– Anksčiau manyta, kad dėl poros nevaisingumo kalta moteris. O kaip šią situaciją regi gydytojai?
– Skaičiuojama, kad dėl nevaisingumo poroje vienodai „atsakingi“ abu partneriai – po 35 procentus, 20 procentų atvejų yra dėl abiejų partnerių sveikatos ir apie dešimt procentų yra neaiškios kilmės nevaisingumas, kai tarsi viskas gerai, tačiau liga išlieka. Taip, nevaisingumas yra liga. Nors ne visiems pacientams tai patinka, tačiau, kai nepastojama dvejus metus, diagnozuojamas nevaisingumas. Jo priežastis gali aiškėti gydymo eigoje ar atliekant pagalbinį apvaisinimą.
– Vadinasi, sunerimti ir kreiptis į gydytoją ginekologą reikėtų nepastojant porą metų?
– Priklauso nuo amžiaus. Moterims iki 35 metų amžiaus rekomenduojama dvejus metus planuoti nėštumą natūraliu būdu ir jeigu per tą laiką nepastojama, kreiptis į gydytoją. O vyresnėms rekomenduojama tiek ilgai ir nelaukti – pagalbos ieškoti nepastojant metus. O kai yra kokios nors problemos – buvusios komplikuotos operacijos, nereguliarus ciklas, vyro persirgta liga, paveikusi spermos kokybę – nereikėtų laukti nė tų metų ir kreiptis jau po pusmetį trukusių bandymų.
– Ar visais atvejais gydytojas gali pasiūlyti sprendimo būdą?
– Pasaulio statistika (o ir mūsų patirtis) sako, kad pritaikius visus gydymo būdus – chirurginius, medikamentinius, pagalbinį apvaisinimą, įvairias technologijas – pastoja apie devyniasdešimt procentų besikreipiančių porų. O likę dešimt yra tos, kurios pavargsta, nusivilia ir nebetęsia to kelio. Galimybė pastoti yra net, atrodytų, gana komplikuotose situacijose. Tarkime, kai jaunoms moterims būna priešlaikinis kiaušidžių išsekimas (menopauzė), ar vyresnėms, kai nebėra ovuliacijos, nėra kiaušidžių rezervo, tada atliekama pagalbinio apvaisinimo procedūra su donorine kiaušialąste. Ir jos efektyvumas yra 85–90 procentų. Yra galimybė susilaukti biologinio kūdikio netgi toms moterims, kurioms pašalinta gimda po gimdos kaklelio vėžio operacijos. Tokiu atveju yra surogatinė motinystė, kuri kai kuriose šalyse įteisinta. Naujausios technologijos leidžia atgaivinti net ir nelabai kokybiškus spermatozoidus.
Iš tiesų negaliu įvardinti problemos, kurios nebūtų galima išspręsti. Esu optimistiškai nusiteikusi, nes per pastaruosius kelerius metus situacija itin pasikeitė, ir įmanoma suteikti pagalbą seniau atrodžiusioms beviltiškoms poroms.
Smagus ir kitas pokytis – jei prieš dešimt metų žmonės slėpdavosi, prašydavo įleisti į kliniką pro kitas duris ar bijodami viešumo pageidaudavo anoniminių kortelių, dabar retai susiduriu su tokiais, kurie gėdijasi, turi kokių nors stigmų, kurie atidėlioja.
– Pirmenybę teikdamos karjerai jaunos moterys motinystę nukelia vis vėlesniam laikui.
– Lietuvoje situacija dar nėra tokia kaip Amerikoje ar Italijoje, kur moterys retai iki keturiasdešimties metų planuoja nėštumus. Pas mus jau 35 metų sulaukusi nepastojanti pora susizgrimba ir tada dar yra galimybių jai padėti. Žmonės nėštumą atideda dėl įvairiausių priežasčių: mokslo, karjeros galimybių, nebūna sukūrę gyvenimo sąlygų, sutikę gyvenimo partnerio. Žinoma, po keturiasdešimties galimybė pastoti ženkliai mažėja, nes „sensta“ kiaušidės, mažėja kiaušialąsčių, jos nebe tokios kokybiškos. Tačiau diagnostika, priežiūra yra pažengusios į priekį, tad galimybių padėti yra.
– Ar pandeminė situacija smarkiai pakeitė jūsų darbą?
– Žmonės tikrai aktyviai planuoja šeimos pagausėjimą. Gyvenimas nesustojo.
– Dar neseniai Seime vyko aršios diskusijos dėl embrionų šaldymo ir saugojimo kompensacijos. Gal girdėti naujų vėjų?
– Šiandien nei embrionų šaldymas, nei jų saugojimas nėra kompensuojami. Tačiau tikimės, kad laikui bėgant situacija keisis.
Diskusijų metu teigta, kad Lietuvoje negimsta vaikai iš atšildytų embrionų. Tačiau, tarkime, mūsų klinikos paskutinių metų duomenimis, iš atšildytų embrionų pastoja ir pagimdo 59 procentai visų pacienčių. Ir tai yra geresnis rezultatas, nei atliekant dirbtinio apvaisinimo procedūrą „šviežiai“. Pasaulis jau labiau orientuojasi į embrionų užšaldymą ir atšildytų jų patalpinimą.
Šiuo metu valstybė kompensuoja du pagalbinius apvaisinimo ciklus ir vaistus jiems.
