aA
Tai ji quan (liet.- Thai dzi ciuan)- nuostabus kinų kultūros reiškinys, suderinantis kovos meną, efektyvią sveikatingumo sistemą ir gilų mokymą apie pačius slapčiausius žmogaus dvasios kampelius. Tai viena Wu Shu (liet.- U Šu) krypčių, ko gero, labiausiai atspindinti visą kinų kovos bei sveikatingumo sistemų efektyvumą, sudėtingumą bei filosofiją.
Tai ji quan
© Corbis/Scanpix
Šiandien Tai ji quan (dažnai sutrumpintai vadinama tiesiog Tai ji) teikiamus privalumus vertina milijonai žmonių visame pasaulyje. Vyksta nuodugnūs šios sistemos moksliniai tyrinėjimai ir palaipsniui senovinė sistema, kaip ir dauguma Wu Shu stilių, nusipurto nuo savęs prasimanymų bei neprofesionalių interpretavimų dulkes.

Kas gi pagaliau yra Tai ji quan? Tai lengviau pajausti, nei nupasakoti žodžiais, nes kinų kovos bei sveikatingumo sistemos analogų europietiškoje kultūroje nėra.

Terminas Tai ji – “Didžioji viršūnė” pirmą kartą paminėtas trečiąjame klasikinės “Permainų knygos” ( Yi jing, liet.-I Dzin ) priede, kaip kito kinų filosofijos termino Dao- “Kelias” sinonimas. II – IV amžiuse nemirtingumo piliulės beieškantys kinų daoistų vienuoliai tikėjo, kad jį galima pasiekti dviem būdais: pasigaminus “nemirtingumo piliulę” arba praktikuojant specialias praktikas kontroliuojant vidinės energijos “Qi” (liet.- Ci) cirkuliavimą kūne, kvėpavimo bei tam tikrų judesių pagalba. Tai buvo prielaida Tai ji quan gimimui, todėl dažnai šio stiliaus sukūrimas priskiriamas mitiniams herojams.

Tačiau šaltiniai nurodo realų žmogų. Tai ji quan sukūrėju laikomas Chen Wang Ting’as (liet.- Čen Van Tin’as)- karys, tarnavęs Kinijos imperatoriškoje kariuomenėje, po mandžūrų atėjimo į valdžią (1644m) pasitraukęs iš tarnybos. Būdamas neeiliniu Wu Shu ekspertu Chen Wang Ting’as nusprendė susisteminti kariuomenėje įgytas žinias. Jo sukurta naujoji kovos sistema apjungė vadinamųjų “išorinių” (akcentuojančių fizinę jėgą) bei “vidinių” (besiremiančių vidine energija) kovos sistemų patirtį bei pagrindė sistemą filosofiniais principais.

Ilgą laiką Tai ji quan buvo saugomas paslaptyje ir tik XIX a. pradžioje, už Chen šeimos namų sienų ją išsinešė ( vėliau tapęs vienu žymiausiu Wu Shu meistrų Kinijos istorijoje) žmogus-legenda Yang Lu Chan’is (liet.- Jan Lu Čan’is) (1799-1872). Būtent to žmogaus dėka ši kovos sistema buvo toliau tobulinama ir laikui bėgant ėmė plisti. Jang Lu Chan’is daug dėmesio skyrė ne tik kovos stiliaus efektingumui, bet ir sveikatingumo aspektui. Populiarėjant šiai kovos bei sveikatingumo sistemai, daugelis Wu Shu meistrų ją papildė.

Atkeliavęs iki mūsų dienų Tai ji quan suskilo į 5 kryptis: Chen (liet.- Čen), Jang (liet.- Jan), du tuo pačiu pavadinimu- Wu (liet.-Vu) (skamba vienodai, bet rašoma skirtingais hieroglifais) bei Sun (liet.-Sun) stilius, pavadintus jų sukūrėjų pavardėmis.

Susikūrus KLR, Tai ji quan populiarintojai susidūrė su daug sunkumų. Dauguma šio stiliaus Wu Shu mokyklų, sekdamos senąja tradicija, buvo uždaros. Meistrai per savo gyvenimą apmokydavo 3-4 mokinius. Be to, laikui bėgant ryškėjo vis daugiau vienos ar kitos mokyklos skirtumų, nebuvo bendrai priimtos mokymo metodikos. Atsirado butinybė papasakoti apie senovės kovos bei sveikatingumo sistemą modernia kalba. Dėl to 50 -aisiais praeito amžiaus metais senųjų Tai ji quan stilių pagrindu buvo sukurta keletas dešimčių judesių kompleksų. Pastebėjus jų teikiamą naudą, šie kompleksai įtraukti kaip privalomos fizinis parengimas besimokantiems vidurinių bei aukštųjų mokyklų įstaigose.

Tai ji quan
© Corbis/Scanpix

XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje, tęsiant naujosios Tai ji quan sistemos kūrimą, itin atsižvelgta į sistemos sveikatingumo aspektą. Naujieji kompleksai leido dar efektyviau realizuoti pagrindinius stiliaus principus - atsipalaidavimą, minkštumą bei harmoniją. Ne veltui visi medicininiai Tai ji quan efektyvumo tyrimai buvo atliekami su praktikuojančiaisiais būtent šiuos kompleksus.

Lėti judesiai, apvalios bei natūralios stovėsenos, kruopštus viso kūno veiksmų suderinimas- “judesių dialogas”- sudaro žodžiais neperteikiamą pilnatvės, vienybės bei laisvės pojūtį. Tai ji quan praktika reikalauja gilaus susikaupimo, ne veltui vienas pagrindinių reikalavimų praktikuojantiems - minties, valios bei judesio harmonija.

Racionalus dvasinės treniruotės būdas suderintas su ypatingu kvėpavimu bei judesiais žymiai pagerina organizmo būklę, pašalina protinį bei dvasinį nuovargį. Tyrimu metu kinų mokslininkai nustatė, kad kvėpavimo bei koncentracijos būdai, naudojami Tai ji quan sveikatingumo sistemose, optimizuoja smegenų žievės darbą, sudaro tonizuojantį poveikį daugeliui organizmo funkcijų.

Šiandien dauguma KLR gydymo įstaigų naudoja Tai ji quan kaip efektyvią sveikatingumo, gydomosios terapijos bei ligonių reabilitacijos priemonę. Radijo eteryje dažnai skamba muzika, suteikianti praktikuojantiesiems ritmą, televizija transliuoja mokomąsias laidas, norintiesiems įvaldyti šį meną.

Šiuolaikinis ir tradicinis Tai ji quan glaudžiai susiję. Tai gyvas istorijos aidas, reikalaujantis pagarbaus ir nuodugnaus tyrinėjimo. Tik tokiu būdu iš mito Tai ji quan virsta į legendinę, bet praktiškai naudingą realybę.

Tai ji quan - neatskiriama Wu shu dalis

Mūsų kraštus Tai ji quan dažniausiai pasiekia ne tiesiogiai iš rytų, o, deja, iš vakarų. Taip neišvengiama “sugedusio telefono” efekto, todėl dažnai tenka girdėti iškreiptą pavadinimą Tai Chi. Tikrasis šio Wu Shu (liet. U šu) stiliaus pavadinimas Tai ji quan arba tiesiog Tai ji ( lietuviškas atitikmuo- Thai dzi ciuan arba Thai dzi). Žodelis “quan” (liet.- ciuan) reiškia kumštį, tačiau šiandieną yra vartojamas kaip žodis, reiškiantis stilių ar kryptį (pvz., Shao lin quanShao lin’io (liet. -Šao lin’io) stilius, Hou quan (liet.-Hou) – beždžionės stilius, Long quan (liet.- Lung) - drakono stilius ir t.t.).

Dažnai vakarietiški sporto klubai kviečia praktikuoti Wu Shu ir Tai ji. Atrodytų, lyg Tai ji quan yra kažkokia atskira sistema. Tai neteisinga, nes Tai ji quan yra vienas iš Wu Shu stilių, o ne atskira vien tik sveikatingumo sistema. Tai ji quan sėkmingai gali būti naudojamas ir kovos lauke. Kitaip sakant, praktikuojantis Tai ji quan jau praktikuoja Wu Shu.

Dažnai klaidingai teigiama, kad Wu Shu yra tik sporto šaka, o tradiciniai kovos menai turėtų būti vadinami Kung fu. Wu Shu tiesiogiai išvertus reiškia “Kovos menas”. Šis terminas apibendrina beveik visas Kinijoje egzistuojančias kovos sistemas, tame tarpe ir sportinį Wu Shu. Hieroglifas Wu- “kova” arba “karas”, yra sudarytas iš dviejų mažesnių hieroglifų. Pirmoji dalis reiškia “alebardą” arba bet kokį ilgą ginklą. Antroji dalis reiškia žodį “pastumti” arba “pakišti koją”. Antrasis hieroglifas- Shu – “menas” reišia bet kokią meno rūšį ir tiksliai nusako sistemos subtilumą.

Skirtingai nuo lotyniškos abecėlės, hieroglifai leidžia perskaityti pilną prasmę- “menas sustabdyti ginklą” arba “menas sustabdyti agresiją”. Tuo tarpu vakaruose vartojamas iškreiptas žodis Kung fu, turėtų skambėti kaip Gong fu ( liet.- Gun fu). Šis terminas reiškia pastangas, darbą arba ypatingą mokėjimą, todėl dažnai vartojamas kovos menuose. Tačiau jokiu būdu neapibūdina visų kinų kovos menų, nes terminu Gong fu galima apibūdinti bet kokį žmogų, ypatingai gerai atliekantį bet kokį kitą darbą - virėją, akrobatą, kaligrafą, padavėją ir t.t.

Nenoras suprasti gimdo agresiją

Tai ji quan
© Corbis/Scanpix

Tai ji quan gali būti nesuderinama su krikščioniška pasaulėžiūra tiek pat, kiek nesuderinama jau seniai laikoma įprastu reiškiniu arbatos gėrimo ceremonija, kaligrafija, chanbudistinė (liet.- čan, jap.- dzen) pasaulėžiūra, kiniškos dekoro detalės ar kinų virtuvė. Visi šie elementai tapo neatsiejama daugelio vakariečių gyvenimo dalimi, praplečiančia jų akiratį bei paįvairinanti kasdienybę, ir tuo pačiu netrukdanti jiems išlikti dorais krikščionimis.

Tokios sveikatingumo sistemos analogo krikščioniškoje kultūroje nėra. Tai ji quan - kruopščiai išdirbta sistema, apjungianti kūno veiksmus į vieną kryptingai kontroliuojamą visumą, ko jokia vadinamoji “gryna, įprasta fizinės sveikatos gerinimo metodika” suteikti negali.

Tai ji quan yra kinų kultūros vaisius, nieko bendro neturintis su indiškomis religinėmis bei higieninėmis praktikomis. Induistinė bei budistinė filosofija įtakojo kinų budizmą, kuris, savo ruožtu veikiamas daoizmo, tapo visiškai savitu. Daoistinė pasaulėžiūra formavosi atskirai. Tai ji quan susikūrimą paskatino daoistų kvėpavimo praktika, gimusi beieškant “amžinybės piliulės” bei sveikesnio gyvenimo būdo. Vėlesnės daoistų praktikos (qi gong) nukeliavo savo keliu, o Tai ji quan sistema visada vystėsi liaudyje ir iš ten pateko į vienuolynus, o ne atvirkščiai. Nepamirškime, kad šios sistemos įkūrėjas, nepaisant dažnai priskiriamų įvairių legendinių bei mitologinių veikėjų, yra realus asmuo, su dvasininko keliu neturintis nieko bendro.

Tai ji quan tikslas - savigyna bei sveikatos stiprinimas. Gerbiamųjų Vilniaus arkivyskupijos kurijos atstovų pranešime minimas nušvitimas bei “nemirtingoji energija” (Qi) yra ne tik filosofinis, bet ir kinų tradicinės medicinos terminas. Šiuo atveju tikriausiai klaidingai traktuojamas Tai ji quan sistemos pavadinimas. Vakaruose paplitusio pavadinimo Tai Chi antrasis žodelis nėra tas pats kinų kalbos žodis “Chi” kuriuo vakarietiškajame variante įvardijama vadinamoji “vidinė energija” ( kin.- Qi, liet.- Ci). Hieroglifas Qi reiškia “orą”, kitaip sakant, tai kvėpavimo gimnastika (kin.- Qi gong, liet.- Ci gun).

Tai ji quan nepriskiriama prie Qi gong, tai skirtingos sistemos. Vadinamosios “Qi” energijos stimuliavimo metodikos yra neatsiejama kinų medicinos dalis. Šiuolaikinėje Kinijoje tai nebesiejama su jokiomis dvasinėmis praktikomis. Kinijos gydymo įstaigose dirbančiųjų gydytojų darbas griežtai prižiūrimas KLR sveikatos ministerijos, todėl vietos daoistinėms mistinėms praktikoms nebeliko. Kinijos valdžia įvertino Tai ji quan teikiamus sveikatingumo privalumus.

Bet kokia abejotina praktika (pvz. Fa Lung Gong, liet.- Fa Lun Gun) Kinijoje draudžiama ir baudžiama. Ir pagaliau naivu būtų manyti, kad KLR mokslo ir gydymo įstaigose galėtų būti praktikuojama mistinė daoistų praktika ar tęsiamos “nemirtingumo piliulės” paieškos. Jau keletą metų KLR sporto komitetas bando Wu Shu paversti olimpiniu sportu. Tarp kitų siūlomų sportinių Wu Shu stilių akcentuojamas ir Tai ji quan. Juk negalėtume įsivaizduoti nei vienos olimpinės sporto šakos, kurios tikslas būtų "dvasinis nušvitimas".

Tai ji quan yra tradicinė kinų kovos meno bei sveikatingumo sistema. Ji jokiu būdu negali būti priskiriama vadinamajam “parareliginių praktikų konglameratui”. Vakarietiškosios adaptacojos dažniausiai nuklysta nuo pirminio Tai ji quan tikslo, apipindamos sveikatingumo bei kovos meno sistemą diletantiškais prasimanymais bei praktikuojančiųjų fantazijomis, todėl ypatingai sveikintinas Vilniaus savivaldybės vadovų noras supažindinti visuomenę su šiuo kinų kultūros reiškiniu betarpiškai, taip apsaugojant praktikuojančiuosius nuo klaidingų interpretacijų, ko taip baiminasi Vilniaus arkivyskupijos kurija.

Nesuprantama, kaip kinų sveikatingumo sistemos propagavimas gali žeisti “žmonių religinius jausmus”. Pirmieji prancūzų misionieriai, atvykę į tuometinę Kiniją, sužavėti puolė aprašinėti kinų sveikatingumo praktikas. Tai jiems netrukdė tęsti misionierišką veiklą ir net tuomet neatrodė šventvagiška. Prisiminkime mūsų misionierių Jėzuitų ordino vienuolį Tėvą Andrių Rudaminą- Dusetiškį, dar XVII amžiauje išvykusį misionieriškai veiklai į Tolimuosius Rytus skleisti “Dangiškojo Valdovo mokymo”( taip krikščionybė vadinama Kinijoje). Net kankinamas sunkios ligos jis uoliai studijavo kinų kalbą ir vėliau kartu su jėzuitų misionieriumi Julijum Aleni (kinų vadinamu “Vakarų Konfucijumi”) dalyvavo subtilaus kinų kalbos bei filosofijos žinojimo, įtaigumo bei iškalbos reikalaujančiose diskusijose su to meto kinų šviesuoliais.

Dėl noro suprasti kinų kultūrą ir dialogo ieškojimo mūsų tėvynainis buvo itin gerbiamas, ir kinai jį pagarbiai vadindavo Lu An de zi Pan shi (liet.- Lu An te tz Pan ši). Todėl būtų ypač apmaudu, jei kultūrų dialogas būtų griaunamas dėl paprasčiausio neišmanymo ir taip trukdoma kilniam tikslui. Juk istorijoje žinome ne vieną atvejį, kai kultūrinis šokas ir nenoras suprasti užkirto kelią pozityviems pokyčiams.

Čia labiausiai tiktų pacituoti žymaus XX a. prancūzų antropologo Cloude Levi- Strauss’o žodžius: ”...kultūrų skirtingumą žmonės, matyt, retai kada laikė tuo, kuo jis yra: natūraliu fenomenu, tiesioginių ar netiesioginių ryšių tarp visuomenių pasekme; jiems tai veikiau atrodė kažkas išsigimėliška ar skandalinga”. Mokslininko teigimu, ”seniausias požiūris, kuris, be abejo, turi solidų psichologinį pagrindą, nes kiekvienas iš mūsų linkstame jį deklaruoti, kai patenkame į netikėtą situaciją- tai paprasčiausiai moralinių, estetinių kultūros formų, labiausiai nutolusių nuo tų, su kuriomis save tapatiname, atmetimas.

“Laukinių papročiai”, “tai ne mūsiška”, “tai neturėtų būti leidžiama" ir t.t.- yra grubi reakcija, išreiškianti tą patį šiurpulį, tą pasibjaurėjimą, susidūrus su kitokiu gyvenimo, tikėjimo ar mąstymo būdu.” Todėl istorijoje apstu tokių nutikimų, kaip antai, Didžiosiose Antilų salose, praėjus keleriems metams po Amerikos atradimo, kuomet ispanai siųsdavo komisijas ištirti, ar vietiniai gyventojai turi sielą, o šie savo ruožtu skandino baltuosius belaisvius, norėdami išsiaiškinti, ar jų kūnai ilgainiui ima pūti.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Kokias karines pajėgas iš tikrųjų turi Iranas? Mini „galingą ir baimę sėjantį ginklą“ (102)

Po Qasemo Soleimani nužudymo drastiškai padidėjus Jungtinių Valstijų ir Irano konflikto...

Svajonių darbą galima rasti ir Lietuvoje: dirba keturias dienas per savaitę, tik su viena sąlyga (41)

Lietuvoje specialistai tampa vis reiklesni – vien tik geras atlyginimas „nebepaperka”...

Orai: žiemos nematyt (20)

Sekmadienį šiauriau Lietuvos slinks ciklonas. Šio sūkurio įtaka šalies orams bus nedidelė, tad...

Moteriškas kerštas: mamytė nori pašėlti, jeigu nori ir tu, – paskambink (113)

Daugybę kartų administracine tvarka bausta, kartą dėl smurto teista ir jau areštinės gultą...

Po Meksiką keliavusi lietuvių šeima: čia patyrėme tai, ko net nesusapnuotum (138)

Neseniai iš kelionės po Kenijos safarius grįžusi Marijos ir Algirdo Vaičaičių šeima trumpam...

Mūšis, apie kurį meluojama iki šiol: kodėl sovietai net kelis mėnesius nedrįso įžengti į Klaipėdą (1098)

Klaipėda – vienintelis Lietuvos miestas, kurį sovietai užėmė 1945-aisiais. Tam tikra...

Iš Dakaro sugrįžę Žala ir Juknevičius pažadų apie startą kitąmet nedalija: laukia namų darbai (132)

Po daugiau nei dviejų savaičių Saudo Arabijoje, kur šiemet vyko Dakaro ralis, į Lietuvą...

Karališkieji rūmai: princas Harry su Meghan oficialiai lieka be titulo, lėšų ir turės grąžinti pinigus už būstą (235)

Nuo pavasario princas Harry ir Meghan neteks lėšų, skirtų vykdyti karališkąsias pareigas, ir...

Gediminas Jankauskas. Net popiežiai mėgsta tango ir futbolą

2013 metų kovą viso krikščioniško pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į Vatikaną, o reportažuose...

Ryškėja „Eurovizijos“ atrankos lyderiai, keliaujantys į pusfinalį: 6 dalyviai ištarė „sudie“ (191)

Šį šeštadienį suskambo jau antroji „ Eurovizijos “ nacionalinės atrankos „Pabandom iš...