„Darosi sunku laukti projekto pradžios, – starto išvakarėse nekantrauja Lina. – Tą akimirką, kai priėmėme sprendimą dalyvauti projekte, pradėjo keistis mintys, dienotvarkė ir įpročiai. Įsidiegėme telefone programėles su žingsniamačiais, pradėjome matuoti kiek nueiname žingsnių. Įprastoje kasdienybėje (namai, automobilis, liftas, sėdimas darbas, trumpas pasivaikščiojimas per pietus, automobilis, namai... Na gal dar į parduotuvę kartais) susidaro ne daugiau kaip 5–6 tūkst. žingsnių. Todėl ieškome kitų būdų. Vienas jų – į ofisą nekilti liftu, o lipti laiptais“.
Pilnas šaldytuvas prilygsta laimei
41 metų Lina labai mėgsta vaikščioti. Net nepastebi, kaip užsidėjus ausines ir išėjus pasivaikščioti, žingsniamatis jau rodo 10 tūkstančių žingsnių. Moteris sako, kad galbūt susikauptų ir bėgiojimui, tačiau dabartinis svoris taptų per didele apkrova sąnariams.
„Labiausiai trūksta žinių, ką ir kaip galėčiau sportuoti, – sako Lina. – Turime garaže pasikabinę bokso kriaušę, galėčiau padaužyti, bet pati nesugalvoju pratimų, tai kas iš to“.
Lina prisipažįsta negalinti pasigirti ir savo mityba. Ji sako žinanti, kad jeigu susiimtų, svorį sukontroliuotų. Per pastaruosius 10 metų Lina prikaupė 15 papildomų kilogramų. 169 cm ūgio moteris projekto pradžioje sveria 76 kilogramus, nors įprastai sverdavo 62. Linos tikslas – sverti 65 kilogramus.
„Valgau daug, – augančio svorio priežastį žino Lina. – Pavyzdžiui, šįryt pusryčiams valgiau varškės su bananu ir braškėmis. Paskui šeimai kepiau karštus sumuštinius, suvarčiau ir pati porą“.
Ji sako, kad mesti svorį gerai sekasi tik tuomet, kai patiria stresą. Rudenį dėl šios priežasties buvo numetusi 4 kilogramus, tačiau puikiai supranta, kad nuolatinis stresas – ne sprendimas svoriui mažinti.
Moteris sako, kad niekaip negali įveikti potraukio angliavandeniams: bandelėms, įvairiausiems saldumynams. Ypač kad progų jų paskanauti nuolat pasitaiko darbe.
Nesveikos mitybos šaknys, Linos nuomone, glūdi abiejų su vyru tėvų šeimose, kur nuo mažų dienų abu matė maisto kultą. „Pilnas šaldytuvas ir mūsų tėvams, ir mums vis dar reiškia laimę, – sako ji. – Save su vyru juokais vadiname maisto narkomanais, o norėtume išmokti būti maisto gurmanais“.
Košė be sviesto – ne košė
44-erių Loretai taip pat patinka vaikščioti. Išeiti iš namų ją ypač motyvuoja keturkojis augintinis. Loreta, kaip ir Lina, norėtų atrasti „rimtesnį“ sportą. „Dažnai pats žmogus nežino, kiek jo organizmas gali“, – vilnietė tvirtai nusiteikusi išbandyti savojo ribas.
Kaip Loreta valgė iki projekto? „Pusryčiams – dažniausiai vandenyje virta košė, žinoma, įsidedu sviesto, – pasakoja ji. – Pietus į darbą nešuosi iš namų, stengiuosi kuo dažniau gaminti garų puode“. Lina priduria, kad kolegė garų puodą įsigijo vos prieš keletą savaičių, tad kol kas juo neatsidžiaugia.
Svarstydama, kokiu būdu aplink juosmenį susiraitė nemažai papildomų kilogramų, Loreta vardija: „Užkandžiauju prieš pietus, po pietų. Ką? Riešutų, vaisių...“ Ji sako, kad svoris didėjo ne vienus metus, ne kartą bandė atsikratyti papildomų kilogramų, bet pastangos būdavo nemažos, o rezultatas – nukritę 500 g. Kelios pastarosios savaitės mitybos iš garų puodo rezultato dar nedavė.
Tačiau netrukus pradeda aiškėti ir tikrosios moters mitybos nuodėmės: „Aišku, ir pyragėlį, ir bandelę suvalgau. Apskritai pro saldumynus negaliu praeiti. Košės valgau gerą dubenėlį, pietums irgi nešuosi maisto tiek, kad pavalgyčiau iki soties. Kavą geriu su pienu“.
Netrukus Loreta prisipažįsta, kad jos racione karaliauja lietuviams tradiciškai įprasti patiekalai: kotletai, cepelinai, plovas ir pan.
168 cm ūgio Loretos įprastas svoris būdavo 62–65 kilogramai. Projekto išvakarėse svarstyklės rodė 83 kg. Antsvorį turi ir Loretos mama, tad polinkį jam mano paveldėjusi ir ji pati.
Vien mintis, kad nuo pirmadienio laukia iššūkis, Liną ir Loretą labai džiugina ir kelia nuotaiką. Lina cituoja ištrauką iš L. Carroll „Alisos stebuklų šalyje“, puikiai apibūdinančios judviejų savijautą:
– Kurį kelią man pasirinkti, – paklausė Alisa
– Visų pirma aš nežinau, kur tu nori pakliūti?
– O man vis tiek kur...
– Tuomet, – nuramino Katinas, – nesvarbu į kurią pusę pasuksi...
„Išsikėlėme tikslą ir žinome, kur norime pakliūti. Ir tai yra be galo faina“, – džiūgauja Lina.
