Augalas gintariniais vaisiais
Ginkmedis (Ginkgo biloba) kilęs iš Kinijos ir Japonijos. Išauga iki 30–40 m aukščio ir 3 m skersmens, lapuotas. Išgyvena nuo 1000 iki 4000 metų.
Šis augalas dvinamis. Vyriški augalai būna siauromis lajomis, moteriški – plačiomis. Žievė pilka, senų medžių – tamsi pilka, sueižėjusi. Ant šakų susiformuoja dvejopi ūgliai – ilgi ir trumpi. Pavasarį ir vasarą lapai žali, rudenį pagelsta ir prieš žiemą nukrinta. Jie ilgakočiai, vėduokliški, dviskiautėmis viršūnėmis. Vaisiai – 2–3 cm ilgio ir apie 3 cm skersmens gintarinės spalvos kaulavaisiai, panašūs į slyvas.
„Šeimininkės“ nuotr.
Ginkmedžiai dažniausiai dauginami sėklomis. Lietuvoje jos nesubręsta, todėl gaunamos iš kitų šalių.
Šie medžiai atsparūs šalčiams. Vegetacija prasideda vėlai, todėl jiems nekenkia ir pavasarinės šalnos.
Vaistai žinomi visame pasaulyje
Kaip vaistinė žaliava vertinami ginkmedžių lapai (Ginkgo folium). Jie skinami rudenį arba renkami nukritę, atsižvelgiant į paskirtį. Dažniausiai renkami nuo žemės, tik turi būti švarūs. Džiovinami pavėsyje, vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvę būna šviesūs geltoni.
Periferinių kraujagyslių užakimas – tai intensyvaus rūkymo pasekmė. Dėl besivystančios arterosklerozės sutrinka ir smegenų kraujagyslių apytaka, prasideda nepakankamumas, įvyksta insultas. Šią ligą gali padėti išgydyti fitoterapijos priemonės. Ne veltui mokslininkus seniai domina ginkmedžių gydomosios savybės.
„Corbis“ nuotr.
Džiovinti šių medžių lapai medicinoje naudojami tūkstantmečius. Pirmieji įrašai apie tai rasti kino Shen Nung Pen Tsao Ching veikale „Materia Medica“ (apie 2800 pr. Kr., arba Han dinastijos laikais). Šioje knygoje ginkmedžių lapai minimi kaip priemonė, gerinanti kraujo cirkuliaciją, gydanti plaučių ligas.
1965 m. dr. Willmaro Schwabe kompanija iš ginkmedžių lapų išgavo pirmąjį ekstraktą. 1990 m. Harvardo universiteto mokslininkas dr. Eliasas J. Corey gavo Nobelio premiją už reikšmingus pasiekimus chemijos srityje. Vienas iš jo darbų – ginkolido B sintezė, atlikta 1988 m.
Per pastaruosius 30 metų atlikta daug tyrimų. Jais bandyta nustatyti, kaip ginkmedžių preparatai veikia kraujotaką, atmintį, demenciją, periferinių kraujagyslių ligas, galvos ūžesį. Vokietijos medikų komisija patvirtino, kad lapų ekstraktas vartojamas sutrikus periferinės ir centrinės nervų sistemos laidumui, smegenų kraujotakai, susilpnėjus atminčiai, sergant astma. Tai geras broncholitinis vaistas, tinka arteriniam kraujospūdžiui reguliuoti.
„Corbis“ nuotr.
Iš ginkmedžių išskirta daug veikliųjų medžiagų, tarp jų flavonoidų glikozidų ir terpeno laktonų (ginkolidų). Pirmieji pasižymi antioksidacinėmis savybėmis, neutralizuoja laisvuosius radikalus. Terpeno laktonai, ypač ginkolidas B, turi trombocitus aktyvinančio faktoriaus antagonistinių savybių Be to, ginkmedžio ekstraktai turi teigiamą įtaką atminčiai ir suvokimui.
Mokslininkai nustatė, kad ginkmedžių preparatai turi teigiamą poveikį vyresnio amžiaus pacientų, kuriems diagnozuota Alzhaimerio liga, suvokimui.
Dėl teigiamo ginkmedžių preparatų poveikio sveikų žmonių atminčiai diskutuojama. Neseniai atlikto eksperimento metu 230 žmonių 6 savaites vartojo po 120 mg vaistų per dieną. Rezultatai parodė, kad dauguma atminties rodiklių ir koncentracijos funkcija nepakito. Anksčiau buvo konstatuota, kad geriant po 240 mg preparato per dieną iki 6 savaičių sveikų asmenų atmintis gali pagerėti.
Ginkmedžių preparatus, vartojant rekomenduojamas dozes iki 6 mėnesių, sveikų žmonių organizmas toleruoja gerai. Šalutinis poveikis (odos alergija, viršinamojo trakto veiklos sutrikimai, galvos skausmas) pasireiškia tik mažiau kaip 2 proc. pacientų. Ginkmedžio preparatus su antikoaguliantais reikėtų gerti labai atsargiai. Ilgai juos vartojant ir viršijus terapines dozes, gali sutrikti miegas, širdies ritmas, padidėti arterinis kraujospūdis.
Lapų ekstraktas
Ekstraktas ruošiamas tik iš džiovintų lapų. Pagrindinė sudėtinė dalis yra flavonoidai: flavonai (luteolinas), biflavonai (amentoflavonas), flavonoliai (daugiausia glikozidai, kempferolis, kvercetinas, izoramnetinas) ir katechinai. Dar lapuose randama terpenoidų: bilobalido (kartaus seskviterpeno) ir ginkgolidų (A, B, C ir J diterpenų). Šiuolaikinis mokslas mano, kad ekstrakto gydomąsias savybes lemia abi sudedamosios dalys, t. y. ir flavonoidai, ir terpenai.
„Corbis“ nuotr.
Įrodyta, kad ginkmedžių ekstraktas – geras vaistas. Juo ligonius rekomenduojama gydyti pablogėjus smegenų kraujotakai. Pastebėta, kad pagėrus šio vaisto ji suaktyvėja, sumažėja ūžimas galvoje, pagerėja kraujo reologinės savybės ir atmintis.
Sėklomis vaišinami garbingi svečiai
Nuo senų laikų kinai ir japonai iš ginkmedžių paruoštais vaistais gydo širdies, plaučių ir odos ligas, astmą, bronchitą, kosulį, diarėją, dantų skausmą. Jais reguliuojamas ir šlapinimosi dažnumas. Virtos sėklos reguliuoja spermos gamybą, o žalios turi savybių, apsaugančių organizmą nuo vėžio.
XI a. kinų poetas Onhang Xiu savo poemoje ginkmedžio sėklas, kurių duodama brangiam svečiui, palygino su perlais. Japonijoje jie valgomi su saldžiu pieno ir kiaušinio kremu. Šis patiekalas vadinamas chawanmushi.
Ginkmedžių sėklos (kin. Baigo, jap. ginnan) daugiausiai naudojamos tradicinėje kinų ir japonų, o lapai – Vakarų medicinoje. Apie tai užsimenama ir veikale „Great Herbal“ (1578). Gydytojai C. A. Stuartas ir F. Porter Smithas, tyrinėję ginkmedžius, išspausdino publikaciją leidinyje „Chinese Medicinal Herbs“ (1911). Jie rašė: „Sėklos turėtų būti naudingos sergantiems astma, kosuliui gydyti, šlapimo pūslės dirglumui šalinti. Valgomos žalios, jos stabdo vėžį. Virtos, sakoma, skatina virškinimą“. Kartais sėklos gali sukelti simptomus, panašius į apsinuodijimo.
Kadaise pavaldiniai kinų imperatoriui įteikdavo kepintų sėklų, taip jį pagarbindami. Skonis saldus, panašus į batatų ir valgomųjų kaštainių. Jų, kaip delikateso, pateikiama per vestuves ir kitas šventes net šiais laikais. Manoma, kad keptos sėklos gerina virškinimą, stiprina vyriškąjį pradą yang, didina seksualinę energiją.
Šviežių ir konservuotų ginkmedžių sėklų galima įsigyti Japonijos ir Kinijos prekybos centruose (Pa-Kewo, Pakgor, Ginnan ‘sidabriniai migdolai, arba baltieji riešutai’).
Sėklos valgomos ne tik keptos, bet ir virtos, skrudintos. Žalios renkamos mūvint lateksines pirštines, nes apvalkaluose gausu nuodingų medžiagų, galinčių sukelti dermatitą.
Šamanai ginkmedžių sėklas naudojo atlikdami įvairius ritualus.
Ginkmedžių plantacijos
Didžiausia ginkmedžių pasaulyje plantacija užveista Sumter, Pietų Karolinoje, kur klimatas labai panašus į Pietų Kinijos. 400 ha smėlingos žemės teritorijoje auga milijonas medžių. Visi – krūmų dydžio. Kas penkeri metai jie nukertami palei pat žemę.
Lapai skinami liepos viduryje, kol dar žali. Šis darbas pradedamas 7 valandą ryto, kai vėsiau. Tokiu metu lapus lengviau nuskinti. 13 valandą daroma pertrauka. Vėl skinti pradedama vakare, 17 valandą.
Lapus būtina išdžiovinti per 12 valandų, kitaip jie pradeda gesti. Apie 2 500 000 svarų paruoštos ir supakuotos žaliavos laivu plukdoma iš Garnay į Charlestoną. Paskui jūros keliu ji pasiekia Europą.
Dar viena didelė plantacija žaliuoja ir netoli Bordeaux, Prancūzijoje, o pačios svarbiausios – Kinijoje, Jiangsu ir Shandong provincijose.
Švėkšnos parke augantis ginkmedis yra seniausias Lietuvoje. 1991 m. atliktais dendrologiniais tyrimais nustatyta, kad jo amžius – 125 metai, aukštis – 18 m, o skersmuo – 0,7 m.
Manoma, kad ginkmedžiai apsaugo nuo gaisro. Kinijoje ir Japonijoje jie sodinami arti šventyklų. Tokijuje 1923 m. per gaisrą, po žemės drebėjimo, dauguma ginkmedžių išgyveno. Išliko ir šventykla, kurią jie supo. Kai kiti medžiai visiškai sudegė. Manoma, kad žievėje ir lapuose yra medžiagų, kurios atsparios ugniai.
*Ginkmedžiai turi simbolinę reikšmę konfucionizme. Sakoma, kad Konfucijus (kinų mąstytojas ir filosofas, kurio mokymas smarkiai paveikė Rytų Azijos civilizacijų vystymąsi) mėgo skaityti, mąstyti ir mokyti šių medžių šešėlyje.
*Mediena lengva ir minkšta, lengvai apdirbama. Ji naudojama baldų pramonėje, gaminant smulkius dirbinius ir pakuotes.
