1943 metais, vykstant Antrajam pasauliniam karui, JAV kariuomenei prireikė reaktyvinių naikintuvų – amerikiečiai suprato tokių vokiškų kovinių lėktuvų grėsmę. Tuo metu kompanija „Lockheed“ jau turėjo bendradarbiavimo su JAV karinėmis oro pajėgomis (KOP) patirties. Be to, firmai buvo įdomios ir reaktyvinio skrydžio technologijos apskritai.
Praėjus mėnesiui po KOP ir firmos „Lockheed“ susitikimo, 28 žmonių komanda, vadovaujama 33-ių metų konstruktoriaus Klarenso Džonsono, pateikė atsakymą – projektą XP-80. Po poros dienų kompanijoje „Lockheed“ buvo sukurtas naujas skyrius, „Skunk Works“. Naujoji komanda per 143 dienas sukūrė prototipą, kuris vėliau tapo pirmu JAV reaktyviniu naikintuvu. Inžinieriai savo darbus baigė savaite anksčiau, nei planuota. Iki tol nebuvo pasirašyta jokių sutarčių ar užsakymų, viskas prasidėjo rankų paspaudimu. Tokių naikintuvų buvo pagaminta 1715 vienetų.
1955 metais, jau nusileidus geležinei uždangai ir įsibėgėjant šaltajam karui, gerbiamas kolegų, tačiau visiškai slaptas „Lockheed“ skyrius „Skunk Works“ iš JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) gauna naują užsakymą – sukurti lėktuvą šnipinėjimui, kuris galėtų praskristi virš strateginių Tarybų Sąjungos objektų ir juos nupaveiksluoti.
Amerikiečiams reikėjo sužinoti sovietų galimybes ir užmačias. Tuo metu jie norėjo sukurti lėktuvą, kuris skristų daugiau nei 20-ies kilometrų aukštyje ir jo negalėtų pasiekti nei sovietų naikintuvai, nei raketos, nei radarai. O tuomet galima būtų tiesiog praskristi ir pasidaryti nuotraukų. Praėjus vos metams K.Džonsono komanda vėl pateikia atsakymą – stratosferoje 12 valandų galintį skraidyti žvalgybinį lėktuvą U-2, įveikiantį 10 tūkst. kilometrų. Ir tai – prieš daugiau nei 50 metų, skaičiuojant nuo šiandienos. Tokių aparatų pagaminta 86 vienetai. Sovietų gamybos lėktuvai, kurių modernūs prototipai dažniausiai būdavo pagaminami vienu ar tik keliais vienetais, su tokiomis apimtimis labai kontrastavo.
Švedų kilmės K.Džonsonas buvo puikus inžinierius, darbus atiduodantis anksčiau numatyto termino. Be to, ir puikus organizatorius, vadovavęs daugiau nei keturiasdešimties (!) lėktuvų kūrybai. Užsitarnavęs keliasdešimt apdovanojimų ir pripažįstamas kaip vienas talentingiausių ir kruopščiausių bei įtakingiausių skraidančių aparatų kūrėju visoje aviacijos istorijoje. Kaip teigė jo artimiausias kolega ir pavaduotojas Bendžaminas Robertas Ričas – „tas prakeiktas švedas tiesiog mato orą“.
Šiandien kompanijos „Lockheed Martin“ skyrius „Advanced Development Programs“, juokais vis dar pravardžiuojamas „Skunk Works“, jau apipintas legendomis. Čia buvo išplėtota, ištobulinta ir vadinamoji „stealth“ technologija. Ta pati, kuri leidžia lėktuvams skristi praktiškai nepastebimiems priešo radarų.
Ironiška, kad šią idėją „Lockheed“ pametėjo rusų fizikas Piotras Ufimcevas, praeito amžiaus šešiasdešimtaisiais metais tyrinėjęs elektromagnetinių bangų atspindžius, lygtis ir lūžius. Jo moksliniuose darbuose sovietai neįžvelgė jokios ekonominės ar karinės naudos, tad cenzūra leido juos skelbti pasauliui. Netrukus triūsas buvo išverstas į anglų kalbą ir „Skunk Works“ mokslininkai ir matematikai slapta išplėtė P.Ufimcevo teorijas, patikrino jas NASA superkompiuteriuose bei pradėjo jas taikyti praktikoje, kurdami sunkiai radarams pastebimą lėktuvą.
Pirmu tokiu lėktuvu tapo bombonešis F-117 Nighthawk, kurį „Lockheed“ praėjo kurti 1975 metais. Į orą jis pakilo jau po šešerių metų, o jo kūrimui vadovavo tas pats „stealth" tėvu vadinamas B.Ričas, vėliau pakeitęs K.Džonsoną ir tapęs „Skunk Works“ vadovu. Slaptojo F-117 egzistavimą JAV pripažino ir atskleidė tik baigiantis 1988 metams, o dar po trejų metų jis tapo plačiai skelbiamu ir publikuojamu. Šiandien F-117 pakeičia šiuolaikinis penktosios kartos naikintuvas F-22 Raptor, kurį irgi sukūrė „Skunk Works“ genijai. Netrukus jam į pagalbą, ruošiamas ir itin modernus F-35 Lightning II.
Kita milžiniška „Skunk Works“ gamyklos inovacija – greičiausias pasaulyje lėktuvas SR-71 Blackbird, galintis skristi 3500 kilometrų per valandą greičiu. Galima tik fantazuoti apie tokį greitį. Galvoje netelpa: nuo vienos JAV pakrantės iki kitos – per valandą. Jokia raketa negali numušti tokio lėktuvo – jam užtenka vos padidinti greitį ir tiesiog „pabėgti“ nuo grėsmės. Bandymų numušti pasitaikė bent keturi tūkstančiai, bet nė vienas lėktuvas nebuvo numuštas mūšyje. Be to, stebina ir tai, jog pagamintas jis didžiąja dalimi iš titano. Šiam aparatui buvo net sukurtas specialus kuras! Ir už viso to – „Skunk Works“.
Tie patys, kurių projektus kuruoja ir asignavimais remia iš savo specialių rezervinių fondų CŽV. Tie patys, kurie artimai bendradarbiauja su aukščiausia JAV KOP vadovybe ir naudojasi NASA įranga. Apie jų ypatingus karinius projektus, slaptumu prilygstančius kone branduolinės bombos kūrimui, žino tik tiesiogiai projekte dalyvaujantys žmonės, JAV prezidentas, keli kongresmenai ir minimumas žmonių iš „Lockheed“ vadovybės. Be to, iki oficialaus patvirtinimo jų kūrybą kategoriškai draudžiama sieti su „Lockheed“, tad visi brėžiniai ar agregatai žymimi kitais, apsimestiniais ir paradiniais vardais bei ženklais. Siekiant išlaikyti slaptumą, kai kurie darbai atlikinėjami tik naktį.
Nepaisant savo žaismingo pavadinimo, aviacijos pramonės elitas, „Skunk Works“ kolektyvas, ir toliau itin sėkmingai plėtoja bei diegia naujausius priešakinių skraidančių aparatų technologijų projektus, išgalvoja neįprasčiausias koncepcijas, paverčia įdomiausius sumanymus tikrove, kuria vienus įsimintiniausių aviacijos istorijoje orlaivių bei atlieka įvairiausias analizes savo laboratorijoje, įsikūrusioje Palmdale (Kalifornija).
Be biurokratinių kliūčių, gana savarankiškai ir nuo pačios „Lockheed Martin“ kompanijos. Firma, kurianti strateginės ginkluotės balistines raketas, įvairiausius radarus, palydovus ir kosminius aparatus, gali sau tai leisti – jai pasaulyje dirba 140 tūkst. darbuotojų, o metinė apyvarta siekia tris metinius Lietuvos biudžetus. Tai – didžiausias pasaulyje karinis tiekėjas.
Galima tik įsivaizduoti, ką „Skunk Works“ mokslininkai kuria šiandien. Bet kuriuo atveju, pasaulis apie tai sužinos dar negreit.
