Šis anonimiškas 83 metų močiutės laiškas, rašytas jos draugei Berthai, išniro socialiniuose tinkluose ir vėliau buvo perspausdintas daugelyje interneto svetainių. Jis išplito ne atsitiktinai: išmintingi garbaus amžiaus moters žodžiai priverčia minutei sustoti ir susimąstyti. Šį laišką tikrai galima pavadinti įkvepiančiu, todėl jį privaloma perskaityti kiekvienam iš mūsų, ypač artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems metams.

Brangioji Bertha,

Vis daugiau skaitau ir vis rečiau valau dulkes. Sėdžiu kieme ir gėriuosi vaizdu, nesukdama galvos dėl piktžolių sode. Stengiuosi daugiau laiko praleisti su šeima bei draugais ir mažiau dirbti. Jei tik įmanoma, gyvenimu reikia mėgautis, o ne jį kęsti. Dabar bandau atpažinti šiuos džiaugsmo momentus ir juos vertinti.

Daugiau nieko nebesaugau ateičiai. Porcelianinius ir krištolinius indus naudoju bet kokia ypatingesne proga, ar būčiau numetusi pusę kilogramo, ar išvaliusi užsikimšusią kanalizaciją, ar sulaukusi pirmojo amarilio žiedo.

Eidama apsipirkti, apsirengiu gražiausią palaidinę. Mano nuomone, jei atrodysiu puikiai, galėsiu išleisti daugiau pinigų vienam nedideliam maišeliui pirkinių. Savo geriausių kvepalų nebesaugau ypatingoms šventėms – jais kvėpinuosi net prieš ūkinių prekių pardavėjus ar bankų konsultantus.

Jei tai verta pamatyti, išgirsti ar padaryti, noriu pamatyti, išgirsti ir padaryti tai dabar.

Nesu tikra, kaip kiti žmonės elgtųsi, jei sužinotų, kad rytoj jų nebebus. Manau, jie paskambintų savo šeimos nariams ir keliems artimiausiems draugams. Galbūt jie paskambintų keliems buvusiems bičiuliams ir atsiprašytų už praeities pykčius. Būtų gerai, kad jie nueitų papietauti į kinų restoraną ar kitur, kur gaminamas jų mėgstamas maistas. Aš taip spėju; bet niekada to nesužinosiu.

Būtent tokie maži dalykai sukeltų man pyktį, jei žinočiau, kad mano valandos yra suskaičiuotos, o jie yra neatlikti. Supykčiau, kad neparašiau laiškų, kuriuos norėjau parašyti. Supykčiau ir gailėčiausi, kad pernelyg retai savo vyrui ir tėvams sakiau, kaip juos myliu. Stengiuosi nesivaržyti ir neatidėlioti ateičiai to, kas į mūsų gyvenimą įneštų daugiau juoko ir aistros. Ir kiekvieną rytą, kai atmerkiu akis, sau pasakau, kad ši diena yra ypatinga. Kiekviena diena, kiekviena minutė, kiekvienas įkvėpimas iš tikrųjų yra Dievo dovana.

Skirkite kelias minutes, kad parašytumėte ar paskambintumėte tiems žmonėms, kurie jums rūpi. Žmonės sako, kad tikri draugai visada būna susikibę už rankų, bet tikriems draugams nereikia laikytis susikibus rankomis, nes jie žino, kad ta ranka visada bus šalia. Aš netikiu stebuklais. Aš jais pasitikiu.

Galbūt gyvenimas nepriminė vakarėlio, kaip mes tikėjomės, bet kol esame čia, vis tiek galime šokti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (25)