Apie atmintį kalbamės su Gintaru Kaubriu, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Neurologijos centro gydytoju neurologu, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriumi.
Kaip veikia mūsų atmintis? Gal galite trumpai apibrėžti ją.
Visi mechanizmai, kaip tiksliai veikia mūsų atmintis, nėra žinomi. Smegenyse tarp nervinių ląstelių susikuria nauji ryšiai arba sustiprėja jau esantys ir taip susidaro atminties pėdsakai. Atmintis – sugebėjimas įsisavinti, išsaugoti, atgaminti ir panaudoti informaciją.
Kokios yra atminties rūšys?
Atmintis klasifikuojama pagal įvairius kriterijus. Atsižvelgiant į laiką, kuris praeina nuo tada, kai žmogus gauna informaciją iš aplinkos ir ją vėliau panaudoja, atmintis yra trijų rūšių: darbinė, trumpalaikė ir ilgalaikė.
Darbinė atmintis – tai, ką patiriame konkrečiu momentu. Trumpalaikė atmintis – procesas, kai žinios iš darbinės atminties keliauja į ilgalaikę atmintį. Ilgalaikė atmintis yra tai, ką atsimename, kai mums prireikia konkrečios informacijos, pavyzdžiui, istorijos ar matematikos faktai.
Pagal tai, ką įsimename, atmintis skirstoma į epizodinę, semantinę ir veiksmo. Epizodinę atmintį sudaro asmeniniai išgyvenimai. Semantinė atmintis – bendrosios žinios, pavyzdžiui, užsienio kalbų žodžiai, prasminiai ryšiai tarp sąvokų. Veiksmo atmintis susiformuoja mokantis groti pianinu, žaisti krepšinį ir pan. Prireikus anksčiau išmoktus veiksmus atgaminame automatiškai.
Ar tiesa, kad nuo 25-erių žmogus kasmet praranda po vienas procentas atminties, o sulaukęs 70 metų jau būna netekęs maždaug trečdalio atminties?
Tokio pobūdžio atminties matavimai nėra labai pagrįsti ir patikimų duomenų, kaip atmintis prastėja keičiantis amžiui, nėra. Atmintis yra ne tik informacijos įsiminimas, bet ir veiksmų išmokimas. Jei kalbėtume apie paprastas „mechanines“ atminties užduotis, toks teiginys gal ir būtų artimesnis tiesai, apie 20–35 metus atmintis yra pati geriausia.
Tačiau jei žmogus neserga jokia liga, pažeidžiančia atmintį, su metais ji šiek tiek prastėja, įtakos tam turi kraujotakos pokyčiai, aterosklerozės vystymasis, bet radikalių, esminių pakitimų neįvyksta. Daugelio vyresnių žmonių atmintis yra tikrai nebloga. Jei pastebima, kad vyresnių žmonių atmintis labai smarkai pablogėja, tai veikiau yra ligos požymis, bet ne natūralus organizmo senėjimas.
Nuo ko priklauso, ar gerai įsiminsime informaciją?
Jei žmogus sveikas, tai daugiausia įtakos turi dėmesio koncentracija. Kuo geriau susikaupsime, tuo geriau įsiminsime. Kita svarbi sąlyga – informacijos aktualumas, jei ji mums nesvarbi, neįsiminsime, o kuo informacija reikšmingesnė, tuo geriau įsiminsime. Daug lemia ir tai, kiek ta informacija mums įprasta. Pavyzdžiui, muzikantas nesunkiai įsimins melodiją, rašytojas – perskaitytą tekstą, inžinierius – techninę informaciją, skaičius.
Kokią įtaką atminčiai turi lytis, profesija, išsilavinimas?
Lytis reikšmingos įtakos atminčiai neturi, tačiau kai kurių neesminių skirtumų yra. Pavyzdžiui, nustatyta, kad moterys geriau įsimena su kalbiniais gebėjimais, klausa susijusią informaciją. Vyrai geriau orientuojasi erdvėje, jų geresnė regimoji atmintis, todėl jie geriau įsimena tokio pobūdžio informaciją.
Profesija ir išsilavinimas labai svarbūs atminčiai. Statistiniai duomenys patvirtina, kad aukštesnįjį išsilavinimą įgijusių žmonių atmintis yra geresnė. Tik klausimas, ar ji geresnė dėl to, kad jie daug mokėsi, stengėsi įsiminti daug informacijos, treniravosi, ar jie įgijo išsilavinimą dėl to, kad turėjo geresnę atmintį.
Su profesija atmintis susijusi tuo, kad žmogus lengviau įsimena informaciją iš tos srities, kurioje dirba. Paprastam žmogui prie matematikos uždavinio gali tekti sėdėti pusę dienos, o matematikas jį išspręs visai nesunkiai, neturinčiajam muzikinio išsilavinimo išmokti groti naują kūrinį bus daug sunkiau negu muzikantui.
Aktoriai, kurie nuolatos mokosi atmintinai tekstus, pasižymi geresne kalbine, žodine atmintimi, bet jei reikės įsiminti skaičius, jiems seksis kur kas prasčiau. Atmintis – tai daug įsimenamų sugebėjimų, jie nepriklauso vienas nuo kito. Taigi ir vieno vertinimo kriterijaus negali būti.
Kai kurie žmonės prisimena neįtikėtinai daug. Sakoma, kad jų atmintis – fenomenali. Ar tai įgimta savybė?
Taip, ji susijusi su genetiniais veiksniais. Iš tiesų tokių žmonių nedaug, bet yra, jie be jokių pastangų gali įsiminti kiekvieno pravažiavusio automobilio numerį, autobuso bilieto skaičius, įvairius posakius. Tačiau nereikia tuo per daug žavėtis. Tokie mechaninės atminties gebėjimai nėra didelis pranašumas gyvenime ir nepadeda daugiau pasiekti, nes jie nepakeičia nei kūrybiškumo, nei mąstymo, nei pastangų ir kitų labai svarbių dalykų, kurių visuma mums atneša sėkmę. Ją lemia ne vien skaičių įsiminimas.
Normalu įsiminti 6–7 skaitmenų seką, yra įsimenančių ir 12–15 ar net 20 skaičių, bet jei to negalime pritaikyti prasmingoje veikloje, šis bruožas ir yra tik savotiška įdomybė. Tarkime, Mocartas turėjo fenomenalią muzikinę atmintį, jis iš atminties po ilgo laiko sugebėdavo atkurti sudėtingą muzikinį kūrinį. Tai įdomu, bet išgarsėjo jis ne dėl to.
Kokią informaciją įsimename geriausiai?
Pirmiausia tą informaciją, su kuria nuolatos susiduriame. Taip pat tą, kuri mums kuo nors svarbi, ne tik dalykine prasme, bet ir emocine. Šis procesas vyksta nesąmoningai, jį lemia mūsų smegenų sistema be sąmonės pagalbos. Tai ji atskiria, kas svarbu, o ką galime pamiršti.
Neseniai paskelbti psichologiniai tyrimai atskleidė, kad jauni žmonės, susipažinę su pirmą kartą matomu žmogumi, nespėję apsisukti nebeprisimena jo vardo ne dėl kokio nors sveikatos sutrikimo, o dėl to, kad ši informacija jiems nesvarbi.
Manau, įtakos tam turi ir tai, kad gyvename informacijos pertekliuje, ji labai greitai keičiasi, jos mums reikia daug daugiau ir vis naujos. Pagalvokime, kiek turime įsiminti telefonų numerių, kodų, slaptažodžių, nuolatos skaičiuojame kainas ir pan. Kai kada tai mums svarbiau negu nauji vardai žmonių, kuriuos matome pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, todėl jų ir neįsidėmime.
Išeitų, kad pačios smegenys apsisaugo nuo informacijos pertekliaus? Priversdamos vienus dalykus užmiršti tarsi palaisvina vietos naujiems?
Taip, yra ribos, kiek informacijos gali įsisavinti smegenys. Per ilgą laiką įmanoma įsiminti labai daug įvairiausios informacijos, bet staigiai didelio jos kiekio tikrai neįsiminsime. Kita vertus, nebijokime užmiršti. To nereikėtų vertinti tik neigiamai, nes taip iš mūsų atminties išvaloma, kas nereikalinga, taip smegenys išvengia perkrovos. Šį procesą jos reguliuoja pačios.
Kada reikėtų sunerimti dėl atminties spragų ir ieškoti specialistų pagalbos?
Teoriškai sunerimti reikėtų tada, kai pradedate užmiršti svarbią, reikalingą informaciją. Jei paslepiate pinigus ir nebegalite prisiminti kur, tai dar nieko, bet jei net neprisimenate fakto, kad juos slėpėte, reikėtų atkreipti dėmesį. Dar vienas atvejis – susitarėte, kad prižiūrėsite vaiką ar anūką, o vietoj to išėjote su drauge pasivaikščioti.
Jeigu niekaip nerandate ant nosies uždėtų akinių, niekis, bet jei net neprisimenate, kad juos turite, rimtas signalas. Trumpiau tariant, jei užmiršote ką nors, bet vėliau prisiminėte, tai normalu, bet jei visai nebeprisimenate, tai gali būti ligos simptomas.
Dažnai pasitaiko, kad vyresnio amžiaus žmonės nebeprisimena, kas buvo vakar, bet puikiai išsaugo atmintyje jaunystės laikų įvykius. Kodėl?
Tai normalu, jei tie įvykiai žmogaus gyvenime buvo svarbūs, o tai, kas vyko ką tik, – įprasta, buitiška, kartojasi kasdien. Kam tai įsiminti? Kita vertus, tokie dalykai gali būti ir ligos požymis, bet tai įvertinti gali tik specialistas. Yra labai paprastų testų, kurių turi ir šeimos gydytojai. Jeigu testo rezultatai parodys nukrypimus nuo normos, pacientas bus nukreiptas specialisto konsultacijai.
Kas gali padėti pagerinti atmintį?
Nėra jokių stebuklingų eliksyrų. Atmintis gerėja naudojama. Specialiai treniruodamiesi mechaninę atmintį jauni žmonės gali pagerinti, o vyresnio amžiaus žmonėms norint ją išlaikyti nereikia nieko ypatingo daryti, užtenka skaityti, aptarti, analizuoti, ką perskaitė, žaisti šachmatais, spręsti kryžiažodžius ir pan. Kitaip tariant, užsiimti įdomia, prasminga veikla, kurios metu naudojama atmintis, o ne siekti kažkokių olimpinių aukštumų.
Todėl ir į klausimą, ar reikia lavinti atmintį, galėčiau atsakyti klausimu: ar ją iš viso reikia lavinti? Svarbiau yra gydyti ligas, kurios neturi tiesioginio ryšio su atmintimi, tačiau tam tikrą įtaką jos blogėjimui daro, pavyzdžiui, padidėjusį kraujospūdį, diabetą.
Ar tiesa, kad po operacijų, kurias atliekant taikoma nejautra, silpnėja atmintis?
Dalis tiesos yra, atmintis po bendrosios nejautros nepagerėja. Įtakos turi ir operacijos tipas, ir jos eiga – svarbu, ar jos metu nebuvo sutrikusi smegenų kraujotaka ir pan. Tai nėra lemiamas veiksnys, bet neigiamas poveikis jaučiamas.
Kokie dažniausi mitai apie atmintį?
Pagrindinis Lietuvoje populiarus mitas, kurį reikia įveikti: senstant natūralu prarasti atmintį. Dėl šio mito žmonės, susirgę sunkiomis ligomis, laiku nesikreipia į gydytojus ir negauna reikiamos pagalbos. Kaip jau minėjau, šį tą užmiršti, kad ir kokio amžiaus žmogus yra, normalu, tačiau jei žmogus ir vėliau tų dalykų neprisimena, o ypač ima neigti akivaizdžius dalykus, artimiesiems reikia susirūpinti ir pasikonsultuoti su specialistais.
Kaip atmintį veikia įtampa, nemiga?
Šie veiksniai turi didelę įtaką atminčiai. Paprastai gerai pailsėjus viskas grįžta į savo vietas. Tačiau ilgalaikė įtampa, net jei nėra labai didelė, ypač neigiamai veikia informacijos įsiminimą. Jei savaitę nemiegosime, ne tik atmintis sutriks, bet ir psichozė prasidės. Ilgalaikis miego trūkumas pirmiausia susilpnina dėmesingumą, sunkiau susikoncentruoti, dėl to ir įsiminimo gebėjimas sutrinka.
