„Čia ir vyksta vilkų terapija, – pasakoja Petras Dabrišius, – šitaip mes gydome depresiją. Namelyje nėra grindų, kad vilkas panorėjęs galėtų prasikasti į vidų. Ir telefono ryšio, galima sakyti, nėra. Netikite? Pasitikrinkite. Nakvoti čia paliekame tik vieną žmogų, jis būtinai turi išbūti visą naktį. Su šviesa atvedame, su šviesa pasiimame. Vyrai savo žmonoms gimtadienio proga dovanoja tokias naktis pas vilkus... Juk yra moterų, kurios nežino, ko norėti. O tokios dovanos tikrai neužmirš.“
© Shutterstock nuotr.

Publikuojame leidyklos „Alma littera“ išleistos Meilės Jančiorienės-Rinkevičiūtės knygos „Nerimo akmuo. 12 negirdėtų būdų įveikti depresijai, nerimui ir stresui“ ištraukas.

**************

270–281 p.

Šamanas gydo būgnų garsais

Į gūdų mišką pas vilkus Marijos vežti neišdrįsau, tačiau papasakoti apie vilkų terapiją, kaip vieną iš depresijos gydymo būdų (beje, patį ekstremaliausią), norėjau. Taigi nusprendžiau pas vilkus ir vienintelį Lietuvos šamaną Petrą Dabrišių nuvažiuoti pati. Prikalbinau porą draugų – ir linksmiau, ir... jaukiau.

Apie tai, kad laukinius žvėris prižiūrintis miškininkas Petras Dabrišius gali išgydyti depresiją, sužinojau kalbėdamasi su vienu gydytoju psichoterapeutu. Paklaususi jo nuomonės apie įvairiausius nemokslinius gydymo metodus, išgirdau atsakymą: taip, šie metodai taip pat padeda, bet jie veikia kaip savitaiga.

Gydytojas papasakojo, kad ir pats šitaip gydė vėžiu sergančią savo mamą. Moteris labai norėjo nuvažiuoti pas tą patį šamaną Petrą (pas kurį išsiruošiau ir aš), nes buvo įsitikinusi, kad tik jis gali padėti. Ir tikrai – liga bent jau neprogresuoja, mama yra stipri, nepalūžta ir neatgula į patalą.

Petras Dabrišius gyvena gūdžioje girioje, priklausančioje Telšių miškų urėdijos Ūbiškės girininkijai. Jis yra „Žvėrinčiaus“ – zoologijos sodo laukinėje gamtoje – įkūrėjas ir šeimininkas. Ir dar – Petras yra vienintelis Lietuvos šamanas. Gal šamaniškų sugebėjimų jis įgijo tada, kai teko kautis už išgyvenimą ir tarytum vienišam vilkui slapstytis Altajaus kalnuose? O gal kai išmoko suprasti žvėrių ir paukščių kalbą?

Naktį ratu aplink laužą susėda žmonių grupė ir monotoniškai muša būgnus, o šamanas, apsivilkęs iš Altajaus atsivežtais drabužiais, ant galvos užsidėjęs plunksnų karūną, muša didelį būgną ir šoka keistą šokį. Girioje aidi būgnų gausmas, girdėti žmonių šūksniai ir vilkų kaukimas, šokinėja laužo liepsnos, juda medžių ir žmonių šešėliai.
Tikrą Žemaitijos girių nuotaiką pajuntame iš karto, kai tik žvyrkeliu pasukame Kiršų girios link.

Aukšti, seni medžiai, sodri žaluma ir tankumynai – tokių mažai teko matyti, juk esame pripratę prie šviesių Dzūkijos pušynų. Pasijuntame maži ir silpni prieš gamtos didybę. Nenuostabu, kad tokiuose Žemaitijos tankumynuose gyvena vilkai ir meškos. Tiesa, meškutė liko tik viena, tačiau vilkų dar yra apie tris šimtus.

Petras Dabrišius pasitinka prie „Žvėrinčiaus“ vartų. Eiti į vidų vieni bijome – girdėjome, kad žvėrys čia laksto laisvai. Petras nuramina, sako, kad laisvai jie laksto tik aukšta tvora aptvertuose miško plotuose. Pasikalbėsime apžiūrinėdami „Žvėrinčių“.

– Girdėjau, kad į „Žvėrinčių“ atvažiuoja sergantys žmonės, o pabuvę čia, pasveiksta. Kokių stebuklingų vaistų jiems duodate?

– Ne vaistai, vieta čia viską daro. Senovės Romoje taip pat pusiau laisvai buvo laikomi žvėrys, o žmonės eidavo pabūti su jais, nes jautė, kad jų energija labai gerai veikia. Ir pas mus daug žmonių atvažiuoja, kai kurie pasilieka kelioms dienoms ar net savaitėms – matote palapines? Sako patys nežinantys, kodėl į šias vietas taip traukia. Ir kodėl ramiau pasidaro, kai čia pabūna. Matyt, iš tiesų žvėrys turi kažką tokio, ko trūksta žmonėms.

Petras atveda mus prie „Žvėrinčiaus“ pasididžiavimo – meškino Timofėjaus – aptvaro. Gerai, kad dabar vasara, kad didysis meškinas nemiega. Timofėjus pasitinka mus didingai, stovėdamas ant dviejų kojų. Užlipame laiptais į apžvalgos aikštelę ir žvelgiame į Timofėjų iš viršaus. Petras pasakoja:

– Mes pas Timofėjų ateiname tik su dovanomis, ir būtinai abi rankos turi būti užimtos. Ateiname kaip pas viršininką – nusilenkiam, paliekam dovanas ir išeinam. Jeigu daug ir gerų dovanų atnešame, tai jis nieko nedaro, o tuščiomis pas viršininką nėra ko eiti... Meška – nepaprastas gyvūnas, jos greitis – kaip briedžio, o jėga – kaip dvidešimties vyrų. Meškos turi trečiąją akį – ypatingą juslę. Jos jaučia žmogaus baimę ir kitą mešką net už 20 kilometrų. Tuos, kurie bijo, pirmiausia ir suėda, o drąsuolių neliečia. Visais laikais vyko natūralioji atranka, išlikdavo tik tie, kurie nieko nebijojo, taigi dvasiškai stipriausi. Meška iš tiesų pats pavojingiausias gyvūnas, kadaise valdęs Lietuvos miškus.

– Ar šiuolaikiniai žmonės yra drąsūs?

– Taigi kad ne, jie visko bijo, dėl to ir depresija suserga. Tikrai žinau, nes atvažiuoja nuo šios ligos gydytis.

– Kokių dar yra depresijos priežasčių? Juk ne vien baimė?

– Dabar žmonės pertekliuje gyvena ir net patys nežino, ko norėti. Juk bet kas gali nusipirkti ir valgyti bananus, o prieš 20 metų nedaug kas galėjo sau tai leisti. Būdavo, eina žmogus gatve ir valgo bananą, o kiti žiūri ir seilę varvina.

– O šamanų šokiai prie laužo – kaip tai gydo? Gal veikia mūsų pasąmonę kaip spektaklis?

– Viskas yra spektaklis, visas mūsų gyvenimas. Miestai, namai, baldai ir mūsų patogumai – spektaklio dekoracijos. Tikra yra tik tai, ką sukūrė Dievas. Tikra yra štai ši meška, medžiai, tankus eglynas, dangus.

– Ko reikia, kad žmogus būtų sveikas?

– Jis turi suprasti, kas yra tikra, ir stengtis gyventi pagal gamtos dėsnius. O dabartiniai žmonės yra atsiplėšę nuo šaknų, dauguma gyvena savo fantazijų pasaulyje, dėl to ir serga. Reikia būti kuo arčiau gamtos ir laikytis jos taisyklių. Mieste yra vienos taisyklės, čia – kitos. Jei nukirsi medį, kas nors tau atsitiks. Eime pas vilkus, parodysiu, kaip mes gydome.

Petras keliauja pirmas, mes visi trys – vorele iš paskos. Priartėjame prie aptvaro. Matau, kaip saulės apšviestoje pievelėje snaudęs šviesiai rudas žvėris atsikelia ir skubiai neria į tankumyną. Iš kišenės išsitraukęs raktą, Petras atrakina spyną, atidaro vartelius ir pakviečia mus vidun. Užrakinęs iš vidaus, eina pirmas per aukštą žolę, vesdamas mus tarp medžių ir krūmų.

– Štai čia gyvena vilkai, jie vadinami miško sanitarais. Vilkai ligonius suuodžia pagal kvapą. Ar esate sveiki? Juk galite iš čia ir neišeiti... Ar žinote, kad iš didelės elnių kaimenės vilkai išsirenka ir pradeda vytis ne sveiką, o sergantį elnią? Jiems nereikia rentgeno – jie viską mato. Ligotas elnias nebūtinai turi bėgti paskutinis, vilkai jį vis tiek suuodžia. O žmonių niekas neuosto. O gaila, juk pagal kvapą būtų galima diagnozuoti ligas.

– Aš bijau, – sakau.

Man iš tiesų darosi nejauku keliauti šiuo mišku, nors ir paskui šeimininką Petrą. Kažin ar jis turi kišenėje pistoletą? Dėl viso pikto nuo žemės pakeliu tvirtą lazdą.

– Štai jau ir prasideda terapija, – atsisukęs į mane, šypsosi Petras. – Jus jau apėmė nesaugumo jausmas. – Ir lyg niekur nieko pasakoja toliau. – Štai ten tupi apuokai, mes juos auginame, nes Lietuvoje apuokai yra beveik išnykę. Kai išmoksta savarankiškai gyventi, paleidžiame į miškus. Jie turi labai stiprius nagus – ir nuo vilko, ir nuo lapės apsigina. Šie paukščiai mato ir dieną, bet naktį mato geriau, dėl to jiems patogiau medžioti naktį.

– Ar jūsų vilkai prijaukinti? – klausiu vis labiau įsibaimindama ir įdėmiai dairydamasi į tankiai suaugusius krūmynus.

– Ne, vilkai neprijaukinami, – aiškina Petras. – Jie labai stiprūs ir gali gyventi tik laisvi. Jiems svarbiausia – vidinė laisvė. Jei mes tokią turėtume, nevažiuotume vergauti į užsienį. Vidinė laisvė – svarbiau.

– Bet juk kiekvienas nori gyventi geriau, patogiau, turtingiau...

– Kur yra ta riba, kada žmogui gana? Kiekvieno viduje tikriausiai. Į užsienį uždarbiauti važiuoja tik tie, kuriems labai daug reikia, iš bado tikrai niekas nepalieka Tėvynės. Tik gyvūnai migruoja iš bado, pavyzdžiui, šiaurės lapė ieškodama maisto nueina net 2000 kilometrų. Tai – suprantama ir pateisinama.

Petras sustoja. Atėjome prie mažo medinio namelio, tarytum didelės šuns būdos. Tik ta būda platesnė, su durelėmis ir plokščiu stogu. Stogas ir sienos sukaltos iš senų neobliuotų lentų, grindų nėra, įrengti tik mediniai gultai, ant jų patiestas senas vatinis čiužinys. Pro mažas, iš trijų lentų sukaltas dureles suaugęs žmogus galėtų įeiti tik susilenkęs. Kas šiame namelyje gyvena?

– Čia ir vyksta vilkų terapija, – pasakoja Petras, – šitaip mes gydome depresiją. Namelyje nėra grindų, kad vilkas panorėjęs galėtų prasikasti į vidų. Ir telefono ryšio, galima sakyti, nėra. Netikite? Pasitikrinkite. Nakvoti čia paliekame tik vieną žmogų, jis būtinai turi išbūti visą naktį. Su šviesa atvedame, su šviesa pasiimame. Vyrai savo žmonoms gimtadienio proga dovanoja tokias naktis pas vilkus... Juk yra moterų, kurios nežino, ko norėti. O tokios dovanos tikrai neužmirš.

– O gal galima būtų dviese?

– Ne.

– Ar vilkas čia tikrai gali įlįsti?

– Gali, per penkias minutes įsikasa, jei nori. Naktį vilkai ateina prie namelio, kaulus graužia, urzgia, o tada baimė dar labiau išauga. Kai pakyla mėnuo, jie pradeda kaukti. O tu sėdi čia ir drebi iš baimės, ir galvoji, galvoji... Rytą supranti, kad iš tiesų niekas nesvarbu, jokios problemos, jokios skolos. Tik tavo gyvybė svarbu. Ir imi vertinti tai, ką turi.

– Aš bijočiau pasilikti čia.

– Tai reiškia, kad esate gyva. O yra vaikų, kurie nieko nebijo. Ateina pradinukų ekskursijos, jie lenda pas vilkus, nes, matyt, yra įsitikinę, kad turi tris gyvenimus – kaip kompiuteriniame žaidime. Ne šiaip sau sakau, jie tikrai labai rimtai tiki: vieno gyvenimo nebeliks, turės dar du. Aš juos bandau, gąsdinu ir stebiu, kaip elgsis. Tie, kurie dar turi saugumo jausmą, tik iki eglyno prieina, o visi kiti eitų, kol ant vilko užmintų.

– Papasakokite, kam esate taikęs vilkų terapiją.

– Kartą vienas tėvas atvežė 16 metų dukrą. Dukra pasakė nenorinti gyventi, nes jie, jos tėvai, skiriasi. Buvo žiema, lauke – 20 laipsnių šaltis. Tą mergaitę mes palikome nakčiai vieną šalia vilkų aptvaro, prie didelio laužo. Tą naktį švietė mėnesiena, o vilkai labai garsiai kaukė. Juk kai jie kaukia, sunku suvokti, kiek jų yra ir kurioje vietoje – atrodo, kad tūkstančiai kaukia aplinkui.

Ketvirtą valandą ryto dukrai paskambino tėvas, tačiau ji buvo išjungusi telefoną. Tėvas, žinoma, išsigando. Kai prašvito, nuėjome mergaitės parsivesti. Ji sėdėjo veidą išsipaišiusi anglimis. Laužas vis dar kūrenosi. Tačiau terapija padėjo – po tos nakties ji daugiau nebenorėjo žudytis.

– Tokie žaidimai rizikingi...

– Ne vilkų aptvare ji sėdėjo, tik šiaip miške. Manau, kad įvyko virsmas, kažką pakeitęs jos smegenyse. Ji ilgai mąstė ir, matyt, suvokė, kad negalima daryti to, ką norėjo. Kai kuriems žmonėms iš tiesų reikia didelio sukrėtimo, kad tai suprastų.

– Ar dažnai panašių savižudžių atvažiuoja?

– Dažnai. Būna tokių, kurių net neįsileidžiame. Pasikalbu ir suprantu – šitas tai jau eis net pas mešką... Kartą atvažiavo viena moteris, pasiliko nakčiai vilkų aptvare. Pasakiau, kad jei nebijo, gali atidaryti namelio duris. Rytą ateinu – ji stovi prie pušies: „Kad nors kas būtų atėjęs pagąsdinti...“

– O kas, jei vilkai būtų suuodę ją ir užpuolę?

– Nežinia, kas būtų buvę. Ji troško neįprastų pojūčių, norėjo viską išbandyti. Nežinau, ar sirgo kokia liga, ar gimė tokia? O gal dabar tokia mada? Fantazijos užvaldo. Kaip tu sustabdysi tokius žmones, kurie įsivaizduoja pasaulį kitaip nei mes?

– Ar ir vyrus tenka gydyti?

– Ir dabar vienas yra, vakar atvažiavo iš Rygos. Nenorėjau jo pasilikti, bet tėvai labai prašė. Nuo alkoholio ir narkotikų jau visai susibaigęs, užsispyręs, agresyvus. Reiktų jį į Altajų nuvežti bent pusei metų. Arba į džiungles, kur jokių parduotuvių nėra. Dabar daug tokių atvažiuoja pajuodusiais veidais. Ir tokių, kurie sudegė užsienyje. Ten po 18 valandų per parą dirbo, blogiau nei pragare. Nuvaryti arklį galima per valandą, jeigu plieksi botagu ir versi labai greitai bėgti. Viskam yra ribos.

– Jei čia stovėtų stiklinis namelis, gal vilkų terapijos efektas būtų dar stipresnis?

– Norėjau stiklinį namelį pastatyti, bet man neleido. Būtų gerai, tiesa? Susikurtų tokia gydomoji erdvė. Juk gydo ne vien vilkų kaukimas ir mūsų baimė, gydo ir protėvių galios, matomi ir nematomi pasauliai. Yra tokių vietų, kuriose kažkas su mumis vyksta. Tarytum mistinis pasaulis – čia jaučiama vilkų energija. Vienas šiame aptvare nevaikštau, paprastai einame dviese. Jei būnu vienas, būtinai nešuosi šautuvą. Pernai sutikau vilkę, nešančią dantyse vilkiuką. Žiūriu, meta ji tą vilkiuką ir puola mane! Bet neišsigandau, paspyriau ją, nuvijau lazda – pasitraukė. O vilkas (gal tėvas?) nuošalyje sėdėjo ir žiūrėjo, matyt, stebėjo situaciją. Tikrai būtų gynęs. Visko būna, juk šunys žmones užpuola, o čia – vilkai.

– Naktis, vilkų akys žiba, girdėti baisus kaukimas. Iš baimės susirgti galima...

– Tie, kuriems dvasios ir ateiviai vaidenasi – gal nuo darbų, gal nuo mokslų, – prie laužo naktį kitą pasėdėję, išsigydo. Juk gamta turi gydomųjų galių. O vilkas per vieną sekundę informaciją perduoda akimis. Vieną vilką Lietuvoje medžioja 3000 medžiotojų, bet nepagauna, nes vilkas yra dvasia.

– Kiek tų dvasių yra jūsų aptvare?

– Čia yra penki suaugę vilkai, o kiek mažiukų – nežinau. Gamta yra tobula, ir mes tokie buvome seniau, kai dar buvome laisvi. Paskui mus atjungė nuo gamtos ir... nežinia prie ko prijungė. Juk mes iš esmės nieko nevaldome – nei savo gyvenimo, nei aplinkos.

Paliekame vilkų terapijai skirtą namelį. Petras nuveda mus į gražią, saulėtą pievą, į miško aikštelę, kurioje auga penkios lieknos pušys.

– Dabar sustokite čia ir apsimeskite medžiais. Jei būsite medžiai, vilkai jūsų nelies, o jei pamatys, kad esate žmonės, gali ir suėsti.

– Ar tikrai vilkai gali pulti?

– Vilkai augina mažus vilkiukus, tikrai gali pulti.

Petras palieka mus ir nubrenda per aukštą žolę į miško gilumą. Nežinau, kodėl jis mus čia paliko, tačiau klausau šio girių valdovo – prisiglaudžiu prie pušies ir sustingstu. Pasigirsta įvairūs garsai, lazdos trenksmas į medį, kažką šaukiantis Petro balsas. Matyt, jis ten, aptvaro gilumoje, baido vilkus, norėdamas juos mums parodyti. Iš tiesų ką tik pro šalį prabėgo šviesiai rudas vilkas, paskui jį – kitas, tamsesnės spalvos ir didesnis, gal patinas. Kažkur krūmuose prašmėžavo dar vienas... Gerai, kad nesimato nė vienos vilkės su vilkiukais.

Grįžęs mūsų pasiimti, Petras linksmai klausinėja: Na, kiek vilkų matėte?“ Pradėjome skaičiuoti eidami vartelių link. Tik atsidūrusi už jų, lengviau atsikvėpiau. Nelabai tikėjau, kad vilkai gali pulti šviesų vasaros vidurdienį, bet vis tiek širdyje buvo nejauku. Šunys puola, o čia – vilkai...

Petras veda mus parodyti kitų savo „Žvėrinčiaus“ įžymybių: čia gyvena lūšys, ten – nutrijos, šeškai, lapės. O štai tas didysis namas geltonomis sienomis – paties Petro troba. Pievoje matyti didžiulė šuns būda. Pasirodo, Petro šuo – tai ne šuo, o pusiau vilkas, beje, labai piktas. Gal geriau artyn neisime.

Žingsniuojame per „Žvėrinčių“ toliau. Klausausi miško bičiulio ir vienintelio Lietuvos šamano filosofavimo. Įdomu, kaip jis supranta žmones ir pasaulį? Gyvenimo prasmę ir tikslą?

– Dabar toks išprotėjęs gyvenimo tempas, kad nespėjame susigaudyti, kas vyksta. Gal dėl to žmonės taip greitai ir sudega? O jūs, menininkai, esate pašaukti kurti šviesą. Jeigu didysis Kūrėjas jums skyrė svarbų darbą Žemėje atlikti, būtinai jį turite atlikti, ir tai turite daryti iki savo gyvenimo pabaigos. Kartais būna, kad žmogus meta savo darbą, atsisako tikrosios savo misijos, nes siekia gauti daugiau pinigų. Taip gali prisišaukti bėdų, gali užpulti ligos. Jeigu tai tavo misija – atlik ją ir nieko kito neieškok. Tegul kiti uždirba daugiau, tavo užduotis Žemėje yra kita.

– O jeigu žmogus neatpažįsta savo užduoties?

– Kiekvienas tai žino, tačiau kai kuriems reikia patvirtinimo. Pamatyti savo misiją galima, reikia tik panorėti.

Ateiname į saulės nušviestą pievą šalia miško, kurioje ratu sustatyti dideli akmenys. Petras aiškina:

– Štai mūsų akmenų ratas. Akmenys yra gyvi, jie juda, jie jaučia kaip ir žolė. Gal ir mes tapsime akmenimis kada nors?

– Gal geriau vilku būti?

– Kai esi gyvas, gali būti vilku, o kai negyvas – tampi akmeniu. Kai kurie akmenys yra atskridę iš kitų planetų, pavyzdžiui, titnagas yra ne iš šios Žemės. Na, dabar kiekvienas ieškokite savo akmens.
Dvylika akmenų – dvylika metų mėnesių, ant kiekvieno užrašytos datos ir nupiešti Zodiako ženklai. Kiekvienas susirandame savo Zodiako ženklą ir atsisėdame ant savo akmens. Petras kalba:

– Sėdėdami ant savo akmens nuslopiname agresiją. Tada jau galime eiti pas žvėris – nepuls. Ar jaučiate akmens energiją? Akmenys mus tikrai veikia. Jie netgi turi širdį, ji suplaka du kartus per parą. Pirmieji burtai buvo atliekami akmenimis, paskui atsirado runos. Akmenys – tarytum ženklai, kuriuos reikia mokėti skaityti.

Netoliese matau medį, kurio šakos papuoštos įvairiausiais daiktais – kaspinais, apyrankėmis, net šalikais. Kas tai?

– Norų medis, – aiškina Petras. – Medis kažkada buvo tarytum pirmoji koplyčia. Kad kariai grįžtų iš karo gyvi, tėvai ir žmonos ant medžio kabino norus. Taip tie medžiai ir tapo norų medžiais. Ir jūs galite ką nors pakabinti, jei trokštate, kad norai išsipildytų. Bet tai būtinai turi būti tik jūsų daiktas, jūsų nešiotas. Reikia gerai žinoti, ko nori, ir niekada neprašyti daugiau, nes gausi tiek, kad nepatempsi.

Ant senos eglės nutūpė didžiulis juodas paukštis ir ėmė garsiai krankti. Kranklys? Petras taip pat jį pastebėjo.

– Krankliai mato mirtį. Gal kur medžiotojas žvėrį nušovė? Šie paukščiai labai protingi, juos galima išmokyti net šimtą žodžių. Tačiau reikia auginti ne iš lizdo iškritusį mažą paukščiuką, o paimti kranklio kiaušinį ir duoti vištai išperėti. Tokį kranklį galima namie laikyti ir visko mokyti.

Ir Petras pasakoja įdomią istoriją apie kranklį, kurį pats užaugino. Paukštis paskui jam daug bėdos pridarė, iš turistų akinius ir telefonus vogė ir į jo kaminą sunešė.

Pagaliau prieiname laužavietę, vietą, kurioje vakar vyko šamaniški ritualai. Kūrenosi didžiulis laužas, o visi stovyklautojai susėdę mušė būgnus. Taip Petras bandė gydyti vaikiną iš Rygos, norėjo jį grąžinti į gyvenimą. Sako, jam šiandien šiek tiek geriau, bent jau reaguoja, į klausimus atsakinėja.

– Ką duoda tas būgnų mušimas?

– Tai vibracija, garsai, veikiantys mūsų kūną ir psichiką. Juk būgnai nuo senų laikų buvo naudojami, jais šaukiamos dvasios. Būgnų garsai tikrai turi gydomųjų galių.

– Kaip tai veikia žmogaus pojūčius, kūną?

– To neįmanoma papasakoti, reikia patiems pajausti. Norite išbandyti „Kelionę su vilkais?“

– Žinoma, noriu.

Draugams liepęs pasėdėti ant akmenų, Petras nusiveda mane į didelę daržinę. Čia nėra nė vieno lango, tvyro prieblanda, tik pro lentinių sienų plyšius prasiskverbia vakarėjančios saulės spinduliai. Ant sienų kabo daugybė senovinių rakandų. Matau ir didžiulį būgną, ir daug mažų būgnelių. Viduryje daržinės stovi masažui skirtas stalas. Ant jo Petras patiesia šviesiai rudą vilko kailį. Jis kalba:

– Didysis būgnas pagamintas iš stumbro odos, jį reikia ilgai šildyti, tad šiandien jo nenaudosiu. Štai imu šį, mažesnį, iš vilko odos. Padarysiu jums masažą „Kelionė su vilkais“. Štai trys vilkai: vienas – štai šis vilko kailis, ant kurio jūs dabar ir atsigulkite. Kitas vilkas – būgnas iš vilko kailio. Trečias vilkas – tai aš.

Matau, kaip Petras ant galvos užsideda didelę pilką vilkeną – vilko nasrai užkrinta jam ant kaktos. Pasiima į rankas būgną. Drąsiai atsigulu ant stalo, veidu į rudojo vilko ausis. Tiksliau, į buvusio vilko. Jaučiuosi drąsiau nei vilkų aptvare – vis dėlto šie vilkai negyvi.

– Dabar gulėkite ir nieko negalvokite, – sako Petras ir tyliai pradeda mušti būgną – pirštais, krumpliais ir riešais.

Įsikniaubiu į vilko kailį, užmerkiu akis ir klausausi aplink mane dundančio būgno. Girdžiu, kaip jis vis garsėja. Būgno garsas eina aplink mane ratu, atsimušdamas taip stipriai, kad atrodo, jog kūną masažuoja nematomas masažuotojas. Jaučiu virpesius nugaroje, pilve, galvoje, rankose, kojose. Visas mano kūnas sulig kiekvienu būgno dūžiu vibruoja.

Kaip jis visa tai daro? Atmerkiu akis ir pašiurpstu: aplink mane eina ir būgną muša ne Petras, o pilkas, didelis vilkas! Matau tik vilko ausis ir nasrus – Petro veido ten... nėra! Būgno dūžiai darosi vis stipresni. Aplink mane ratu eina vilkas ir būgnija.

Vilkų masažas tęsėsi apie pusvalandį. Kai būgnas nutilo, atmerkiau akis. Išgirdau Petro klausimą:

– Na, kaip jaučiatės?

– Labai gerai, kur kas ramesnė. Jūs – burtininkas!

– Ne burtininkas, čia vilkų energija taip veikia. Juk jie buvo gyvi! Toks masažas turi gydomųjų galių, nes per jį jūsų kūno skysčių molekulės pasikeičia. Dėl to ir ateina ramybė. Matau, jūs viską norite aprėpti, esate visa įsitempusi. Tai jau yra trūkumas – juk kuo daugiau stengiesi, tuo mažiau padarai. Nereikia bandyti visko aprėpti. Matau, kad degate viduje, o to nereikia.

– Bet norėdamas ką nors ypatingo nuveikti juk turi liepsnoti!

– Liepsnok, bet tik nesudek!

– Na, veiksmingas šis masažas. Dabar suprantu, kodėl tas gydytojas savo mamą čia atveždavo...

– Anksčiau taip žmonėms padėdavo žyniai. Jei ką užklupdavo dvasinės ligos, būgnų garsais ir šamaniškais šokiais ištrindavo mintis iš galvų, todėl žmogų apimdavo ramybė. Jiems padėdavo dvasios, kurias žyniai mokėjo prišaukti. Medžiotojai taip pat bendravo su dvasiomis, jos jiems padėdavo medžioti.

Saulė jau suka vakarop. „Žvėrinčiaus“ teritoriją užkloja didžiuliai eglių šešėliai. Gerai, kad dabar vasara ir ilgai šviesu. Ir gerai, kad į šią vietą neatsivežiau Marijos. Sunku numatyti, kaip ją būtų paveikusi vilkų terapija. Tačiau kai Marija pasveiks, aš ją būtinai supažindinsiu su Petru. Gal iš jo išmoks mylėti gyvenimą?

Kai pateka mėnulis, miškininkas Petras išeina į didžiulėmis eglėmis dangų remiančią girią, susikuria laužą ir klausosi vilkų kaukimo. Kas žino, gal tuo metu jis pats pasijunta esąs tas vienišas vilkas. O gal šitaip pasikrauna energijos ir atkuria ryšį su visata?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Savaitgalio gaisras smogė milžiniškais nuostoliais didžiausiems Lazdijų rajono darbdaviams, įtariamieji nebus baudžiami (137)

Savaitgalį, šeštadienį, Lazdijuose kilusio gaisro metu supleškėjo vietos verslininkams...

Erikos Vitulskienės kolekcija sulaukė kritikos: priminė vieną svarbią taisyklę (236)

Praėjusią savaitę pristatyta plius dydžio moterims skirta Erikos Vitulskienės drabužių...

„Washington Post“: kas galėtų pakišti koją JAV kariuomenei ginti Baltijos šalis (371)

JAV gynybos vadai nerimauja, kad prireikus atremti Rusijos puolimą, galingiausia pasaulio...

Kelia sąmokslo teoriją: Rusijos rinktinė pralaimėjo tyčia? rusų treneris: o kur plojimai? (262)

Samaros „Kosmoso“ arenoje vykusiose paskutinėse pasaulio futbolo čempionato A grupės...

Siaubas Druskininkų r. miške: pareigūnai rado mįslingai dingusio vyro kūną papildyta 19.14 (220)

Druskininkų policija rado paslaptingai dingusio vyro kūną.

Gyvai / B grupės intriga: Ispanija – prieš Maroką, Portugalija – prieš Iraną Ronaldo neįmušė 11 m baudinio (35)

Pasaulio čempionate grupių etapas pasiekė finišo tiesiąją: pirmadienį startavo trečiasis...

Smurtauju prieš savo vaikiną psichologiškai ir net fiziškai: nežinau, kaip išeiti iš šio užburto rato (6)

Turiu vaikina, kartu esame 2,5 metai, tačiau mūsų santykiai kasdien prastėja ir eina skyrybų...

Žinomas tėtis Simonas Urbonas: kuo „supertėvai“ skiriasi nuo „supermamyčių“ (10)

Simonas Urbonas – trijų vaikų tėtis, kuris mėgsta iššūkius ir eksperimentus. Taip pat jis...

Lūžio taškas: lietuviškos braškės pradeda stumti lenkiškas (31)

Pirmosios lietuviškos braškės feisbuke sukėlė audrą – žmonės negalėjo patikėti, kad...

Balsavimas: išrinkite unikalią Lietuvos vietą, kurioje jaučiatės tarsi kitoje šalyje (23)

Naujienų portale DELFI vyksta unikalus projektas: „ 100 žingsnių per Lietuvą “, kurio metu...