- Papasakokite apie psichosomatinius sutrikimus išsamiau. Kaip juos atpažinti?
Kiekvieno iš mūsų emociniame gyvenime galima rasti psichosomatinių aspektų. Tokiose emocinėse reakcijose kaip pyktis, kaltė, baimė ar meilė yra ir fiziologinių komponentų, paremtų neuroendokrininės sistemos pokyčiais. Juk sakoma: širdis šokinėja iš laimės arba dreba iš baimės, arba nukrito į kulnus iš išgąsčio ir pan. Laikui bėgant šios reakcijos taip pat gali sukelti ir anatominių bei patofiziologinių pakitimų ar net peraugti į psichosomatines ligas.
Šių ligų esmė yra psichinės gynybos, vadinamosios konversijos, mechanizmas: kyla grėsmė, kad labai stiprūs emociniai išgyvenimai gali tiesiog užlieti psichiką ir smarkiai sutrikdyti įprastą žmogaus gyvenimo ritmą, dalis tų išgyvenimų paverčiama fiziniais kūno pojūčiais.
- Ar galima išskirti dažniausiai pasitaikančias psichosomatines ligas?
Deja, viskas atrodo taip paprasta tik iš pirmojo žvilgsnio. Medicinoje seniai žinomos septynios klasikinės psichosomatinės ligos. Jos pasireiškia aiškiais fiziniais simptomais, realiu audinių pažeidimu ir biocheminių rodiklių pokyčiais, tačiau, be viso to, dar turi ir vadinamąjį psichinį komponentą, lyg mūsų kūne būtų tam tikros labiau emocinių išgyvenimų pažeidžiamos vietos. Kiekvienam žmogui dėl jo gyvenimo istorijos, charakterio ypatumų ir, be abejo, fizinės sveikatos būklės gali pasireikšti vis kitokie simptomų deriniai.
- Gal įmanoma nustatyti ryšį tarp tam tikrų emocijų ir sveikatos sutrikimų, kuriais šios ligos pasireiškia?
Taip. Dažniausiai pasitaikančių sutrikimų, liudijančių, kaip mūsų kūnas gali išgyventi emocijas už mus, lentelėje tai gerai matyti. Be abejo, tai tik labai apibendrintas suskirstymas, leidžiantis pamatyti bendrą principą: kai emocinis gyvenimas liejasi per kraštus, o psichika ginasi nenorėdama emocijų suvokti, tuomet turime dar vieną galimybę – emocinę įtampą „permesti“ į kūną. Kūnas reaguoja pagal savo dėsnius, būdingus jo atskiroms sistemoms: širdies neurozė skirsis nuo skrandžio neurozės ir t. t.
Konversijos poveikis pasireiškia nebūtinai tik sergant kuria nors iš lentelėje išdėstytų ligų. Labai didelė dalis žmonių bent kartą gyvenime yra patyrę kokią nors psichosomatinę reakciją, pavyzdžiui, praradę apetitą ar jautę pernelyg didelį alkį prieš svarbų egzaminą. Nugaros skausmai, kai esame pervargę ir persitempę, galvos skausmas po to, kai mus aprėkė viršininkas, o mes jam bijome atsakyti tuo pačiu ir t. t.
- Ar šios reakcijos mums naudingos?
Jos leidžia pasiekti savotišką kompromisą: emocinė įtampa sumažėja ir įgauname galimybę bent jau iš dalies prisiliesti prie savo skausmo, nors ir tik perkeltine, fizine forma. Svarbu paminėti dar tai, kad mes patys, įsijungus konversijos mechanizmui, tikrai nebegalime suvokti savo išgyvenimų, visas šis procesas vyksta nesąmoningai ir nepriklausomai nuo pačių mūsų valios, todėl reikia specialistų pagalbos.
Iš to galime daryti dvi išvadas: pirma, net ir žinodamas apie psichinį savo ligos komponentą žmogus labiausiai susikoncentruos ties fizine jo išraiška, rūpinsis išskirtinai kūno sveikata, o emocinę įtampą neigs, toks kalbos stilius ypač būdingas psichosomatinių sutrikimų kamuojamiems žmonėms.
Antra, savo iniciatyva tokie žmonės į psichologus nesikreipia, ateina tik jei juos primygtinai ragina giminės, artimieji ar fizinės sveikatos specialistai. Dėl to ir psichoterapinis gydymas dažnai būna sudėtingas, kyla sunkumų bandant užmegzti ryšį su bendradarbiaujančia ir norinčia pasikeisti jų sielos dalimi arba tas ryšys būna labai trapus, trūkinėjantis.
- Kokie išgyvenimai, gyvenimiškos situacijos dažniausiai sukelia psichosomatinius negalavimus?
Galima išskirti tam tikrus emocinius konfliktus ir situacijas, kurios daugeliui žmonių gali sukelti psichosomatines ligas ir konversines reakcijas. Dažnai svarbiu veiksniu tampa priklausomų santykių netekimo baimė. Tokie žmonės negali tiesiogiai išreikšti savo pastovaus pasipiktinimo tiems asmenims, nuo kurių jaučiasi labai priklausomi, nes taip rizikuoja prarasti jų palankumą. Jie sulaiko savo piktas, įžeidžias reakcijas, todėl iš tiek daug stiprių emocinių išgyvenimų kylanti įtampa pasireiškia fiziškai.
Kita dažnai pasitaikanti reakcija – savo ligos suvokimas kaip bausmės už praeities nusižengimus, tarsi jų atpirkimas. Tokie žmonės laikosi taip, lyg jų psichosomatiniai skundai, simptomai būtų kartu ir garbės karūna ar erškėčių vainikas. Po kurio laiko supranti, jog šis pacientas niekuomet iš tiesų nenorės pasveikti ir atsisakyti savo kančios.
Dar vienas svarbus dalykas: žmogui jo liga gali būti naudinga. Pavyzdžiui, susirgęs jis su laukia papildomo rūpesčio iš savo artimųjų arba juos priverčia kentėti dėl kai kurių savo ligos simptomų. Fizinė liga kiekvienam žmogui sukelia stiprias regresijos (kai psichika sugrįžtą į vaikišką, nebrandžią būseną) tendencijas. Nelygu asmenybės struktūra, vienas pacientas gali pasiduoti joms ir įsijausti į bejėgiškumo, visiškos priklausomybės nuo kitų būseną, o kitas gali iš viso neigti ligą ir užsispyręs nekeisti savo kasdienio gyvenimo.
Kai kurie panyra į depresiją, nes nebegali atlikti jiems įprastų veiksmų. Dažnai dėl ligos pacientai gauna labai realią naudą; kai kuriems tai geriausias visų jų problemų sprendimas. Yra žmonių, didžiąją savo gyvenimo dalį pragyvenusių kenčiant nuo vienos ar kitos ligos, jos paūmėja susidūrus su rimtomis problemomis. Deja, sąmoningai pacientas dažniausiai išreiškia baimę, kad liga stipriai pakenks jo ateičiai. Jis bijo tapti priklausomas, bejėgis, finansine našta savo artimiesiems. Tokiems žmonėms santuokos ar verslo problemų, nepasitenkinimo suvokimas gali atrodyti pražūtingas.
Tarp visų psichologinių veiksnių dominuoja neigimas kaip centrinis veikiantis gynybos mechanizmas. Kadangi žmogus nesusimąsto apie psichologinius veiksnius, jis yra linkęs neigti egzistuojančius psichologinius konfliktus ir jų sukeliamus jausmus. Kada psichologinis konfliktas neišvengiamai suvokiamas, pacientas neigia konflikto ryšį su fiziniais simptomais. Labai dažnai jis atsiveria ir parodo ypatingą psichinių išgyvenimų reikšmę vien tam, kad tuojau pat juos paneigtų tokiomis frazėmis kaip „Visa tai buvo iš tiesų kvaila“ arba „Aš visai ne tai norėjau pasakyti“.
Nustačius psichosomatinį sutrikimą gali ir nepavykti rasti specifinio jį sukėlusio įvykio paciento gyvenime. Tokiais atvejais liga yra ilgą laiką besikaupusios įtampos pasekmė. Tai ypač ryškiai pasireiškia pacientams, kurių kūnas spaudžiamas pernelyg griežto, kieto ir reiklaus jų pačių charakterio.
Psichosomatinės reakcijos gali būti ir viena iš pervargimo, nuolatinio ilgalaikio persidirbimo, vadinamo perdegimo sindromu, sudėtinė dalis. Jam būdingi tokie kūno pojūčiai: nuolatinis nuovargis, jėgų neturėjimas, nemiga arba, atvirkščiai, pernelyg didelis mieguistumas, subfebrili kūno temperatūra, mažakraujystė ir kt.
Fiziniai simptomai dažniausiai turi paviršinį neurozinių skundų, besiremiančių minimaliais fiziniais pokyčiais, apvalkalą. Paprastai kitų sričių gydytojai jaučia, kad šie fiziniai skundai išnyks, jei tik pacientui bus nustatyta jo simptomų neurozinė prigimtis.
Istorija iš praktikos
Indrė, kuri jau senokai lanko psichoterapijos užsiėmimus, grįžusi po atostogų džiaugiasi, kaip gerai pailsėjo. Pasakoja, kad buvo su vaikais prie jūros, drauge vežėsi auklę, todėl turėjo laiko ir sau. O laiko dykai neleido: ruošėsi rudens paskaitoms ir seminarams, perskaitė knygą anglų kalba. Pradėjo bėgioti, nors ir labai iš lėto, bet sugrįžo jausmas, kad kūnas atsigauna po trečiojo vaikelio gimdymo ir maitinimo.
Nors buvo visko, mažiausias sūnelis nenorėjo pats vaikščioti ir jai teko jį nešioti ant nugaros. Vis dėlto atostogos padėjo atgauti jėgas ir bent truputį susigrąžinti gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Kelias dienas sugrįžusi ji bandė tęsti naują gyvenimo ritmą: daugiau ilsėjosi ir bėgiojo, viskas, regis, klojosi gerai, kol šią naktį, paryčiais, pažadino bukas veriantis skausmas nugaroje.
– Na, ir bjaurybė ta mano nugara. Taip norėjau likusį laiką iki rudens pradžios toliau bėgioti, nes tai padeda jaustis žvalesnei ir linksmesnei. Ir kodėl gi jai reikėjo priminti apie save būtent dabar?
– Jūsų nugara turbūt galvoja: „Na, ir bjaurybė toji Indrė. Vaiko nešiojimą ir bėgiojimą pajūriu dar galiu atlaikyti, bet kodėl gi jai reikėjo dar ir tais kietais miesto šaligatviais varinėti mane?“
– Cha cha cha, tai ką, tapote mano nugaros advokate?
– Nežinau, Indre, nežinau, o kaip jūs pati manote, ko jūsų nugara dar galėjo nepanešti?
– Vakar vakare pagalvojau, kadangi jaučiuosi geriau, turbūt reikia paskambinti vyrui ir susitikus aptarti skyrybų reikalus. (Verkia)
– Na taip, skyrybos...
Kitą dieną Indrė pasidžiaugė, kad nugaros skausmas visiškai praėjo, o aš patyliukais pagalvojau, jog iš tiesų tai galėjo būti somatinis skausmas...
