Kas yra ketinimas?
Tai — noras ir sprendimas, kuris buvo priimtas, tik kažkodėl neišsipildė.
Neįgyvendintas ketinimas primena kietą sėdynę oro uosto laukimo salėje, kai reisas atidėtas, baisiai maga numigti, pykina nuo bufeto kavos ir norisi viską mesti, išeiti į lauką, artimiausiame viešbutyje išsinuomoti kambarį, tiesiog kristi ir užmigti. Taigi neįgyvendintas ketinimas nualina ir atima jėgas bei energiją, daro mus negyvybingas ir nuolankias likimui, gurkšnis po gurkšnio išsiurbia gyvybę, jei... Jei mes aktyvios, pozityvios ir nebijome visu pajėgumu gyventi.
O jei atvirkščiai — esame pasyvios ir pesimistės, ketinimai tampa mūsų geriausiais draugais. Su jais galima gyventi, guodžiantis saldžiomis iliuzijomis, kad gyveni kiek išgalėdama. Ketini palieknėti, ištekėti, pagimdyti kūdikį, apginti disertaciją... Ketini? Tikrai ketini? Na, ir puiku! Šast ant šonelio — ir ramiai sau miegi. Ketinimas juk yra. Kareivis miega, tarnyba tęsiasi.
Iš tikrųjų aktyvūs žmonės dažnai net nesuvokia savo ketinimų. Nori pašokti? Apsirengi ir leki į diskoteką. Įsigeidei sušių — užsisakai jų į namus nors ir vidury nakties. Ištekėti irgi lengva — atšoksime vestuves, o paskui žiūrėsime, ką pasigavome... Va, tokie žmonės neturi bėdų dėl minėtųjų darinių. Jiems gali nutikti, kas tik nori — nuo traumos iki deginančių pagirių, tik ne kokia mioma. Kodėl?
Energiniu lygmeniu tokių darinių atsiranda dėl užsistovėjusios energijos. Iš pradžių kūne susidaro tam tikras energinis mazgelis, tarsi duobutė kelyje, kurioje drėgnu oru telkiasi vanduo, o paskui, jei ta energija neišsiskirstė, iš mazgelio kyla fizinis sutankėjimas, galop — liga. Neretai išgydo paprastas šio mechanizmo suvokimas — iš dalies ar visiškai išsklaido mazgelius. Ir permaino gyvenimą.
Kilmės mechanizmas
Kiekvieną žmogaus gyvenimo minutę kyla koks nors ketinimas. Jis atsiranda kaip kūniškas impulsas ar mintis, bet dažniausiai mintis ir impulsas kyla tuo pat metu, visiškai atspindėdami vienas kitą.
Nesupratai? Tada įsivaizduok, jog įsigeidei atsistoti ir įjungti virdulį. Įsigeidei, atsistojai — ir įjungei. Vadinasi, kūnas visiškai pakluso minčiai ir įgyvendino ketinimą išgerti arbatėlės. O dabar įsivaizduok, kad nusprendei atsikelti ir nueiti į virtuvę, tačiau kažkas (galbūt net banalus tingumas) tave sulaikė. Sulaikyti gal ir sulaikė, bet ankstėliau smegenys jau pasiuntė kūnui signalą: „Kelkis ir žygiuok“.
Tavo raumenys paklusniai susitraukė, o kūnas jau įsitempė, kad įgyvendintų akimirkos ketinimą išgerti karšto viralo. Tą mirksnį atsitiko gan svarbus dalykas: kūne prisikaupė tau būtinos energijos, kad vis tiktai nuslinktum į virtuvę ir įjungtum tą nelemtą virdulį. Tačiau nenuėjai — ir kur, manai, pradingo ta energija? Ji taip ir liko kūne, psichoterapeutas pasakytų — užsiblokavo. Nei šen, nei ten. Dabar pajusk šį užblokavimą kaip itin silpną įtampą ar niežulį galūnėse, ar nugaroje, ar pečiuose. Nelygu, kokia poza tu sėdėjai.
Jei esi linkusi galvoti ir nedaryti, tikriausiai dabar tavo kūnas — jau visiškos įtampos kamuolys, ir pro storą sluoksnį neįgyvendintų impulsų, kurie įrašyti tavo kūne, to vieno silpno impulsėlio nepajusi. Tačiau po kurio laiko savo ligos istorijoje aiškiai perskaitysi diagnozę: susiformavo darinys. Tfu, tfu, tfu! Nemėginu tau įkalbėti ligą, tiesiog atkreipiu dėmesį, dėl kokių priežasčių dažniausiai tavo kūne atsiranda visokių bjaurasčių.
Kristinos, kuri mylėjo, bet neištekėjo, istorija
Kristinai išvešėjo didžiulė gimdos mioma. Ši moteris — docentė, mokslų daktarė. Studentai ją mėgsta, kolegos — pavydi (moteriai mokslininkei tai — komplimentas), tik mama, senoji geroji mamytė, kartais dūsauja ir verkia: noriu vaikaičių. Kristina prieš porą metų apsisprendė.
Meilė aplankė ją Egipte gražaus ir pasiturinčio egiptiečio pavidalu. Tas vyras buvo nuostabus! Ir, atrodo, rimtai įsimylėjo mūsų Kristiną, apibėrė ją dovanomis, verkė jai išvykstant, skambino kelis kartus per dieną, maldavo, kad grįžtų ir už jo ištekėtų. Kristina nuskrido, įsitikino, kad egiptiečio ketinimai tyri it krištolas, pasikamavo, kaip moteriai ir dera, bet tekėti atsisakė. Kažkaip nederėjo egiptiečio indų parduotuvės su universiteto katedrų akademizmu. Oi, kaip nederėjo.
Praėjo metai. Kristina ėmė jausti pilvo skausmus. Ginekologė išklausė moters samprotavimus apie mokslo nesuderinamumą su reguliariu lytiniu gyvenimu ir patarė kreiptis į psichologą. Taip ji atsidūrė pas mane.
Darbas buvo sunkus. Galop paaiškėjo, jog Kristina nuoširdžiai kankinosi dėl savo sprendimo. Temperamentingas egiptietis kažką išjudino šaltoje būsimosios profesorės širdyje. Kas naktį nemigos kamuojama Kristina (kaip jai buvo gėda tai papasakoti!) vaizduotėje regėdavo išvykimą, vestuves, šeimos lizdelio kūrimą, vaikų gimimą ir laimingą gyvenimą su mylimuoju. Porą metų ji kas naktį siųsdavo visą savo troškimo energiją ten, kur jai ir vieta. O toji ten kaupėsi, kaupėsi ir išsigimė...
Kristinai vis dėlto teko pašalinti miomą. Iš ligoninės ji paskambino į Egiptą. Žavusis egiptietis krykštavo iš laimės. „Jums pusę metų negalima būti saulėkaitoje“, — mėgino drausti gydytoja. Kristina nekreipė dėmesio ir po poros savaičių užsisakė bilietą į Kairą.
Veronikos, kuri pyko ant viso pasaulio, istorija
Veroniką kamuoja mastopatija ir pyktis ant viso pasaulio. Kuo gi mūsų planeta neįtiko šiai jaunai simpatingai moteriai? Atrodytų — viskuo. Kad ji gimė mažučiame miestelyje, o ne iškart Paryžiuje, kur jai labai norėtųsi gyventi. Kad jai magėjo ištekėti už princo, o teko paprasčiausias kompiuterių žinovas, be to, akiniuotas. Kad reikia gimdyti vaikus, o kur juos gimdysi, jei ankštame butuke neįrengsi rožinio vaikų kambario, apie kurį tiek svajota. Kad jos alga vos per tūkstantį litų, o juk norisi daugiau. „Nekenčiu!“ — kužda Veronika, kai paprašau jos uždėti ranką sau ant krūtinės ir užmegzti kontaktą su stipriausiu jausmu, kuris ten gyvena.
Ši moteris, atrodytų, neturi priežasčių nekęsti, bet jai būdinga viena įdomi savybė. Veronika nuolat ko nors laukia. Trejetą metų laukė, kol kavalierius teiksis pasipiršti. Paskui — kol tėvai švelniai išvys sutuoktinius iš savo namų ir tada teks pirkti butą. Dabar Veronika laukia, kad jai padidintų algą. Visa tai vyksta tyliai. Taigi ji tiesiog laukia ir nieko nesiima, kad tai įvyktų. Bet neapykanta ir apmaudas auga diena iš dienos. Veronika iš tikrųjų įsitikinusi, kad jai visi skolingi, tik niekaip negali paaiškinti kodėl.
Kita moteris, vadinkime ją Inga, įsitaisė mastopatiją, trejus metus laukdama, kol bus išspręstas jos būsto klausimas. Inga išsiskyrė su vyru, per turto dalybas gavo pusę buto, bet liko jame gyventi ir laukti, kol buvęs sutuoktinis jį parduos ir ją iškeldins į kitą. Bet buvusysis neskubėjo, turėjo kitų reikalų, o Inga kokių nors veiksmų imtis netroško. Ji taip ir gyveno tarp dėžių, į kurias kadaise, dar barnių su vyru laikais, susikrovė mantą, ir vis laukė, kada jis pagaliau pradės tvarkyti pardavimo reikalus.
Paskui moteriai ėmė skaudėti krūtis, jose atsirado bjaurūs mazgeliai. Kai Ingos paprašiau metaforiškai apibūdinti savo gyvenimą, ji pradėjo taip: sėdi stotyje ant ryšulių bei lagaminų ir laukia, kada atvyks traukinys. Tai buvo net ne metafora, o tiesioginis realios situacijos aprašymas, tik toks skirtumas, kad Ina laukė traukinio ne stotyje, bet bute. O ryšuliai ir lagaminai — štai jie, krūtyse, prie pat širdies, kurioje, beje, vis dar gyveno taip ir nepraėjusi nuoskauda dėl vyro įskaudinimo.
Paklausiau Ingos, ar ji pasirengusi parduoti butą. Pasirodo, ji apie tai galvojo, net keletą kartų pasitaikė įdomūs naujo būsto variantai, bet kiekvieną sykį ji save stabdė ir įtikinėjo: „Ne, čia jo kaltė, tegul jis šitą reikalą ir sprendžia!“ Ir nieko nesiimdavo. Patariau Ingai vis dėlto įsikurti namuose, bet ji liko įsižeidusi ir nepalenkiama. Išėjo mąstyti. Tikriausiai vis dar sėdi ant ryšulių ir lagaminų savo mažyčio košmaro laukimo salėje. O galėtų jau keliauti erdviu pirmosios klasės vagonu.
Atidėtas gyvenimas
Ne visų ketinimų toks neigiamas atspalvis. Daugelis jų — veikiau svajonės, kurios nustelbia tikrovę ir suteikia progą pajūryje pasyviai laukti gero oro. Svajoji išmokti italų kalbą, įkopti į Elbrusą, parašyti knygą, nuvykti į Paryžių ir užmegzti romaną su tikru prancūzu. Dažniausiai tokioms svajonės būtinai atsiranda šansas.
Draugė teka už italo ir primygtinai kviečia į svečius: juk puiki proga bent paimti į rankas pokalbių vadovėlį, ar ne? Arba viršininkas paskelbia, kad išleis tavo specialybės straipsnių rinkinį ir siūlo prisidėti prie jo leidybos. O jau dėl Paryžiaus apskritai jokių problemų. Bet kai kurioms moterims tokie likimo pasiūlymai neatrodo kaip ženklai ar šansai įgyvendinti ketinimą. Jos nesusieja ar tiesiog bijo sieti vieną šių dalykų su kitu ir karštai save įtikinėja, kad šįkart gyvenimas gal nepavyko, bet jau kitą sykį...
Žinoma, nieko baisaus, kad atsisakai ketinimų. Bet jeigu iš tikrųjų pastebėjai savo polinkį veikiau negyventi, nei gyventi, ir tau susiformavo darinys, pagalvok: gal tai ne ženklas, kad jau metas ką nors padaryti dėl savęs?
Kai kurioms gerybinis auglys — rimtas postūmis apmąstyti gyvenimą. Juk jis galėjo būti ir piktybinis. Kas tada? O aš ir nepagyvenau, ir nepamylėjau, ir nepadariau to, ko norėjau. Ir kažkas sąmonėje ima iš esmės keistis. Kitoms, priešingai, tai priežastis amžiams pulti į nusiminimą, siaubą ir liūdesį.
Prisimink ir užrašyk visus ketinimus, kurie kilo, bet neišsipildė
Fiksuok visus: nuo menkiausių ir juokingiausių — rėžti buvusiam bendraklasiui Gintui, kad jis visada buvo chamas, iki rimtų ir globalių — susirasti trečios eilės mamos tetą, kurią ji dažnai prisimena. Ypač pažymėk tuos ketinimus, kurie kilo lydimi stipraus energijos antplūdžio, nes veikiausiai jų pėdsakai iki šiol klajoja tavo kūne. Kai kuriuos iš tų planų dabar galima įgyvendinti. Kodėl to nepadaryti? Įgyvendinusi bent vieną ketinimą įgysi rimtų išteklių ateičiai.
Susimąstyk. Gal tas darinys išsivystė kaip pamoka ar bausmė? Pagalvok, ką padarei ne taip ir pripažink tai sau. Itin dažnai, kai pripažįstame savo kaltę, klaidą ar nebrandumą, įvyksta rimtų psichologinio lygmens pokyčių. Pagalvok, ar galima ištaisyti padėtį. Jei taip, rask jėgų šiam poelgiui atlikti. Jei ne, mintyse parašyk atgailos laišką. Tai paprasta, bet padeda.
Išmesk iš namų nereikalingą šlamštą. Daiktai, kurių ilgai nenaudojame, o tiesiog laikome nežinia kokiais tikslais, veikia kaip energinis dulkių siurblys, kuris sutraukia tokią tau reikalingą gyvybinę energiją. Imk seną paklodę, mesk ją ant grindų ir šluok į ją nereikalingus niekniekius iš visų pakampių. O tada viską išmesk. Kuo energingiau tai atliksi — tuo geriau.
Mintyse pati atlik operaciją. Pirmiausia užmegzk kontaktą su savo kūnu. Uždėk rankas ant tos vietos, kur slypi darinys. Pamėgink su juo pasikalbėti. Spustelėk stipriau, kad kūnas pajustų impulsą — tu kovoji. Atkreipk dėmesį į kylančias emocijas, ir būtinai pajusi, kuri jų svarbiausia. Sustiprink tą emociją. Paimk tvirtą siūlą. Pagavusi emociją ir ją maksimaliai sustiprinusi surišk siūlą mazgu ir užveržk. Pažiūrėk į mazgą. Palengvėjo? Rišdama mazgą, įsivaizduok, kad užverži cistos ar darinio pagrindą. Įdėk siūlą į voką ir sudegink.
Atpalaiduok dubens sritį. Tinka, jei kamuoja ginekologinės kilmės darinys. Atsigulk ant grindų žvaigždės poza. Giliai įkvėpk ir iškvėpdama leisk kūnui visiškai suglebti. Kvėpuok laisvai, kol pajusi malonią šilumą. Jei tau nepatogu gulėti ir maudžia stuburgalį, tu tikrai pernelyg įsitempusi. Pradėk pamažu ir iš lėto siūbuoti dubens sritį. Paskui pasilankstyk, pasiraityk, pasisukinėk. Jei kuris nors judesys itin sunkiai sekasi, kelia nepatogumą ar diskomfortą, atlik jį lėtai, kiekvieną krustelėjimą suvokdama lyg dalimis. Pagalvok, iš kur toks požiūris, juk čia tik judesys. Atlik jį vėl. Ir vėl. Šitaip judėk, kol pajausi, kad dubuo atgijo, ir į jį plūsta šiluma bei energija.
Psichologiniai metodai, kurie neleidžia formuotis dariniams.
Kūniškosios orientacijos psichoterapija. Tai — metodų, padedančių reguliuoti žmogaus santykį su savo kūnu, kompleksas. Kūniškasis psichoterapeutas geba rasti ir paaiškinti vieno ar kito blokavimo priežastį ir padėti tavo kūnui iš jo išsivaduoti.
Mentalinis gydymas. Specialistas atlieka operaciją ir pašalina darinį energiniu bei mentaliniu lygiu. Paskui per pusę metų darinys išnyksta ar bent sumažėja. Imantis mentalinio gydymo būtina, kad pacientė pati įsitrauktų į procesą, tad, jeigu jam ryšiesi, žinok: dalį darbo teks atlikti pačiai — naudojantis vaizduote ir sava energija.
Regresyvi judėjimo terapija. Jei pasirinksi šį metodą, terapeutas pasiūlys tau leisti kūnui laisvai judėti ir, palaipsniui atsiveriant, šokio judesiais patirti tai, ką kadaise norėjai sau leisti, bet neleidai. Juoką, ašaras, įtūžį, agresiją, išlaisvinimą, pyktį, gėdą ir troškimą — visa tai ir daugelį kitų dalykų, kuriuos ilgai slėpei ir slopinai, galėsi išleisti ir palikti saugioje aplinkoje tarp tave suprantančių ir priimančių žmonių. Ši terapija dažniausiai būna grupinė. Labai tinka toms, kurios net su liga pasiruošusios atsisveikinti žaismingai ir gražiai.
Naujausiame LILIT žurnalo numeryje taip pat skaitykite:
Aktorės Daivos Stubraitės laimė
Paskutinis Anglijos herojus Arabijos Lawrence`as
Lietuviškas rudens dizainas
Puiki santuoka be sekso
Melagių vyrų sutramdymas
Moteriškoji Coco Chanel patirtis
Krikščioniškos meditacijos atgimimas
Tikras ir menamas frigidiškumas
Prisilietimai, kurie gydo
Žalioji arbata ir jos kilmingieji giminaičiai