Medikas: daug kas klaidingai įsitikinę, kad insultas ištinka tik dėl padidėjusio kraujospūdžio

Kaltas ne tik padidėjęs kraujospūdis

Greitosios pagalbos bendrosios praktikos slaugytojo Gintaro Vaišnoro teigimu, daugelis mūsų senjorų klaidingai įsitikinę, kad insultas atsitinka dėl padidėjusio kraujospūdžio. „Insulto profilaktikai svarbu ne kraujospūdį stebėti, – kalba jis, – o konkretų prieširdžių virpėjimą, vadinamą paroksizminiu. Taip, tas tiesa, kad insultas prasideda nuo trombo. Bet trombas prasideda iš širdies. Aišku, kartais gali ir iš kojų venų, bet tuomet dažniausiai kerta per plaučius ir širdį, o ne per smegenų kraujagysles.“

25 metus GMP išdirbęs medikas nupasakoja gerai atpažįstamą paroksizminį prieširdžių virpėjimą: pulso ritmas sutrinka, pradeda priminti Morzės abėcėlę.

„Laiku pastebėjus ir kreipusis pagalbos, pacientas atsigauna maždaug per tris paras", – pabrėžia jis. – Dažniausiai tam skiriamas specialus preparatas. Kam nuolat sutrinka pulsas, tie jį jau žino ir vartoja priepuolių metu kartu su kraują skystinančiais preparatais. Bet jei nevartoji skystinančių vaistų ir tau sutriko širdies ritmas – gali jau ruoštis insultui.“

Tiesa, G. Vaišnoras pasakoja susidūręs su vienu ar dviem atvejais, kai insultas pacientą ištiko kaip tik dėl aukšto kraujospūdžio.

Gintaras Vaišnoras

© Asmeninio albumo nuotr.

Kiti pavojaus varpai

Taigi, kai močiutė, turinti aukštą kraujospūdį, staiga pradeda skųstis, kad „širdelė daužosi“, tai galimai jau pavojaus varpas. Kitas, mediko nuomone, pavojaus varpas galėtų būti sutrikusi kalba.

„Net jei nėra insultui būdingo paralyžiaus, – atkreipia dėmesį jis, – vis viena tai gali rodyti miego arterijos insultą, tik trombas tiesiog gali būti mikroskopinis. Miego arterijos insultas labiausiai pažeidžia judėjimo funkciją, atsiranda vienos ar kitos pusės paralyžius. Pavyzdžiui, kairės pusės paralyžių lydi kalbos bei rijimo sutrikimai, nes dešiniajame smegenų pusrutulyje yra kalbos centras ir už gerklas bei visa kita panašaus atsakingi centrai.“

G.Vaišnoras įvardija dar vieną insulto požymių variaciją – ūmų vestibuliarinį sindromą. „Jei staiga apsvaigsta galva, pykina, sutrinka pusiausvyra ir koordinacija, – lenkia pirštus jis, – pacientas nepaeina, bet paralyžiaus nėra. Kadangi tai ne miego, o pamatinės arterijos insultas, jo eiga truputį lengvesnė ir jį lengviau gydyti, nebūna tiek invalidizuojančių pasekmių. Pamatinės arterijos eina pro stuburo slankstelius ir suformuoja kolateralinį tinklą, kuris gaubia visas smegenis ir neužsikiša šimtu procentų.“

Krešuliai

© Shutterstock

Trys auksinės valandos

„Mes turime du ar tris milijonus medicinos žinovų, kai kalbame apie skiepus, bet kai prabylama apie insultą, jų iškart sumažėja“, – niūriai juokauja pašnekovas. Ir jokiu būdu nepataria įtarus insultą pradėti „mušti“ kraujospūdį. Kur kas naudingiau laiku jį atpažinus kreiptis pagalbos per pirmąsias tris valandas. „Sakoma, kad per keturias, – gūžteli jis, – bet iš tiesų geriau per tris.

Pavėlavus didesni liekamieji reiškiniai ir didesnė invalidumo rizika.“ O jau atskubėjusi „greitukė“ nugabens ligonį prie budinčio neurologo, kuris, jei neturi sąlygų trombolizei atlikti (tarkim, smulkesniuose miesteliuose), siųs ligonį į rajono centrą, kur, atlikus kompiuterinę galvos smegenų tomografiją ir tiksliai lokalizavus insulto židinį, bus pradėti lašinti heparino preparatai.

„Jei gydymas ligoninėje trunka maždaug dešimt dienų arba dvi darbo savaites, – primena G. Vaišnoras, – vėlesnės reabilitacijos trukmei ir kokybei galybę įtakos turės paciento motyvacija. Čia jau kiek pastangų įdėsi, tiek rezultato ir gausi.“