Skani garuojanti kava
Pažadu, dabar kavos prisigėrus nesu – reiškia ji veikia ir per atstumą. Mano santykį su kava geriausiai atskleidžia toks gyvenimo epizodas. Vienu metu mečiau valgyti mėsą ir gerti kavą. Mėsos rimtai niekada nebenorėjau ir nekilo minčių grįžti. Kavos negėriau trylika metų ir … visą laiką jos norėjau. Apie kavą tai byloja gerai, bet apie mane – net pačiai sunku skaityti. Užsispyrimų užsispyrimas. Tegaliu pasiteisinti žemaitišku krauju ir avino ženklu gimimo metu. Bet tai, žinoma, juokai. Ne juokai yra tai, kad valia ne visada pagalbininkė, gali būti ir kliūtis.
Kavą vėl pradėjau gerti, žinoma, Italijoje. Tik, švelniai tariant, mažesniais kiekiais nei prieš mesdama. Geriu vieną puodelį espresso po pietų ir tai ne kiekvieną dieną. Bet espresso turi būti geras. Iš tikro puodelio ir rankenėle sukiojamo aparato arba namie iš aliuminio verdamo kavinuko. Be jokių sirupų ir kitų praeinančių mados detalių. Neturiu tokios turtingos kavos gėrimo patirties jos šalyje, Italijoje, bet vis viena skaniausios kavos patyrimas iš ten. Kavai matyt būdingas kontrastas ir drama (kaip rašo K. Sabaliauskaitė apie patyrimą Sicilijoje), ne rožės ir saulėlydžiai su ja asocijuojasi.
Važiavome automobiliu Pulijos keliais, nors maršrutą turėjom, bet iš esmės kur akys veda. Kol ėmė kilti įtarimas, kad bent jau kelias neveda niekur. Jis ėmė siaurėti, aplink pasimatė apdegusių namų, automobilių, jokio veiksmo ar žmonių. Vaizdelis kraupokas. Galų gale kelias tiesiog baigėsi – toliau buvo perkastas. GPS kito kelio nerodė. Teko suktis ir važiuoti atgal iki kokios nors alternatyvos. Veiksmas vyko lapkritį, nuolat dulksnojo lietus, pūtė stiprus vėjas nuo jūros, o pilkuma net lietuviškai akiai atrodė per pilka. Sustojome mažytėje degalinėje po viaduku. Staliukai viduje buvo gal trys, ant paklypusių kojų, celofanų užtiesti.
Už kasos aparato stovėjo italas filmui apie mafiją priderančia veido išraiška – vakare gatvėje sutikt nenorėtum. Užsisakiau espresso. Toliau galite įtarti – jis buvo nepakartojamas! Galime spėlioti ar ta kava „tikrai“ buvo labai gera, ar ji tiesiog sugėrė aplinkos nuotaiką ir skonis atsispindėjo joje kaip kontrastas, ar aš pati visa tai sugalvojau, idant kompensuočiau bjaurią situaciją, kurioje atsidūrėme. Nežinau, bet nelabai dėl to rūpinuosi. Man svarbu, kad kava šį efektą sukuria, kaip joks kitas gėrimas. Kava ir yra apie žmones, santykius, nuotaikas, vietas.
Vienas Maks Frai herojų iš tos knygos, kur skaitau savo malonumui, pradeda pratintis prie kavos, nes įsimyli merginą, kuri kavą dievina. Jis pats kavos skonio nekenčia, bet būgštauja, kad kitaip nepasieks kavos fanės širdies. Gal ne taip radikalu, bet visgi ji tokia, ta kava.
Kavai būdingos šios nuodėmės:
dirgina skrandį, kelia kraujospūdį, trikdo širdies ritmą ir miegą, gali turėti kancerogenų (dėl skrudinimo) ir pesticidų likučių, ištraukia iš organizmo vandenį, trukdo pasisavinti maistingąsias medžiagas, gali išsekinti ir sukelti nuovargį, priklausomybę, apsvaiginti, išbalansuoti. Dalis šių bėdų priklauso nuo kavos kokybės, dalis nuo suvartojamo kiekio ir būdo.
Kavą nėra gerai gerti ryte tuščiu skrandžiu, ypač tą paprastai puodelyje užpilamą – nes gali dirginti.
Kava tikrai trikdo tam tikrų maistingųjų medžiagų pasisavinimą, todėl kava, beje, kaip ir arbata, netinka užgėrinėti maisto. Kiekvienam kavos puodeliui reikėtų išgerti papildomą stiklinę vandens – bet kuriuo atveju į naudą. Kava su pienu netinka po rimtų pietų – sunkina virškinimą. Beje, dėl pieno.
Šiais laikais jau nenaujiena: negeriantiems pieno, bet norintiems jo skonio, kavinėse siūloma kava su sojos pienu. Tačiau ir kiti augaliniai pienai bei grietinėlės tinka kavai (kakavai, arbatai) balinti – pavyzdžiui, kokosų ar avižų. Pastebėjau, kad kai kurios kavinės pradėjo naudoti normalesnį nei homogenizuotas pienas (pastarasis liaudiškai vadinamas „ilgai grojančiu“). Būtų džiugu, jei tai taptų norma šalyje, kur toks didelis pieno pasirinkimas.
Kavos poveikis kraujo spaudimui ir miegui nėra vienodas visiems žmonėms, tačiau daugeliui kraujospūdį ji kelia ir miegoti trukdo.
Suprantama, tai žinantieji kavos gėrimo laiką ir ypač kiekį turėtų pagal tai reguliuoti. Jei kraujospūdis ar bendrai širdies darbas žmogui rimta problema, kavos reikėtų negerti. Skoniui kompensuoti čia ypač gali pagelbėti kavos pakaitalai, tokie kaip miežių, cikorijų, gilių, pienių šaknų kava. Ir nereikia manyti, kad visi jie neskanūs. Yra labai skanių. O jei geriate su pienu ar cukrumi, apskritai galite nuo tikros kavos neatskirti.
Įprastinė, industriniu būdu auginama kava gausiai purškiama pesticidais – fungicidais. Logiška, kava auga kur šilta ir drėgna, o kur šilta ir drėgna, auga pelėsiai. Ekologiška kava auginama mažais plotais, tarp kitų medžių, todėl sugeba užaugti be fungicidų.
Kava išsekina ir sukelia nuovargį, kai piktnaudžiaujame ja kaip stimuliuojančiu gėrimu. Jei esame normalios būklės ir išgeriame puodelį kavos momentiniam apsnūdimui nuvaikyti (po pietų, vairuojant, lyjant ar pan.), ji tik suteikia momentinio žvalumo. Tačiau jei geriame kavą ryte, kad atsibustumėm, po pietų, kad neužmigtumėm, ir vakarop, kad pajėgtumėm dar kažką vakare nuveikti, reikia suprasti, kad kavos pagalba tik stumiam į priekį savo nuovargį, kol vieną dieną sustumsim kalną. O kalnas nuovargio gresia rimtom ligom. Bet ne kava čia kalta, o mūsų dienotvarkė.
Kava svaigina. Iš dalies dėl to ją ir geriam. Tačiau svaigina ji trumpam laikui, kurį paprastai ir branginame dėl suteikiamo atokvėpio, atsipalaidavimo, padūmavusio žvilgsnio į tolį ar šanso fantazijai įsmukti į mūsų racionalumu užkrautą galvą. Tačiau šie momentai tikrai netinkami daryti esminiams sprendimams, vesti derybas ar medituoti. Beje, dėl meditacijų. Rimtoms meditacijoms apskritai netinka tipinio miestiečio gyvenimo būdas: greitis, stresas ir nuolatinė įtampa. Nebelabai svarbu jau ar su kava, ar be kavos.
Kava gali išbalansuoti. Ypač jei esate karšto būdo arba nuvargęs ir įsitempęs, išgėrėte stiprios, nelabai kokybiškos kavos tuščiu skrandžiu. Tai labai individuali reakcija, kurią nesunku pastebėti ir pasidaryti išvadas. Pavyzdžiui, aš stengiuosi negerti kavos oro uostuose ir lėktuvuose – nes ten ji prasta, o poveikis tik didina sumaištį ir vėją, kurio ten ir taip per daug. Kad ir kaip kavą mėgstame, ne visais atvejais ji mums padės. Todėl kartais (sudirgus, susijaudinus) geriau išgerti vandens ar mėtų arbatos.
Kancerogenų būna prastoje kavoje. Kavos skrudinimas yra delikatus dalykas – kas daro tai patys, puikiai žino. Tik neprižiūrėk minutei, jau kas nors ir sudegė (taip atsitinka ne tik su kavos pupelėmis, bet ir su skrudinamais riešutais, sėklomis). Vienas iš geros kavos požymių yra vienodo dydžio pupelės. Ir ne dėl kokio nors „kruopščiai atrinktos“ marketingo. Tiesiog vienodos pupelės lygiai paskrunda. Tada nėra sudegusių, kurios nuodija, ir nėra per mažai paskrudusių, kurios gadina skonį. Beje, prasta kava ne tik gadina skrandį, teršia kancerogenais ir pesticidų likučiais, bet ir bendrai labiau išbalansuoja organizmą.
Manau, kad kuo produktas stipresnis savo poveikiu, tuo svarbiau jį vartoti sąmoningai: ir didesnei naudai gauti, ir priklausomybės pagundai atsispirti. Kava neabejotinai yra vienas iš jų.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
