Kaip teigiama Pasaulio ekonomikos forumo portale, pabūti gamtoje bus rekomenduojama ir psichikos sveikatos sutrikimų turintiems, nuo streso kenčiantiems, širdies ir kt. ligomis sergantiems asmenims.
Kuriant programą numatyta visa aibė patarimų, susijusių su veikla gamtoje. Daugelis iš jų – linksmi, viliojantys, kartais net iš pažiūros keistoki pasiūlymai. Tarkim, vasarį iš lanko ir medžiagos galima pasigaminti vėjarodį ir patirti „džiaugsmą įsitikinant, su kokia jėga pučia vėjas“. Kovą palanku atsidėti meninei kūrybai naudojant viską, ką pavyksta rasti paplūdimyje, arba „pavedžioti pasiskolintą šunį“. Balandžio mėnesį patartina „prisiliesti prie jūros“ ir „suręsti būstą vabzdžiams“. Gegužę galima „panardinti veidą į žolę“. Birželį – nusiskinti „du skirtingus augalus ir nuodugniai juos patyrinėti“. Rugpjūtį – „išvilioti iš žemės kirminą, nenaudojant nei kastuvo, nei vandens“. Rugsėjį siūloma padėti valyti paplūdimį arba surengti pikniką gamtoje. Spalio mėnesį pats metas „pasigėrėti debesimis“. Lapkritį – „pasikalbėti su poniu“, o gruodį – „palesinti sode besibūriuojančius paukščius“. Minėtina, kad viskuo, kas čia suminėta (ir ne tik), pacientai turės užsiimti vykdydami gydytojų nurodymus.
Įrodymų, kad buvimas gamtoje teigiamai veikia tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą, ilgai ieškoti netenka. Teigiama, kad bent 90 minučių per dieną praleidus miške, akivaizdžiai nuslopsta procesai toje galvos smegenų srityje, kuri paprastai siejama su depresija. Gamta daro įtaką ne tik mažindama kraujo spaudimą, nerimo jausmą ir didindama laimės pojūti, bet ir slopindama agresiją, aktyvumo bei dėmesio sutrikimus, gerindama skausmo kontrolės mechanizmus, stiprindama imuninę sistemą, be to, kaip teigiama gamtos poveikio sveikatai tyrimų suvestinėje, apie jos teikiamą naudą dar žinome tikrai ne viską ir kasdien išsiaiškiname ką nors naujo.
Savo knygoje „Landmarks“ rašytojas Robertas Macfarlane‘as apgailestauja dėl prarajos, žiojinčios tarp kraštovaizdžio ir žodžių, kuriuos vartojame jį apibūdindami, automatiškai suponuojančios sąveikos su gamta iškreiptumą. Knygoje bandoma prisiminti vaizdingus žodžius, kuriuos, anot R. Macfarlane‘o, tolydžio prarandame. Į savo kalbą rašytojas stengiasi įpinti Šetlando kraštui būdingų žodžių, reiškiančių, pavyzdžiui, miražą, susidarantį nuo žemės kylant rūkui, velėną, kurioje susiraizgiusios viržių ir žolės šaknys, lipnias durpes, ypač gilią pelkę arba klampynę, tam tikrą ledo spalvą ir kt.
Nesunku įspėti, kad žmonės, paskatinti gydytojų daugiau laiko praleisti gamtoje, ne tik geriau pasijus, bet ir įgis vertingos patirties, galinčios pakoreguoti aplinkos ir kasdienių situacijų suvokimą.
Suprasdami, kad pasaulis kupinas lig šiol nepastebėtų formų ir spalvų, jie ims vartoti retesnius žodžius, ne tik praturtinančius kalbą, bet ir, kaip konkrečiai vietovei būdingas fenomenas, turinčius savyje galingą istorinį užtaisą, savo ruožtu, budinantį pradus, galinčius nunykti su dabartine pažanga, urbanizacija ir klimato kaita susiduriančio individo sąmonėje.
