Gimdysiu! – net ir išgirdusios sunkios ligos diagnozę moterys ryžtasi susilaukti vaikų, nepaisydamos gydytojų įspėjimų dėl gyvybės

Kokią kainą esate pasirengusi mokėti už motinystę? Milijoną? Du? O jeigu reikės sumokėti savo gyvybe? Dauguma moterų pasakys, kad tai beprotybė, tačiau kitos dėl galimybės susilaukti kūdikio ant kortos pastatys jei ne viską, tai labai daug. Gimdyti jos nusprendžia bet kokia kaina. Statistika rodo, kad vienai iš 1000 moterų nėštumo metu diagnozuojama onkologinė liga. Tai viso pasaulio problema. Gydytojai mano, kad laikui bėgant, nėščiųjų sergamumas vėžiu tik didės, todėl dabar mokslininkai stengiasi atlikti kuo daugiau tyrimų, tirdami tiek pačias moteris, tiek jų naujagimius.

Krūties ir gimdos kaklelio vėžys, melanoma, limfoma ir ūminė leukemija – dažniausios nėščiųjų onkologinės ligos.

Nėščiajai, kuriai diagnozuojamas vėžys, tenka priimti sunkų sprendimą: nutraukti nėštumą arba atidėti vėžio gydymą po gimdymo. Yra ir trečioji galimybė – kuo švelnesnė vaisiui chemoterapija. Bet kuriuo atveju nei ginekologai, nei onkologai negali garantuoti, kad motina ir vaikas liks gyvi bei sveiki. Todėl moterims tenka rizikuoti; daugelis jų nusprendžia nenutraukti nėštumo, kad ir kas benutiktų.

Viena iš jų – Klerė:

„2019 metų pabaigoje man iš kairės pusės po žandikauliu iškilo limfmazgis. Ultragarsinio tyrimo metu gydytoja nepastebėjo nieko ypatinga. Pagėrusi antibiotikų, nusiraminau. Vėliau šalia limfmazgio pasirodė dar vienas gumbas. Gerklėje, kur yra tonzilės. LOR gydytojas pasakė: „Panašu į tonzilitą“. Vėl antibiotikai, bet pagerėjimo nebuvo. Paprašiau skirti man injekcijas ar bent jau paguldyti į stacionarą, bet sulaukiau tik šyptelėjimo ir komentarų, esą noriu apnuodyti savo organizmą. Po dviejų savaičių sužinojau, kad esu nėščia.

Manęs beveik niekas nevargino, tik nuolat skaudėjo gerklę. Ją skalavau viskuo, kas buvo leidžiama nėštumo metu. Rugsėjį išryškėjo dar du limfmazgiai, o spalį prasidėjo tonzilių uždegimas. Ant jų atsirado kamščių, ir vienas iš jų pratrūko. Be užsirašymo nuvykau pas LOR, šis išsigandusiomis akimis nusiuntė mane į ligoninę. Joje man pasakė, kad tai panašu į vėžį, ir paklausė, kiek savaičių mano nėštumui. Atsakiau, kad 25 savaitės. „Tai maždaug 500 – 600 gramų, mažoka gimdymui“, – tarė gydytojas ir patarė atlikti abortą. Abortą?! Ten juk kūdikis, ten jau mažas žmogutis – su širdele, rankomis ir kojomis... Visą kelią eidama namo verkiau.

Po biopsijos paaiškėjo – piktybinis navikas. Spalio pabaigoje man jau buvo atliktas pirmasis chemoterapijos kursas. Iki gimdymo jų buvo iš viso trys. Nesijaučiau serganti – jaučiausi nėščia. Tik vis galvojau: „O kaip gi kūdikis?“

Dukrytė gimė 2021 metų pradžioje, visiškai sveika, 8/9 pagal Apgaro skalę. Dabar gydausi vėžį spinduline terapija ir lengva chemija. Taip, žinoma, organizmui tai neduoda nieko gera. Pasakysiu trumpai: nukenčia viskas, bet nenoriu apie tai kalbėti. Svarbiausia, kad dabar turiu princesę, kuri teikia man jėgų ir energijos. Neturiu teisės liūdėti“.

„Pagalvojau, viskas, dar kartą gimdyti per daug pavojinga“.

Natūraliai gimdyti moteris gali daugybę kartų, tačiau to negalima pasakyti apie cezario pjūvio operaciją. Gydytojai šią operaciją gali atlikti tik 2 – 3 kartus, o tuomet paprastai pasiūlo kiaušintakių perrišimą, gąsdindami, jog dėl gimdos rando vėliau gali kilti pavojingų komplikacijų. Tačiau Sintiją, daugiavaikę motiną, išgąsdinti buvo ne taip lengva. Moteris susilaukė penkių pametinukų, ir jie visi gimė cezario pjūvio metu.

„Nuo pirmojo vyro pabėgau su keturiais vaikais. Ištekėjau antrą kartą. Mano antrasis vyras savų vaikų neturėjo. Todėl ryžausi gimdyti penktą kartą, laukė dar viena cezario pjūvio operacija. Į šį klausimą žiūrėjome rimtai, pasvėrėme visus pavojus ir galimus padarinius. Supratome, kad man teks visą laiką gulėti lovoje, o vyrui – kažkaip dirbti namuose. Labai nerimavau, jog gali prasiskirti siūlė. Atrodė, kad ją labai skauda. Galiu tvirtai pasakyti, kad jei nebūčiau 100 proc. pasitikėjusi savo vyru, jo pagalba ir priežiūra, nebūčiau žengusi tokio žingsnio.

Tfu, tfu, tfu, viskas praėjo lengvai (atliekant penktąjį cezario pjūvį) ir be jokių komplikacijų. Praėjus dviem mėnesiams po gimdymo, sugrįžo menstruacijos. Per ginekologinę apžiūrą gydytojas pasakė, kad galiu gimdyti ir šeštą kartą“.

„O jei persigalvosite, kai ją pamatysite? Paliksite gimdymo namuose?“

„12-ą nėštumo savaitę buvau nusiųsta į pirmąjį ultragarso tyrimą, ir jis parodė, kad padidėjusi vaisiaus kaklo raukšlė (7,5 mm), be to, nebuvo matyti nosies kaulų. Man buvo liepta duoti kraujo genetiniams tyrimams, kad paaiškėtų, kokia tikimybė susilaukti kūdikio su patologijomis. Pamenu tuometines savo mintis: „Tai klaida! Kokie dar sindromai, kokios anomalijos, apie ką jūs?“. Man buvo nurodyta laukti penkias darbo dienas – jei nepaskambins, vadinasi, viskas gerai. Paskambino. Pasaulis viduje sugriuvo, bet aš vis dar tikėjausi, jog, galbūt, sumaišė terminus, galbūt supainiojo mėgintuvėlius.

Kitą rytą jau buvau genetiko kabinete. Man buvo pranešta, kad vaisius vietoje kaklo turi didžiulę cistą, kuri sukels kaukolės deformaciją ir stabdys vaisiaus vystymąsi. Nesutapo ir kitos kūno dalių proporcijos. Berniukas ar mergaitė – dar buvo neaišku. Galėjo būti ir „tai“. Man buvo pasiūlyta atlikti punkciją ir paimti vaisiaus vandenų, kad būtų galima nustatyti tikslią diagnozę. Atsisakiau, nes išsigandau. Tuomet buvau nukreipta medicininiam abortui. Aborto taip pat atsisakiau. Kreipiausi į kitą gydytoją.

Jis man vėl aiškino, kad tokie kūdikiai neišgyvena, tokių kūdikių niekas negimdo, kad pasmerkiu visą savo šeimą, kad negalvoju apie savo sūnus. Dar kartą pasirašiau, jog atsisakau aborto. Nuvykau į privačią kliniką ultragarso tyrimui. Apie ankstesnes išvadas gydytojams nieko nesakiau, bet jie viską patvirtino. Tik dar pridūrė, kad nugaros smegenys formuojasi ne stubure, o išorėje, todėl reikia skubiai atlikti abortą. Išėjau į lauką ir supratau, kad negaliu kvėpuoti. Susitikau su dvasininku, jis mane padrąsino ir pasakė: „Pamatysite, mes tapsime Didžiojo stebuklo liudininkais, mergaitė gims ir gyvens. Ji šlovins Viešpatį!“. Tada supratau, kad eisiu iki galo.

Iš štai liepos 23-ioji, genetikos centras, 21 nėštumo savaitė. Su vyru vykome nusiteikę, kad įvyko pokyčių, ir mums bus pranešta, jog viskas gerai – juk mes tiek daug meldėmės ir klūpojome.

Ultragarso tyrimas truko apie tris valandas. Stebuklas neįvyko. Šį kartą vaisius jau buvo paaugęs ir reikėjo patikrinti, ar susiformavo vidaus organai. Taip pat kilo klausimas dėl širdies ydos. Medikai pradėjo tirti širdį ir nuskambėjo „taip“ – širdies yda yra. Vaikų kardiologas paaiškino, kad su tokia yda neįmanoma gyventi, net jei kūdikis gims, jis mirs gimdykloje. Vienintelė išeitis buvo „nutraukti nėštumą“. Genetikė paskelbė išvadą: „Daugybiniai chromosomų anomalijos požymiai...“ Atsakiau, kad esu pasiruošusi gimdyti ir kad mūsų visiškai negąsdina jo priežiūra.

39 nėštumo savaitę atvykau į perinatalinį centrą planinei hospitalizacijai. Ten jie apžiūrėjo kūdikį ir paklausė, kodėl jį gimdau. Jie manė, kad tai mano pirmagimis, bet sužinoję, kad namuose laukia dar du vaikai, paklausė: „O jei persigalvosite, kai ją pamatysite? Paliksite gimdymo namuose?“. Žinojau, kad turiu pasiruošti psichologiškai. Bet dėl ko?

Toji diena atėjo, ir mano mažylė išvydo šį pasaulį. Mačiau, kad jos rankos ir kojos vietoje, galvytė buvo normali. Net norėjau sau įžnybti, kad įsitikinčiau, ar nesapnuoju... Trečią dieną po gimdymo jai buvo atlikta skubi širdies operacija. Pirmieji jos gyvenimo metai buvo nelengvi, pusmetį praleidome ligoninėse. Buvo tokių akimirkų, kai teko atsidurti ant gyvybės ir mirties slenksčio. Tačiau dabar auga ir džiugina visą mūsų šeimą, reabilitacijos dėka ji gali vaikščioti“.

„Ar esate pasirengę tam, kad jūsų žmona praras regėjimą?“

Deja, sėkmė nusišypso ne visoms. Roberto žmona nuo vaikystės buvo okulistų įskaitoje. Ji turėjo stiprią trumparegystę ir nešiojo pieštuko storio akinius. Po vestuvių ji iškart pradėjo kalbėti apie vaikus, o po šešių mėnesių pastojo. Ginekologas, vartydamas jos medicininius įrašus, bandė ją atkalbėti: kelios akių operacijos, du tinklainės atšokimai, iš tėvo pusės niekas nemato toliau savo pirštų. „Jums geriau vaisiaus atsikratyti“, – rėžė jis būsimai motinai. „Ar esate pasirengęs tam, kad jūsų žmona praras regėjimą?“ – paklausė jis Roberto.

„Tai siaubinga, bet aš prašiau, kad ji pasidarytų abortą. Sakiau, kad geriau įsivaikinsime kūdikį iš vaikų namų ar sutaupysime pinigų pakaitinei motinai. Tačiau ji norėjo gimdyti pati. Ji tikino, kad viskas bus gerai, – pasakojo vyras. – Po 30 savaičių jai trečią kartą atšoko tinklainė. Ji slėpė, kad beveik nieko nemato. Ji visą laiką gulėjo, kad nieko nenutuokčiau. Bijojo, kad gydytojai pasiųs ją cezario pjūviui, ir kad kūdikis gims neišnešiotas ir bus ligotas“.

Gimdymas prasidėjo laiku. Kai moters paklausė: „Na, mamyt, kas jums gimė?“, ji negalėjo atsakyti. Iš ligoninės išrašytą aklą gimdyvę ir jos mažylę priglaudė vyro tėvai. Jis pats šeimą aplanko tik savaitgaliais, nes likusiomis dienomis daug dirba, kad galėtų išvežti žmoną į Izraelį, kur brangioje klinikoje, tikisi, jai bus galima padėti.

Akušerė ginekologė Jelena Berezovskaya savo knygoje „Kai būsi pasiruošusi“ rašo, kad daugelį moterų veda egoistinis noras pratęsti giminę, pastoti ir gimdyti bet kokiomis priemonėmis, nepaisant net savo paties organizmo. Tokiu atveju kyla pagrįstas klausimas: ar jos iš tikrųjų yra didvyrės?