„Labai džiaugiuosi ir dėl pasikeitusio požiūrio į gyvenimą, aš supratau kaip gera yra valgyti sveiką maistą, nesilaikyti jokių kvailų dietų, o tiesiog gyventi pilnavertį gyvenimą, kuriame nepajudinamą vietą užima ir sportas. O sportas padėjo man pasikeisti ne tik fiziškai, bet išmokė mylėti save ir džiaugtis kiekviena diena“, – tikina Donata ir toliau pasakoja savo sėkmės istoriją.

Donata, tad kas Tave privertė praverti sporto klubo duris? Ar draugavai su sportu iki tol?

– Teko sportuoti ir anksčiau, tačiau tai trukdavo labai trumpai, nes dažniausiai dingdavo motyvacija arba tiesiog pasidarydavo neįdomu. Kai buvau paauglė, apie 7 metus, šokau pramoginius šokius, tad judėjimas ir sportas nėra man naujiena.

Tuo pačiu turiu konstatuoti, kad beveik visą gyvenimą buvau apkūni, bet dėl to nekompleksavau. Tačiau, kai antsvoris privertė pajusti diskomfortą, kai užlipusi vos į trečią aukštą pristigdavau oro, supratau, kad turiu imtis priemonių. O kai sutikau draugę, kuri sportuodama „Goodlife“ sporto klube pasikeitė taip, kad pristigau žodžių, nusprendžiau į sporto salę žygiuoti kartu ir susipažinti su draugės trenere Agne Rudžianskaite. Ir mano pokyčių maratonas startavo.

Ir nuo ko viskas prasidėjo? Kas lėmė Tavo pasirinkimą sportuoti su asmeniniu treneriu?

– Jau prieš įžengdama į sporto klubą žinojau, kad prašysiu trenerės Agnės pagalbos. Apie ją girdėjau tik pačius geriausius atsiliepimus, todėl net negalvojau sportuoti viena ar kreiptis į kitus trenerius. Tokį mano pasirinkimą lėmė ankstesnė patirtis ir išmokta pamoka, kad sportuoti vienai man nepavyks arba tai truks labai trumpą laiką.

Pačią pirmąją treniruotę Agnė mane išmatavo bei sužiūrėjo visus mano kūno skaičiukus. Taip pat gavau ir programą, kurios dėka pradėjau atsisveikinimą su papildomais kilogramais. Per savaitę sportuodavau 3-4 kartus po valandą-pusantros.

Pradėjau nuo labai paprastų pratimų, kuriuos įsisavinau maždaug per porą mėnesių. Po to trenerė man sudarė naują programą, žymiai sunkesnę, o ir pratimus jau tekdavo kartoti 4x4, taip pat didėjo laikas tų pratimų, kuriuos pradžioje vos įstengdavau teisingai atlikti.

Visos treniruotės dažniausiai vykdavo su Agne. Džiaugiuosi iš jos išmokusi teisingai sportuoti (bazinių įgūdžių man verkiant reikėjo), taip pat teisingai kvėpuoti sporto metu. Be Agnės paskatinimų ir patarimų šiandien tikrai nepasakočiau savo istorijos. Būtent trenerės palaikymas man suteikė dar didesnį norą keistis.

O kas padėjo „nesuklupti“ pusiaukelėje?

– Labai norėjosi kuo greičiau numesti svorio, bet, deja, tai trunka ilgai… Ir kai atrodo, kad viską darai teisingai, o svoris krenta labai lėtai – svyra rankos. Būtent gebėjimas sulaukti tų rezultatų reikalavo labai daug valios ir tikėjimo, tad labai džiaugiuosi, kad sportavau su Agne.

Neišvengiau ir aš tų sunkių dienų, tada Agnė visada rasdavo tinkamų žodžių mane palaikyti, liepdavo nenuleisti rankų nuėjus tiek kelio.

Tai pat labai palaiko ir mano vyras. Jis negaili gražių žodžių ir džiaugiasi kartu mano pokyčiais. Didžiuojasi mano valia sporto salėje bei gyvensenos pokyčiais. Ne be jo pagalbos atradome bei į savo virtuvę įsileidome sveiko maisto filosofiją.

Ar teko imtis pokyčių ir virtuvėje?

– Taip, kartu su trenere stebėjome bei analizavome mano kasdienį maisto racioną, rašiau ir detalų suvalgyto maisto dienoraštį. Ir tai padėjo man suprasti, kiek nereikalingo maisto aš suvalgau.

Dabar stengiuosi valgyti tik sveiką maistą, kasdien neapsieinu be daržovių, o štai saldumynai tapo retenybe, iš tiesų nelabai man jų ir reikia. Kiekvieną rytą pradedu stikline vandens, o pusryčiai tapo labai svarbia dienos dalimi, jų nepraleidžiu niekada.

Pradėjau gerti daugiau vandens ir pajutau, kad mano savijauta pagerėjo, jaučiu, kad susitvarkė virškinimo problemos. Ir tam neprireikė griežtų sąvęs ribojimų, tiesiog sportas padėjo suvokti sveiko požiūrio į mitybą svarbą.

Tad ar užsibrėžti tikslai jau pasiekti? O gal horizonte jų jau daugiau?

– Manau, kad mano tikslas dar nėra visiškai pasiektas, aš vis dar jo siekiu. Dabar jaučiuosi puikiai, bet tikrai žinau, kad galiu dar daugiau. Manau, kad naujas mano tikslas yra dar labiau sutvirtinti savo kūną ir geriau jaustis. Taip pat tikiuosi atsikratyti ir daugiau nereikalingų kilogramų.

Labai norėčiau bėgioti ilgas distancijas nejausdama diskomforto dėl antsvorio ir silpnų sąnarių bei turėti jėgų 35 atsispaudimams vienu ypu…

Tad sporto apleisti neketinu! Nuo šiol jis yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, malonumas, kasdienybė, tokia pati, kaip ėjimas į darbą ar pietų valgymas. Išmokau džiaugtis kiekviena diena, dabar turiu ir noro, ir jėgų dalyvauti visuomeninėje veikloje, jaučiuosi graži ir pasitikinti savimi – štai geriausios pamokos, kurias pavyko išmokti disciplinuoto sporto dėka.

Asmeninės trenerės Agnės Rudžianskaitės komentaras:

Pirmąją dieną sporto klube Donata atrodė neužtikrinta, nepajėgė teisingai atlikti bazinių judesių, greitai pavargdavo. Tačiau jos užsispyrimas davė vaisių ir padėjo pasiekti puikių rezultatų. Mergina, kuri nedegė meile fizinei veiklai šiandien su džiaugsmu keliauja į sporto klubą.

O pradėjome su Donata sportuoti mažu intensyvumu, mokėmės bazinių judesių. Pradžia nebuvo lengva, bet tikrai smagi. Žinoma, vien lankymasis sporto salėje neatneša saldžių vaisių, reikia subalansuotos mitybos. Tad susidėliojome mitybos principus, maisto kiekius ir patiekalus.

Po mėnesio pradėjome intensyvinti treniruotes, naudoti išorinę apkrovą ir pratimų progresijas. Tai tik dar labiau motyvavo Donatą. Ji kas mėnesį matė, kur mus nuveda iš pradžių atrodęs visai nereikšmingas pratimas, ji jautė, kad tampa vis stipresne bei ištvermingesne.

Kardio trenuočių beveik nenaudojome (tik treniruotės pabaigoje turėdavome 10 minučių intervalinę mankštą), daugiausia dėmesio skyrėme pagrindinei treniruotės daliai.

Svarbiausia Donatai buvo pasirūpinti tuo, kas vyksta už sporto klubo ribų, o dėl treniruočių nereikėjo sukti galvos, tad procesas tapo lengvesnis ir malonesnis. Džiaugiuosi, kad ji pasitikėjo manimi ir šiandien gali didžiuotis savo pasiekimais.

Didelė dalis norinčiųjų pradėti sportuoti bijo, kad tai bus sunkus kelias, o rezultatų teks laukti keletą metų. Aš atsakau – NE. Tai bus naujas įdomus kelias, kurį tikrai verta pasirinkti. Dar nė vienas mano klientas nesakė, kad tai yra sunku. Taip, tai ne tas pats, kas žiūrėti televizorių įsitaisius ant sofos, bet prižadu, kad su laiku tai pradės teikti tokį patį malonumą.