Vyrą vėžio pažeistais plaučiais iš ligoninės išrašo namo – numirti, tačiau po pusmečio šis, gyvas ir sveikstantis, praveria onkologo kabineto duris.
Daugiau nei mėnesį reanimacijos palatoje po kraupios automobilio avarijos be sąmonės gulėjo mergina. Medikai nieko nebesitikėjo, tačiau ši išėjo iš ligoninės savo kojomis. Jaunos moters, patyrusios antrą nesėkmingą kaulų čiulpų persodinimo operaciją, sutuoktiniui gydytojas pasakė: „Jeigu ji išgyvens, vaikų neturėsite.“ Dabar ši laiminga, sveika šeima augina dvi atžalas – moteriai net nereikėjo daryti cezario pjūvio.
Tokie stebuklingi atvejai stebina ir trikdo. Laikome juos išimtimis, atsitiktinumais, o išgijusius – tikrais laimės kūdikiais. Tačiau daktaras Andrew Weilas (2005 m. žurnalo „Time“ paminėtas tarp 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių) įsitikinęs, kad atvejai, kai esą beviltiški ligoniai netikėtai pasveiksta, yra ne išimtys, o patvirtinimai, kad žmogaus organizmui būdinga spontaniška savigyda.
Būtent dėl šios sistemos mūsų organizmas nuolat atsinaujina, išderintas – susireguliuoja, perpjautas pirštas ar lūžusi koja sugyja. Būtent ši sistema įveikia ligą ar kenksmingą aplinkos poveikį. Tiesa, kartais jos darbas ima strigti, ir padėti jai atsigauti turime mes patys. Medikai šią sistemą vadina imunitetu, tačiau prisimena tik tada, kai ji jau būna numarinta ar smarkiai sutrikusi.
Daktaras A. Weilas tvirtina: „Jeigu pripažinsime šią natūralią savigydos dovaną (o tokią turime kiekvienas!), labiau pasitikėsime ja ir branginsime, galėsime būti sveiki, o susirgę – pasveikti ir be medikų pagalbos.“
Nuosavas gyvybės vandens šaltinis
Sakysit, dar viena gyvojo vandens teorija? Daug filantropų ir garbėtroškų tikino, kad parneš žmonijai gyvybės vandens, bet ilgainiui paaiškėdavo, kad jų rėtis kiauras arba kad vanduo – iš čiaupo.
Gydytojas, botanikas A. Weilas neatrado nieko nauja, jis primygtinai primena ir moksliškai grindžia pamirštą seną tiesą – vic medicatrix naturaem (gamta gydo). Tai, beje, Hipokrato principas. Gamta veši ne tik aplink mus – ir mūsų organizme ji dirba nepastebimą stebuklingą darbą. Deja, Vakarų medicina šį principą ne tik pamiršo, bet ir pasipūtėliškai pamynė gainiodamasi greitos šlovės. O štai Rytų medicina gerbė dar iki Hipokrato.
Harvardo universiteto absolventas A. Weilas suprato, kad susirgęs nieku gyvu nesigydytų taip, kaip buvo mokytas dešimt metų. Jis ilgai klajojo po egzotiškus kraštus ieškodamas kitų būdų. Tačiau dauguma sutiktų šamanų pasirodė besą girtuokliai, kitiems rūpėjo tik šlovė ir turtai. „Sužinojęs, kad aš daktaras iš Harvardo, vienas net bandė įkalbėti mane gauti jam universiteto sertifikatą, kad nušluostytų nosį konkurentams.“
Paskutinė daktaro viltis buvo kofanų genties šamanas. Kai vargais negalais (vos nepražuvo Amazonės džiunglėse) jį rado, garbus senis pareiškė nebegydąs: dabar esą rūpinasi miškų naikinimo problema. A. Weilui tai buvo svarbi pamoka. Grįžęs namo ir atidžiau apsižvalgęs aplink, jis atrado tai, ko ieškojo: savaip, bet sėkmingai gydančių kuklių gydytojų, išmintingų žolininkų, taip pat savarankiškai pagijusių mirtinų ligonių. Visus juos vienijo tvirtas tikėjimas, kad gamta išgydo save pati. Jei tik leisime jai tai daryti.
Diplomuoti medikai savaiminiu išgijimu nesidomi, nors pripažįsta, kad tokių atvejų yra. Tvirtina, kad tai ne jų kompetencija, mat neatitinka medicinos kanonų. O A. Weilo šalininkų vis daugėja. Tai alternatyviosios, netradicinės, liaudies ir holistinės medicinos atstovai, homeopatai ir osteopatai. Pagaliau ir poliklinikos terapeutas, išrašydamas privalomų antibiotikų ar steroidų, neretai sumurma: „Reikėtų stiprinti organizmą... Nusipirkite kokių nors imunostimuliatorių.“ Ar prašote paaiškinti, ką tai reiškia? Bėgate pirkti? Vaistinėje suskaičiuojate pinigus ir nusprendžiate, kad apsieisite. Imunostimuliatoriai, priešingai nei „tikri“ vaistai, nekompensuojami.
Antimedicina, arba tekančios nosies gydymas
Dėl tų „tikrų“ vaistų: pasidomėkime populiariausiųjų pavadinimais. Dauguma jų prasideda priešdėliu anti... (šis reiškia „nuo“). Saujomis geriame preparatus nuo uždegimo, mikrobų, spazmų, alergijos ir, žinoma, skausmo. Vartojame antidepresantus, antikoaguliantus, antihistamininius vaistus. Sakykit, ar tai ne antimedicina? Juk ji slopina natūralų pasipriešinimą ligų sukėlėjams. Jei pakyla temperatūra, reikia ją numušti! Jei išbėrė, panaikinkim bėrimą! Jei teka nosis... Na, dar nepjaukim jos, bet džiovinkim iš vidaus.
Aukštą temperatūrą ar ūmią alergiją, jei šios tampa pavojingos gyvybei, žinoma, reikia slopinti. Tačiau tai turėtų būti tik trumpalaikės priemonės sunkiai būklei palengvinti. Taip dar XVII amžiuje galvojo Samuelis Hahnemannas, homeopatijos tėvas. Didysis medicinos eretikas tikino, kad, užgniaužus išorinius ligos pasireiškimus, ši tampa tik agresyvesnė ir ima pulti vidaus organus.
Vakarai karštligiškai gydosi, Rytai ramiai išgyja
Beveik visi Vakarų gydymo metodai pagrįsti agresyvia invazija į žmogaus organizmą. Visos pajėgos ir milžiniškos lėšos metamos išoriniams ligų sukėlėjams aptikti ir vaistams atrasti. Rytų medicinai rūpi visai kiti dalykai: natūralus žmogaus organizmo atsparumas ir natūralios priemonės jam stiprinti. Kinai aptiko daugybę imunitetą stiprinančių natūralių medžiagų ir būdų.
Kiti Rytų metodai – akupunktūra, chiromasažas ir kt. – taip pat skirti organizmui tonizuoti bei stiprinti. Šis požiūris atlaikė tūkstantmečių išbandymus ir vis populiarėja. O mūsų medicina, staiga išsirovusi į priekį išradus antibiotikus, jau pasuoja ilgose distancijose. Vakarų politikai ginčijasi, kas mokės už brangstančias medikų paslaugas, tačiau niekam nerūpi, ar jos veiksmingos.
Ir galiausiai niekas neklausia, ko gi mes tikimės iš medicinos. O mūsų norai kuklūs: nesusirgti, o susirgus pasveikti net ir pakliuvus į sveikatos apsaugos pinkles. Įspėjame, kita daktaro A. Weiso išvada gali mirtinai užgauti daugelį medikų. Jis tvirtina, kad, net ir tradiciškai gydomi, mes pasveikstame būtent dėl sužadinto vidinio savigydos mechanizmo.
