Ar reikia stebuklų, norint mesti rūkyti?

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna teigia, kad rūko tie žmonės, kurie turi polinkį nuo kažko priklausyti. Šis polinkis atsiranda vaikystėje, jei vaiko tėvai per daug jį globoja arba itin kontroliuoja. Vaikas perima tokių tėvų nesaugumo jausmą, todėl vėliau yra linkęs ieškoti papildomo komforto, pavyzdžiui, - priklausyti tam tikram sociumui – rūkančiųjų rateliui.

Kai kurie rūkaliai rūko vieni – tokiu atveju simbiozė (itin glaudus abipusis ryšys) su tėvais būna peraugusi į simbiozę su rūkymu arba per šį įprotį – simbiozę su draugais. Rūkoriai teigia, kad rūkyti malonu dėl draugijos. Tuo tarpu jų organizme vyksta grėsmingi procesai: smalkės reaguoja su hemoglobinu, ir organizmas tarsi pridusinamas, t.y. – rūkančiajam nuolat trūksta maždaug 30 procentų deguonies.

„Stebuklingosios“ knygos veikia labai paprastai. Pirma, ją skaitantys žmones dažniausiai nori mesti rūkyti, tačiau yra įsitikinę, kad patys to nepajėgs padaryti. Galvojimas, kad meta ne jis pats, būdamas „toks silpnavalis“, o tai daro knyga – padeda. Beje, su psichologu pasikalbėjęs žmogus neretai meta rūkyti jau po pirmos konsultacijos. Mat tiek knygų, tiek specialistų veikimo principas tas pats – rasti motyvų, kurie paskatintų konkretų žmogų nenorėti rūkyti.

Antra, - tokios knygos atlieka savotiškos autohipnozės vaidmenį. Iš tikrųjų, tai subtilus ieškojimas – kas gi svarbu konkrečiam žmogui? Kas jį gali paveikti? Todėl knygose vardinama daugybė faktų ir priežasčių, kodėl verta mesti rūkyti. Jei kuris nors argumentas „susišaukia“ su žmogaus pasąmone, – jis lengvai atsisakys cigaretės.

Įdomu tai, kad „stebuklingose“ knygose ne sykį minima, kad kol knyga skaitoma, mesti rūkyti ne tik kad nereikia, bet net negalima. Čia slypi dar vienas „fokusas“. Didžiausia rūkančiųjų problema – visuomenės spaudimas ir draudimai. Vertimas mesti rūkyti verčia maištauti, juk jie primena vaikystę ir tėvus, kurie versdavo daryti tai, kas jiems atrodė esant geriausia. Tad vertimas rūkyti, kol skaitai – tobula ir subtili gudrybė. Dalis rūkorių į tai sureaguoja maištu ir... meta rūkyti!

Deja, pasak psichoterapeuto, neaišku, ar perskaičius knygą ir metus rūkyti iš tiesų atsikratoma pačios priklausomybės. Gali būti, kad tapęs nepriklausomas nuo rūkymo, žmogus įgis kitą priklausomybę: pirkimo maniją, darboholizmą, persivalgymą. Mat visiškai išsilaisvinti galima tik pakeitus gyvenimo būdą, nepervargstant ir radus kuo pakeisti rūkymo teiktą „malonumą“.

Žinokite, kad realiai fizinė priklausomybė nuo cigarečių neegzistuoja. Fiziškai priklausomu galima tapti tik nuo deguonies stygiaus. Nerūkant smalkės atšoka nuo hemoglobino, smegenys pradeda geriau veikti, nes žmogus nustoja būti pridusęs. Atsiranda daugiau energijos, darbingumo. Nors būsena teigiama, priklausomi žmonės ją vadina diskomfortu, jie jaučia nerimą, erzulį.

Tiek knygų, tiek psichoterapeutų užduotis – padėti žmogui suvokti motyvus, dėl kurių jis turi mesti rūkyti. Banalu, bet tiesa – rūkymas labai kenkia sveikatai. Žinoma, senokai nebegyvename ekologiškoje aplinkoje, tačiau kam bloginti padėtį? Įrodyta, kad rūkant mirtingumas išauga 65 procentais. Linkę galvoti, kad jiems nieko bloga nenutiks, žmonės dažnai neįsivaizduoja, kaip atrodo dažniausiai rūkymo sukeliama liga – vėžys ir kaip ji gydoma. Jei rūkoriai žinotų, kokia baisi ir varginanti ši liga, tikriausiai nedrįstų dviem trečdaliais didinti tikimybę ja susirgti.

Svarbu suprasti, kad tai ne „gali kada nors įvykti“, bet vyksta šiuo metu. Rūkorius jau yra pridusęs ir dabar rizikuoja susirgti, o ne kada nors. Suvokus, kad rūkymas tėra žalingas įprotis, kurio galima atsisakyti, svarbu nuspręsti, kaip jį kompensuoti, kuo pakeisti. Galbūt sportu? Masažais? Skanios arbatos gėrimu?

Dažnai pastebima, kad daug daugiau cigarečių surūkoma darbe, o ne namie. Neva darbe labiau pavargstama. Tačiau deguonies stokojančios smegenys nesiilsi, o dėl rūkymo susidarančias pertraukėles galima daryti ir nelaikant dantyse cigaretės.

R. Alekna teigia, kad rūkymas yra sąlyginis refleksas. Pavyzdžiui, jei jau geriu vyną, būtinai rūkau. Kita vertus, alkoholis iš tiesų atpalaiduoja, o atsipalaidavęs žmogus mažiau save kontroliuoja, jam norisi dar labiau atsipalaiduoti, štai čia ir prisimenama cigaretė.

Taigi stebuklų būna. Kažkam tai – knyga, kažkam – specialisto konsultacija. Iš tiesų tokį stebuklą gali padaryti kiekvienas rūkantis. Tereikia daugiau ilsėtis, juk visos priklausomybės siejasi su pervargimu. Dar reikia pagalvoti, ar norime gyventi ilgai ir laimingai? Juk septyniasdešimtmetė bobutė, gyvenanti kaime, niekur neskubanti ir auginanti vištukes, gali būti gerokai sveikesnė už trisdešimtmetį rūkorių, nuolat lekiantį, stresuojantį ir niekur nespėjantį.