Susipažinome per bendrus draugus – geriausias jo draugas buvo vedęs artimiausią mano draugę. Abu buvome našliai, man norėjosi daugiau bendravimo su žmonėmis.
Viskas prasidėjo nekaltai – ėmėme bendrauti kaip du bičiuliai. Jam patikdavo vestis mane į prabangius Los Andželo restoranus. Atsiuntė santechniką, kad suremontuotų viską, ko reikia, paskui atsiuntė savo sodininką, kad jis sutvarkytų mano galinį kiemą. Kartą vieną rytą, išėjusi pasivaikščioti su kaimyne, paslydau ir susilaužiau riešą.
Negalėjau nuvažiuoti su mašina pas gydytoją, jis nuvežė. Mano namuose yra laiptai, jo namai – be laiptų, taigi įkalbėjo tiesiog pagyventi pas jį, kol pasveiksiu, pažadėjo, kad turėsiu savo miegamąjį ir savo vonios kambarį. Sutikau. Po teisybei, pasiūlymas skambėjo išmintingai, be to, mažiau laiko teks praleisti vienai.
Nemanau, kad žmonės supranta, kaip lengva ištekėti trečią kartą. Abu, būdami 20-ies, gyvendami Niujorke, pasirinkome ne visai tinkamus partnerius, abiejų santuokos po šešerių ar septynerių metų baigėsi skyrybomis. Abu dešimt metų lamingai gyvenome vieni, paskui sutikome savo didžiąsias gyvenimo meiles. Laimingai gyvenome, kol abiejų sutuoktinius pasiglemžė vėžys. Nė vienas nesusilaukėme vaikų. Aš našlavau ketverius metus, jis – dvejus.
Kaimynė mestelėjo, kad susitikinėju su žmogumi, kuris viena koja jau – karste. Beje, jis buvo labai tvirtas, nors ir beveik 90 m. amžiaus. Atsakiau jai (ir sau), kad nesusitikinėju su juo, tiesiog padedu išgyventi našlystę. Susigėdau – nejau žmonėms atrodo, kad susitikinėju su žmogumi, kuriam – beveik 90 m. Juk galėčiau susirasti jaunesnį vyrą, sunerimau, kaip visa tai atrodo draugams. Bet mūsų bendravimo pradžioje jis nerodė man šiltų jausmų, juo labiau, nebuvo kalbos apie santuoką. Tiesa, jis visada nuo galvos iki kojų vilkėdavo „Brooks Brothers“ drabužius, dėvėdavo sportinę odinę ar verstos odos striukę, todėl atrodė jauniau.
Energijos jis turėjo daugiau už mane. Priešingai, nei kitiems jo amžiaus žmonėms, jam nereikėjo nei vaikštynės, nei lazdelės. Jei koks daiktas nukrisdavo, jis pritūpdavo ir jį pakeldavo. Jis lipdavo, peršokdamas per du laiptelius. Jis buvo Antrojo pasaulinio karo veteranas, vykdavo į Vudstoko festivalius (turbūt rengdavosi kaip Frankas Sinatra). Taip pat buvo mėgėjas boksininkas, laimėjęs „Auksinių pirštinių“ apdovanojimą, sėkmingai plėtojo verslą. Kad ir kaip pasenčiau, jam visada liksiu jauna.
Mūsų pažinties ir bendravimo pradžioje, – buvo praėję apie tris mėnesius, – jis paprašė perkurti jo virtuvės interjerą. Pajuokavau, kad šioje virtuvėje tikriausiai niekas nėra gaminęs. Jo mylima buvusi žmona į stalčius, į orkaitę ir į indaplovę buvo pridėjusi aplankų segtuvų. Vieną dieną atvažiavau į savo laikinuosius namus pas jį ir pamačiau, kad jis su laužtuvu išdaužęs senas virtuvės plyteles ir išnešęs jas į lauką. Norėdama jį pradžiuginti, ėmiausi virtuvės interjero, užsakiau naujus prietaisus, baltai nudažiau tas baisias spinteles ir išrinkau naujus stalviršius. Sienoms parinkau obuolio žalumo spalvą. Nesijaučiau šių namų gyventoja, bet gaivi spalva mane džiugino.
Po truputį jis investavo į mane, skyrė man vietos savo namuose ir savo gyvenime. Žinojau – jis nori, kad tvarkyčiau kai kurias jo gyvenimo sritis, kad jam pačiam netektų to daryti. Savo namelį tebeturėjau, galėjau į jį grįžti, kada panorėjusi. Kita vertus, jo namuose buvo nauja virtuvė, du kartus per savaitę ateidavo namų tvarkytoja, kuri pakeisdavo patalynės užvalkalus, išskalbdavo nešvarius drabužius ir išblizgindavo stalo įrankius.
Po pusantro mėnesio riešas sugijo, bet aš negrįžau namo. Su juo gyvenau komfortišką gyvenimą, nespėjau nė apsižiūrėti, o savaitės virto mėnesiais. Neturėjau nei brolių, nei seserų, nei vaikų, per pastaruosius pusantrų metų mirė dvi mano tetos ir du dėdės, kurie mane labai mylėjo. Jis buvo jų amžiaus, gyvendama su jau, jaučiausi taip, lyg tebeturėčiau giminaičių. Kas gi kitas būtų mane mylėjęs?
Jis tapo mano artimuoju. Iš pradžių buvo draugų draugas, vėliau tapo mano draugu, galiausiai – svarbiu žmogumi mano gyvenime. Dėl patogumo persikrausčiau į jo namus, o dėl jo dosnumo pasijutau ten tarsi namuose. Ir nesvarbu, ką kalba tie, kas mato mūsų skirtumus, aš nuoširdžiai pamilau šį žmogų. Per kitas šventes jis padavė man čekių knygelę ir pasakė, kad niekada nepirks man dovanų – jei ko nors norėsiu, turėsiu nusipirkti pati. Ne pats romantiškiausias gestas, bet mielas. Supratau – tokiu būdu jis parodo, kad manim rūpinasi.
Po kelių mėnesių mus ėmė sieti ir intymūs santykiai. Jis pradėjo pirštis kas mėnesį, aš kiekvieną kartą atmesdavau jo pasiūlymą tekėti. Man darėsi gėda, pagalvojus, kiek jam metų ir kaip kitiems atrodys mūsų santuoka. Maniau, žmonėms atrodys, kad ištekėjau už seno vyro, viena koja jau stovinčio karste, kad paveldėčiau jo turtą. Ką tai sakytų apie mane, jei ištekėčiau už 25-eriais vyresnio vyro?
Aš sutikau suplanuoti mums kelionę. Dalyvavome įsimintinoje ekspedicijoje į Galapagus. Jis buvo seniausias žmogus iš visų, kada nors plaukusių laivu, tačiau visada pirmas išlipdavo iš laivo.
Jo sveikata geležinė (nė sloga nesirgdavo), o man prasidėjo prieširdžių fibriliacija, kuri nuo vaistų nepraeidavo. Du–tris kartus per mėnesį atsidurdavau ligoninėje. Galiausiai po operacijos jo neįleido į mano palatą, nes jis nebuvo mano šeimos narys.
Tuo metu jau beveik metus gyvenome kartu. Jis buvo tapęs artimiausiu man žmogumi – ganėtinai svarus pagrindas santuokai, taigi mes susituokėme. Ką galėjau prarasti? Jis jau buvo tapęs svarbiausiu žmogumi mano namų ir mano socialiniame gyvenime. Eidavome vakarieniauti su jo draugais. Jis visada demonstravo man rūpestingumą ir meilę, pati ėmiau jausti jam meilę. Abu supratome – neatstosime vienas kitam buvusių didžiųjų meilių, tačiau galime būti laimingi. Išnuomojau savo namą ir įsileidau jį į savo miegamąjį. Nors jam sukako 90 m., seksas buvo pašėlusiai puikus.
Lioviausi eksperimentuoti virtuvėje, nes jis valgė tik tokius valgius, kokių rastum mokyklos valgykloje – spagečius su mėsos padažu, makaronų sriubą su vištiena ar sumuštinius su tunu. Užleidau garbę gaminti valgius restoranų šefams, tiesa, mūsų kartu leidžiami vakarai mane tebedžiugina.
Po penkerių ar šešerių metų nustojome miegoti toje pačioje lovoje, nes aš per miegus mojuoju rankomis, o jis turi neramių kojų sindromą. Dar po kelerių metų nebeliko sekso. Jis vis dar nori, kad priešpiečiams sutepčiau sumuštinį. Uždėti ant duonos sūrio – jam neįveikiama užduotis, jis – iš kitos eros. Kartais būna tikras senas bambeklis – skundžiasi, kad prastai girdi, kalbėdamas telefonu, todėl niekam neskambina ir neatsiliepia namų telefonu. Mano užduotys – sužiūrėti apsilankymus pas gydytoją, nupirkti vaistų, sumokėti mokesčius.
Kabelinės televizijos meistras, santechnikas, sodininkas – visi turi reikalų tik su manim. Antras mano vyras suprato feminizmą, su juo nekildavo sunkumų, o dabartinis mano vyras skirsto darbus į moteriškus ir į vyriškus. Mėginau pakeisti jo požiūrį, bet nepavyko. Kita vertus, man tai – ne kliūtis, o jis dėl to netampa blogu žmogumi.
Esu namų šeimininkė, sekretorė, bet nesiskundžiu. Mano amžiaus dauguma moterų yra ištekėjusios arba vienišos, turi suaugusių vaikų ar apskritai jų neturi, jos visos nori draugijos. Aš – ne išimtis. Gyvendama su vyru, nesijaučiu vieniša, ir nesvarbu, kokių namų ruošos darbų jis iš manęs tikisi.
Gyvenu su mielu vyru, kuris yra puikios sveikatos ir neturi vaikų. Jaučiuosi saugi, nes žinau, kad esu paminėta jo testamente. Neturiu pagrindo abejoti jo ištikimybe. Turiu vienišų draugių, kurios nepakenčia vienatvės. Daugelis ištekėjusių moterų manytų, kad jaustųsi kur kas laimingesnės, būdamos vienos, laisvos ir nepriklausomos, nei gyvendamos su 25-eriais metais vyresniu vyru. Bet aš jaučiu, kad manimi be galo rūpinamasi. Teisybė, yra kartų skirtumų, jis mėgsta pabrėžti ir lyčių skirtumus, bet tai – menka bėda. Svarbiausia, kad esu laiminga, taigi džiaugsiuosi kiekviena mums skirta akimirka, nepaisant to, ką žmonės galvoja apie mūsų santuoką.
