiai ląstelei išgyventi nėra didelė – jos vystymąsi labai apsunkina mūsų organizmo turimi apsauginiai mechanizmai. Manoma, jog sulaukus šešiasdešimties pasireiškiantis storosios žarnos vėžys, būnant penkiasdešimties smogiantis krūties vėžys arba perkopus penkiasdešimt penkerius išsivystantis priešinės liaukos vėžys pradeda formuotis dar paauglystėje – penkiolikos–septyniolikos metų tarpsnyje.

Klasikinis požiūris į vėžio atsiradimą kaip į klaidų kaupimą genetiniame kode vyravo ilgą laiką. Tačiau pastarąjį dešimtmetį sparčiai išaugo kitos teorijos šalininkų skaičius. Ši teorija teigia, kad iš esmės vėžys yra genetinių klaidų ir mutacijų, atsirandančių iš kasdienio įvairių ląstelių dalijimosi, rezultatas. Ląstelių dalijimosi procesas niekuomet nesustoja – kasdien mūsų kūnuose susiformuoja milijardai naujų ląstelių, mūsų audiniai nuolat atsinaujina.

Kai kuriose ląstelėse šių procesų metu įvyksta mutacijos: tyrimai rodo, kad kasdien žmogaus organizme atsiranda iki tūkstančio mutavusių ląstelių. Tačiau piktybinį auglį sudaro ląstelės, turinčios vienodą genų rinkinį, taigi iš milijonų įvairiai mutavusių ląstelių tik viena duoda pradžią vėžiui.

Sveikos ląstelės dalijimosi metu chromosomų skaičius padvigubėja: jos kopijuojamos, išsidėsto tam tikra tvarka ir vėliau išsiskiria – po 23 poras, 46 chromosomas į kiekvieną ląstelę. Vėliau įsijungia patikrinimo mechanizmai: jeigu ląstelė yra brokuota, aktyvuojama apoptozė1, ir ląstelė pati save likviduoja.

Kas nutinka, jeigu toks saugiklis nesuveikia? Mutavusi ląstelė pradeda dalintis, klaidos kartojamos, kol viena iš tokių ląstelių tampa kancerogenine. Vėžinės ląstelės chromosomų rinkinys būna labai įvairus – vienų chromosomų pasidaro dvigubai, trigubai ar net aštuoniskart daugiau, kitų – apskritai nelieka. Kodėl mokslininkai mano, jog vėžio prigimtis – ląstelių dalijimasis?

Dažniausiai vėžys atsiranda organuose, kuriuose ląstelės dalijasi greičiausiai: tai – krūtys, kraujas, oda ir žarnynas. Peršasi išvada, jog kuo dažniau ląstelės dalijasi, tuo didesnė vėžio rizika.

Kitas svarbus aspektas – vėžys glaudžiai susijęs su mūsų amžiumi. Būnant dvidešimties, vėžiu susergama labai retai, o štai sulaukus septyniasdešimties, šansai padidėja daug kartų. Vis dėlto čia ypač reikšmingos palankios sąlygos vėžiui atsirasti, jam tinkamos aplinkos susidarymas. Ideali aplinka šiai ligai – tai lėtiniai uždegiminiai procesai.

Netyčia nusideginus ar įsipjovus pirštą, traumos vieta parausta, šiek tiek patinsta – toks uždegiminis procesas yra normali organizmo imuninė reakcija, sauganti mus nuo infekcijų bei padedanti greičiau atstatyti pažeistą vietą. Tokioje vietoje ne tik suintensyvėja kraujotaka, bet ir suaktyvėja ląstelių augimas.

Nieko baisaus, jeigu tai – neilgas vienkartinis uždegimas. O kas, jeigu tai – kepenų infekcija – hepatitas? Uždegimas trunka ilgai, tampa lėtiniu. Tokioje vietoje gausus ne tik kraujagyslių tinklas – čia padaugėja naujų ląstelių augimą lemiančių faktorių, padidėja laisvųjų radikalų kiekis, kitaip tariant, susidaro šiltnamio sąlygos, kuriomis mutavusi ląstelė gali pradėti daugintis. Tinkamas pavyzdys – ir skrandžio vėžys: dažnai juo suserga žmonės, turintys skrandžio opą. Negydoma skrandžio opa – tai toks pats lėtinis uždegimas, kuriame susidaro visos sąlygos atsirasti piktybinėms ląstelėms.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, dvidešimt procentų skrandžio vėžio atvejų sukelia infekcija Helicobacter pylori – pagrindinė skrandžio opos priežastis. Šiuo atveju iliustratyvus – ir makšties kaklelio vėžys: beveik visada tai yra papilomos viruso pasekmė.

Tačiau kiekvienas gali ženkliai sumažinti riziką, pasinaudodamas vakcinacijos nuo hepatito B ir papilomos viruso galimybe. Užkirstas kelias infekcijai reiškia užkirstą kelią lėtiniam uždegimui. Vis dėlto, remdamiesi subjektyviais argumentais, žmonės vengia vakcinavimo, nors vakcinų šalutinių poveikių tikimybė ženkliai mažesnė nei tikimybė užsikrėsti šiomis ligomis.

Visų paskutinių dešimtmečių medicinos pažanga buvo koncentruota į ankstyvą vėžio diagnostiką bei kuo greitesnį chemoterapinį, spindulinį ir chirurginį gydymą. Tačiau paprastam žmogui daug svarbesnis kitas šiuolaikinės onkologijos proveržis – atrastas terapinis langas, leidžiantis daryti įtaką organizmui ikivėžinėse stadijose. Kelio užkirtimas piktybiniams navikams nesusijęs nei su mistika, nei su ezoterika.

Monrealio (Kanada) universitetinio klinikinio centro biochemikas Ričardas Belivo teigia:

– Vėžiui atsirasti prireikia kelių dešimtmečių. Drįsčiau teigti, jog jį sukelia ne stresas, ne aplinkos užterštumas ir ne paveldėti genai; jo atsiradimas didžiąja dalimi susietas su mūsų gyvenimo būdu. Norint išvengti vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, cukrinio diabeto ir daugelio kitų lėtinių susirgimų reikia laikytis paprastų taisyklių – nerūkyti, sveikai maitintis, valgyti daug vaisių ir daržovių (gabaliuko pomidoro mėsainyje nepakanka), sportuoti bei palaikyti normalų svorį. Juk vieną trečdalį visų vėžinių susirgimų sukelia rūkymas, kitą trečdalį – bloga mityba ir nutukimas. Paradoksalu, tačiau aplinkos užterštumo įnašas į vėžio atsiradimą mūsų organizme tėra tik du procentai.

Nors požiūris, kad sveika gyvensena gali dviem trečdaliams sumažinti vėžinių susirgimų skaičių, yra kritikuojamas, prisiminkime, jog ir suvokti, kad rūkymas – žalingas įprotis, žmonijai prireikė kelių dešimtmečių. Be to, juk pasirinkdami sveiką gyvenimo būdą mes nieko nepralaimime!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (204)