aA
Prakalbus apie vestuves, kurių vasarą ypač padaugėja, ne iš vieno teko išgirsti, kad jos išsigimsta. Papročiai, tradicijos, gyvavusios šimtmečius, išstumiamos prisidengiant nuostata, rėkte rėkiančia: tai jau atgyventa, nebemadinga, nuobodu.
Jaunavedžiai
Jaunavedžiai
© Corbis

Pradėjus ieškoti pašnekovų, galinčių įvertinti ir apžvelgti šių dienų vestuvių tendencijas, patarti, ką turėtume keisti ir daryti, idant takoskyra tarp buvusios ir esamos vienos gražiausių šeimos švenčių būtų mažesnė, atsitiktinai išsikalbėta su fotomenininku Sauliumi Jankausku, kuris jau daug metų dalį duonos užsidirba fotografuodamas vestuves. Vos ne tą pačią dieną gautas pakvietimas į teatralizuotą programą „Lietuvininkų vestuvės“.

Pagal XIX amžiaus istorinius šaltinius, etnografinę ir tautosakinę medžiagą ją parengė Klaipėdos valstybinės kolegijos folkloro teatro „Aitvaras“ vadovas Jonas Kavaliauskas bei Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centro folkloro kolektyvas „Alka“, vadovaujamas etnokultūros darbuotojos Ritos Šukienės ir Jono Kavaliausko.

Akis badanti ir šokiruojanti realybė

Šiauliuose gyvenantis Saulius Jankauskas pirmiausia (nors tai keistai skamba) pasidžiaugė gyventojus užklupusia ekonomine krize.

„Pačiu laiku ji atėjo, nes žmonės jau nebežinojo, kaip iš kailio nertis, kad tik vestuvės būtų prašmatnios, prabangios. Net buvo pradėję imti paskolas. Jų pinigai ištirpdavo televizijoje šmėsčiojančioms žvaigždėms samdyti. Kviesdavosi, kad paskui galėtų pasigirti, pasipuikuoti. Iki kraštutinumų prieita ir serviruojant stalus – įrankius jau dėdavo tik sidabrinius, svečio vieta būdavo pažymėta kortele vos ne su vandens ženklu. Į akis krisdavo ir muzikinė vestuvių dalis. Samdytos grupės, kai kuriais atvejais net kelios. Viena kaip apšildančioji, kita kaip pagrindinė. Jos reikalingos, nes vestuvininkai nori ne linksmintis, o būti linksminami. Dainuojantį lietuvį jau retai pamatysi. Jis užtraukia arba gerokai išgėręs, arba jei yra dainininkas.“

Dažną savaitgalį iš arti vestuves matantis fotografas be didelių gražbylysčių įvertino ir vestuvių pabaigą. Sauliaus žodžiais, ji trafaretiška. Pokylis dažniausiai baigiamas nuotakos puokštės ir keliaraiščio metimu. Užsiminęs apie jį, S. Jankauskas stebėjosi, kodėl šis paprotys lietuviams taip patinka.

„Greičiausiai iš nežinojimo, - svarstė fotomenininkas ir trumpai nupasakojo tikrąją jo reikšmę. - Jūreiviai uostuose, linksmybės namuose, turėdavo savo damas. Jos keliaraiščius nešiodavo, nes už jų klientai kišdavo pinigus. Jei kuris nors jūreivis mirtinai įsimylėdavo laisvo elgesio moterį, dantimis prie visų nurišdavo keliaraištį, taip parodydamas, kad visiems prieinama moteris nuo šiol bus tik jo.“

Tradicijos, kurias verta išsaugoti

Jau nemažai vestuvių atgrojęs Klaipėdos valstybinės kolegijos lektorius ir 15 metų veiklos sukaktį mininčio folkloro teatro „Aitvaras“ vadovas Jonas Kavaliauskas bei Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centro vyr. specialistė Rita Šukienė, viena iš trisdešimtmetį švenčiančio folkloro kolektyvo „Alka“ vadovų, pritaria minčiai, jog būtina tautiečiams rodyti, pasakoti, juos informuoti. Ši misija, pasak Ritos, pirmiausia tenka etnokultūros darbuotojams. Nuo pateikimo, pažindinimo su papročiais daug priklauso tradicijų gyvavimas.

„Kai žmogus žinos, bus girdėjęs ir matęs, jam bus lengviau pasirinkti, pritaikyti, interpretuoti“, - tęsdamas mintį sakė Jonas Kavaliauskas, kapelijos „Martvežiai“ vadovas.

Jo žodžiais, tai, kokie akcentai bus sudėlioti gražiausioje šeimos šventėje, daugiausia priklauso nuo jos trukmės ir vietos. Pastaruoju metu vestuvės dažniausiai švenčiamos tik vieną dieną, kai kada – vos kelias valandas. Kad ir kiek jos truktų, anot J. Kavaliausko, visose vestuvėse labai gražiai įsipina šeimos židinio su degančia ugnimi perdavimas. Neturėtų numirti paprotys jaunuosius pasitikti su duona ir druska.

Sutiktuves su duona ir degtine Rita Šukienė vadina naujadaru, būdingu tik mūsų laikmečiui. Anksčiau ką tik susikūrusi šeima būdavo pasitinkama su vandeniu, druska ir duona – ženklais, simbolizuojančiais, lemiančiais gausą ir gerovę, kai kada su alumi.

Kalbėdamas apie šį apeiginį momentą, Jonas Kavaliauskas pabrėžė: šiuo atveju svarbiausia – užgėrimo prasmė. Tik atlikus šį veiksmą būdavo patvirtinamas priėmimas, įvedimas į naują šeimą.

„Klaipėdos krašte po jungtuvių grįžusius į nuotakos tėvų namus jaunuosius pasitikdavo mama, ji su alaus „kupka“ užgerdavo tik žentą. Antrojoje dalyje, nuvažiavus į vyro namus, anyta pasitikdavo marčią, ir tik ji būdavo užgeriama“, - grįsdamas ankstesnį teiginį pasakojo vestuvių papročius gerai žinantis lektorius ir tvirtino, jog šie elementai senosiose vestuvėse buvo išskirtiniai, labai svarbūs, kadangi vestuvės vykdavo jaunosios ir jaunojo pusėse.

Pastebimai sutrumpėjus vestuvėms, anot J. Kavaliausko, vis dažniau nebelieka piršlio korimo.

„Girdint jaunavedžius sakant, jog nenorės karti piršlio, iš karto paklausiu, kiek dienų ruošiasi vestuves švęsti. Jei dvi, antruoju klausimu bandau išsiaiškinti, ką vestuvininkai veiks atsikėlę. Sėdės, valgys ir gers? Vestuvėse reikia veiksmo. Piršlio korimas – vienas jų. Gražus antros dienos akcentas, prisodrintas humoro, šėlsmo, kvailiojimo.

Jaunuosius įkalbėjęs tokios vestuvių atomazgos neatsisakyti visuomet sulaukiu padėkos. Šios „apeigos“ gražiausiai, natūraliausiai pateikiamos vestuves švenčiant kaime, užmiesčio sodyboje“, - mintimis dalijosi pašnekovas, ypač kaimo žmones raginęs nesivaikyti blizgančių naujovių, netikrų šventės atributų, neskoningų mergvakarių, svečių nejuokinti iš interneto ištrauktais tekstais, kuriuos svotai skaito rimtais veidais, be jokios interpretacijos.

Veiksniai, lemiantys scenarijų

Vestuvių scenarijų, anot etnokultūros darbuotojos Ritos Šukienės, labai daug lemia besituokiančiųjų ir šventėn susirinkusiųjų išsilavinimas.

„Išprusę žmonės nori paprastų, bet neprastų vestuvių“, - plėtodamas mintį sakė Jonas Kavaliauskas, daug kartų buvęs medikų vestuvių liudytoju. Jo žodžiais, kartą teko būti vestuvėse, kuriose nebuvo alkoholio ir visi labai pageidavo šokti basi. Įsimintinai teko švęsti vestuves prie miško, šalia kurio buvo jaunųjų neseniai nusipirktas sklypas. Prieš vestuves nupjovę žolę, būsimieji jaunavedžiai ją „sukitkavo“ ir iš „kitkų“ išdėliojo visą sodybos vaizdą – kur stovės namas, garažas, ūkinis pastatas. Originalios tąkart buvo ir dovanos. Jaunai šeimai visi dovanojo augalus, kurie dieną po vestuvių susodinti pokylio vietoje.

Minėdamas šiuos motyvus, Jonas Kavaliauskas sakė: „Žinoma, tai ne tradiciniai dalykai. Tačiau jie parodo, kad tradicijas ir papročius galima pateikti bet kokiame kontekste. Juk dažnai senąsias ar jau užmirštas tradicijas ištraukus į šių laikų šviesą, jos suskamba naujai ir įdomiai. Tik reikia rasti tinkamą erdvę joms įkomponuoti.“

Iliustruodamas šiuos žodžius, Jonas Kavaliauskas prisiminė žmonių reakciją, kai prieš pusantrų metų buvo suburta kapelija „Martvežiai“.

„Niekas nežinojo, ką tokiu žodžiu vadindavo. Vėžiai ne vėžiai – kraipė visi galvas“, – juokėsi kapelijos vadovas, lietuvaičiams primindamas, jog martvežiai – linksmi vestuvių personažai – atliko įvairius darbus: lydėdavo nuotaką pas jaunąjį, saugodavo nuotakos kampą, kad neužgrobtų. Jis, siekdamas atgaivinti ir adaptuoti senąsias tradicijas, organizuojamose vestuvėse kaip atributą naudoja kraičio skrynią, kurion sudedamos dovanos. Jomis vestuvių pabaigoje nuotaka apdovanoja šventėn susirinkusiuosius.

Po šio ritualo, anot J. Kavaliausko, gali vykti ir kitas atgaivintinas veiksmas – marčios apdovanojimas. Anksčiau pirmoji dovana jaunamartei būdavo surenkama per rankas siunčiant išgertų „ašarų“ dubenėlį, į kurį vestuvininkai mesdavo pinigus. „Martvežių“ vadovo teigimu, papročiai neturėtų būti pernelyg atvirai pateikiami. Šiais laikais juos būtina interpretuoti.

„Lietuvininkų vestuvės“

Ritos Šukienės žodžiais, mintis, kad atgijusios senosios vestuvių tradicijos sukels norą domėtis savo krašto vestuviniais papročiais ir juos pritaikyti šiuolaikinėse vestuvėse, paakino rengti teatralizuotą programą „Lietuvininkų vestuvės“, kurių misija – remiantis išlikusiais šaltiniais parodyti svarbiausius XIX a. lietuvininkų vestuvių apeiginius momentus.

Teatralizuotoje programoje atgyja saviti Mažosios Lietuvos vestuvių personažai: piršlienė – kalės liežuvis, piršlys, lietuvininkų vadintas ponu, svočia – žiuponė, iškalba pasižymėję kviesliai ir kvieslės, martvežiai – linksmieji nuotakos palydovai, be kurių botagų pliauškėjimo ir netikėtai driokstelinčių šūvių neapseidavo nė vienos lietuvininkų vestuvės. Verti dėmesio koncertinės programos dalyvių kostiumai, sukurti pagal istorinius šaltinius: įspūdinga lietuvininkės nuotakos galvos puošmena – tik Mažojoje Lietuvoje nešiota juodo aksomo karūnėlė, saviti jaunųjų palydos atributai: stuomenys (vyriško ūgio ilgio linų drobės gabalai), rankšluosčiai (jais pagal to meto tradiciją buvo susijuosiama).

„Lietuvininkų vestuvėse“ žiūrovai turi galimybę išgirsti apeigines lietuvininkų vestuvių dainas, instrumentinę muziką, oracijas, originalius vestuvių dalyvių dialogus bei žodines formules, lydėjusias apeiginius veiksmus. Jose skamba viena gražiausių mergvakario dainų „Aš atsisakiau savo močiutei“. Šią vestuvinę dainą Pilypas Ruigys įdėjo į 1747 metais vokiečių kalba išleistą „Lietuvių kalbos kilmės būdo ir savybių tyrinėjimą“ – istorinę studiją apie lietuvių kalbą, jos kilmę ir pobūdį. Minėta daina sužavėjo Johaną Volfgangą Gėtę, kuris ją 1782 metais panaudojo dramoje „Žvejė“.

„Lietuvininkų vestuvėse“ sudomina tradicinės vestuvių puošmenos ir atributai – savitai eglišakiais papuoštas nuotakos kampas, vadintas žaliuoju kampu, žaliąja pilimi, tik Mažojoje Lietuvoje žinomas medinis vestuvių sietynas, vandens paukščio pavidalo druskinė, kiti apeiginiai indai: raginės taurelės, mediniai kaušai. Koncertinėje programoje siekiama atkreipti dėmesį, kad XIX a. Mažojoje Lietuvoje dar būta itin archajiškų, kitur Lietuvoje jau nebeaptinkamų vestuvinių papročių, savitų lietuvininkų vestuvių apeiginių momentų. Tik čia buvo deginamos žvakės ant nuotakos vainiko, atliekama marčios gaubtuvių ceremonija, šokamas marčios garbės šokis, valgomi marčios pietūs.

Šios „apeigos“ gražiausiai, natūraliausiai pateikiamos vestuves švenčiant kaime, užmiesčio sodyboje“, - mintimis dalijosi pašnekovas, ypač kaimo žmones raginęs nesivaikyti blizgančių naujovių, netikrų šventės atributų, neskoningų mergvakarių, svečių nejuokinti iš interneto ištrauktais tekstais, kuriuos svotai skaito rimtais veidais, be jokios interpretacijos.

„Šeimininkė“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Paulius Gritėnas. Mūsų elitas – sėkmingieji, bet ne protingieji (2)

Elito klausimas nuolat sugrįžta į Lietuvos viešąją erdvę. Bet mes taip ir neturime aiškaus...

Pavojingiausi mikrorajonai Vilniuje: mažos būsto kainos suvilioja tik drąsiausius (186)

Rinkdamiesi būstą, naujakuriai sudaro visą reikalavimų sąrašą: patraukli kaina, kokybiškas...

Jasikevičių NBA regintis „Hornets“ vairininkas: geras treneris keičiasi, bet visada privalo išlikti savimi specialiai Krepšinis.lt iš Paryžiaus (2)

Niekas nesuabejotų pasakius, jog Greggas Popovichius – vienas geriausių trenerių per visą NBA...

Po reto įžūlumo medžioklės Vilniaus rajone – išskirtinė malonė girtam šauliui (311)

Per išgertuves nusprendęs pamedžioti Vilniaus rajono gyventojas išsitraukė namuose slėptą...

Janutienė įstojo į Puteikio partiją: skelbia kovą su elitu (26)

Buvusi žurnalistė Rūta Janutienė tapo Naglio Puteikio vadovaujamos Centro partijos „Gerovės...

Lenkijos premjeras atšaukė privatų vizitą į Lietuvą (112)

Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis atšaukė penktadienį planuotą privatų vizitą į...

Ekspertas: Putinas ieškojo atpirkimo ožio – rado Medvedevą (114)

Kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas praėjusią savaitę pranešė apie radikalų Rusijos...

Gydytojas Morozovas ragina nejuokauti: masiškai daromos sveikatą ir pinigus kainuojančios klaidos (101)

„Aš be antibiotikų nuo gripo nepasveikstu“ – jei dar neprasidėjo, tai tuojau prasidės...

Kauniečiui siuntos pristatymas baigėsi liūdnai: po kurjerio vizito nebeturi šuns (2)

Kauniečio Tautvydo tėvų kieme įvyko nelaimė – kurjeriui pristatinėjant siuntą, partrenktas...

Išdalinti Lietuvos turizmo „oskarai“: metų traukos vieta – Birštonas

„Vitaminas Atostogos“ – šiandien buvo paskelbta Lietuvos konferencijų ir parodų centre...