NASA reaktyvinio judėjimo laboratorijoje („Jet Propulsion Laboratory“), Kalifornijoje, dirbusios draugės kvietimas ateiti vakarienės iš karto suintrigavo. Ir ne be reikalo: daugelis jos svečių buvo pilotai.
„Troškimas valdyti lėktuvus veikiausiai buvo užrašytas man ant veido, kadangi kažkas ėmė ir pasakė, jog turėčiau stoti į skraidymo klubą“, – vėliau prisiminė Sandya Narayanswami.
Jau kitą dieną 57-erių metų moteris prisistatė instruktoriui.
„Paklausiau, ar nesu per sena, bet jis patikino, esą yra studentų, kuriems jau virš 80“, – pasakojo S. Narayanswami.
Per bandomąjį skrydį instruktorius nuskraidino ją virš Pasadinos (miestas Kalifornijoje).
„Apima erdvės artumo pojūtis, kadangi lėktuvas išteis nedidelis, bet su plačiais langais. Taigi jaučiau orą, jaučiau judėjimą. Jaučiausi tarsi paukštis“, – tikina S. Narayanswami.
Pirmasis S. Narayanswami skrydis lėktuvu įvyko tada, kai ji tebuvo aštuonerių. Jos motina dirbo Hitrou oro uoste įsikūrusioje aviakompanijoje „British Overseas Airways Corporation“, o tėvas – bendrovėje „Global Air Freight“. Kiekvieną vasarą visi lankydavosi Indijoje ir susitikdavo su giminėmis, rašo „The Guardian“.
„7-ame praeito amžiaus dešimtmetyje visi reisai panėšėjo į privačius skrydžius“, – teigia moteris.
Mama, esą, tiems atvejams papuošdavo ją specialiai pasiūdinta balta nėriniuota suknele. Kai lėktuvas nutūpdavo pasipildyti degalų kur nors Ciuriche, Tel Avive arba Frankfurte, kaipmat pavykdavo pajusti svečios šalies dvasią.
Tais laikais vaikai, kaip teigia „The Guardian“ pašnekovė, būdavo pakviečiami susitikti su orlaivių pilotais. Dar S. Narayanswami prisimena, kaip klajodavo žvilgsniu po beribį dangų ir kaip tomis akimirkomis imdavo atrodyti, kad lėktuvas ne juda, o stovi vietoje.
„Pilotai aiškindavo, kad debesys tokie didžiuliai, jog juos praskristi ganėtinai užtrunka“, – sako ji.
Remiantis S. Narayanswami registracijos žurnalo įrašais, jai pačiai teko atlikti 423 reisus, kad gautų piloto licenciją. Kai tai įvyko, jai buvo 64-eri.
„Prireikė nemažai laiko, kad įgyčiau pasitikėjimą savo jėgomis“, – prisipažįsta S. Narayanswami.
Tuo metu ji ėjo lėšų rinkimo vadovės pareigas Kalifornijos technologijų institute (turinčiame sau pavaldų aviaklubą), o dabar teikia konsultacijas kitoms institucijoms.
Vis dėlto S. Narayanswami užaugo ne Jungtinėse Valstijose, o vakarinėje Londono dalyje. Pradinėse klasėse jai teko iškentėti nemažai patyčių dėl rasės. Vienintele jos priebėga buvo biblioteka.
Su metais, ypač įžengus į paauglystę, teko atremti ir šeimos daromą spaudimą. Jis buvo susijęs su vedybomis pagal susitarimą: merginą buvo siekiama nutekinti į pačius Indijos pietus. Jos tėvai buvo kilę iš Keralos, o rajone, kuriame prabėgo jos vaikystė, daugiausia buvo atvykėlių iš Pandžabo.
„Aš iš visų jėgų protestavau, – tikina S. Narayanswami. – Aš juk svajojau tapti astronaute, o ne tekėti už kaime gyvenančio vaikino. Taigi, mama man davė žodį: prisiekė, kad kol mokysiuosi, tol nepradės ieškoti man tinkamo vyro.“
S. Narayanswami studijavo biologiją Lesterio universitete, o įgijusi mokslų daktaro laipsnį (Sent Andruse) studijas tęsė Strasbūro ir Kalifornijos universitetuose. Moteris prisimena, kaip tėvas per vieną telefoninį pokalbį jai tada pasakė: „Kaskart, kai persikeli į kitą vietą, daraisi vis tolimesnė.“
Tai, aišku, buvo tiesa, tačiau jei ji nebūtų pasiryžusi nutolti nuo tėvų, nebūtų sugebėjusi pabėgti nuo likimo, kuris jai buvo numatytas, bet jos visai netraukė.
„Jaučiausi kaip tikras pionierius. Jaunystėje svajojau, kaip kada nors žvelgdama į prabėgusį gyvenimą ištarsiu, jog mačiau pasaulio. Taip ir nutiko, nors ir nebuvo lengva, kadangi esu indė, be to, moteris. Visgi laikiausi savo – nekūriau šeimos ir negimdžiau vaikų“, – kalba S. Narayanswami.
Tiktai dabar, prisipažįsta S. Narayanswami, kartais užeina noras ištekėti. Aišku, dar reikia užsiminti ir apie bandymą pasukti į astronautiką. 2020-aisiais, turėdama 64-erius metus, S. Narayanswami ryžosi kreiptis į NASA dėl galimybės prisijungti prie astronautų korpuso. Visgi atsakymas, kurį ji gavo, buvo neigiamas, nors ir labai padrąsinantis. Netgi dabar, būdama 66-erių, moteris sako: „Ne iš karto supratau, kaip turiu reaguoti [į neigiamą atsakymą]. Tai, kas patirta, taip lengvai nepraeina.“
Šie S. Narayanswami žodžiai – tai ne kas kita, kaip aliuzija į vaikystėje patirtas patyčias dėl rasės, palikusias ypač gilų įspaudą. Laimei, skraidymas padėjo užsigydyti žaizdas: kai pakyli į orą, viską imi regėti iš kitokios perspektyvos.
„Pavyksta pamatyti erelių, lokių, kojotų, pumų, plėšrių paukščių. Ypač pakeri debesų grožis. Jie atrodo tarsi kalnai, tiktai didingesni nei mūsų žemiški. Visa tai sukuria laisvės pojūtį“, – sako S. Narayanswami.
Su laiku randasi vis daugiau galimybių: dabar S. Narayanswami yra JAV vykdomos Bendrosios aviacijos apdovanojimų programos valdybos pirmininkė. Aišku, atsipalaiduoti ji niekaip negali.
„Nesugebu atsijungti. Turiu be paliovos kažką veikti. Tik kai esu lėktuve, susikoncentruoju vien į skrydį. Tada jaučiuosi taip, it būčiau dalis tinklo, kurį sudaro radijo bangomis bendraujantys žmonės. Odos spalva tada nebesvarbi – visus susieja tik balsai“, – sako S. Narayanswami.
