Jei pažvelgtume į pažinties būdus visame pasaulyje, medžiagos atsirastų bent keliems straipsniams. Pavyzdžiui, Indijoje jaunimas iki šiol susipažįsta... savo pačių vestuvėse, užtat jų tėvai išnagrinėja jaunikio ir nuotakos kandidatūras skersai ir išilgai. O Europoje dabar tokia santuoka sukelia tik juoką. Ten žmonės metų metais gyvena kartu, „tikrindami“ vienas kitą, ar verta tuoktis.
Antika ir bibliniai laikai. Kaip susipažindavo skirtingų sluoksnių žmonės.
Iki pat mūsų laikų santuokos tarp žmonių iš skirtingų sluoksnių buvo egzotika. Ir jei turtingas pirklys dar galėdavo vesti nuskurdusią dvarininko dukrą, tai dvarininko santuoka su žemesnio luomo atstove pasmerkdavo jį visuotinei pajuokai. Juolab kad prieš šimtą penkiasdešimt metų kilmingų šeimų buvo ne tiek ir daug, taigi kažką paslėpti buvo neįmanoma.
O apie kaimą ir kalbos nėra, ten santuokos buvo sudaromos tik iš išskaičiavimo, ir niekam nė į galvą nebūtų atėję abejoti šiuo metodu. Apie meilę (o juo labiau seksą) niekas nė neužsimindavo. Likti senmerge ar senberniu buvo gėda, o ir sunku buvo išgyventi vienam kaimo sąlygomis. Žinoma, kažkokias pasirinkimo teises jaunimas turėjo, tam būdavo jų susibūrimai. Tačiau paskutinį žodį tardavo tik išmintingi vyresnieji. Iš mūsų požiūrio taško, žinoma, tai atrodo košmaras ir asmens laisvės apribojimas. Užtat jei mūsų senoliai bent akies krašteliu pamatytų mūsų santuokinį gyvenimą, antrąkart mirtų iš siaubo.
Visiems žinoma, kad santuokos sudaromos iš meilės arba iš išskaičiavimo. Be to, pastarasis variantas paprastai būna vyresnės kartos iniciatyva. Nuo kurių laikų tai prasidėjo, ir kurios santuokos patikimesnės: iš meilės ar iš išskaičiavimo?
Paprasčiau atsakyti į pirmą klausimą: santuokos pagal išskaičiavimą atsirado kartu su žmonija. Apskaičiuoti nereikėjo nebent tik Adomui, bet ir tas tiesiog neturėjo pasirinkimo. Tačiau išskaičiavimai buvo skirtingi. Tuokdamiesi žmonės tikėjosi normalaus gyvenimo kartu, norėjo auginti sveikus vaikus, gausinti užgyventą turtą.
Klausimų apie charakterių suderinamumą niekas neuždavinėjo, vien jau dėl to, kad išsiaiškinti santykius nebuvo kada, reikėjo dirbti. Todėl antrasis klausimas užduotas neteisingai: meilės, kaip ją suprantame, nebuvo ir būti negalėjo, egzistavo vadinamoji „kurtuazinė“, riteriška meilė, dirbtinė ir išgalvota, neturinti su santuoka absoliučiai jokio santykio. Literatūroje jos pavyzdžių gausu, pradedant nuo Tristano ir Izoldos.
Viduramžiai. Ką atnešė šis laikas, kokie nauji pažinties būdai atsirado, dėl ko žmonės ėmė tuoktis? Skirtingų šalių tradicijos.
Šiuo požiūriu Viduramžiai niekuo nesiskyrė nuo praėjusių amžių. Santuokos buvo sudaromos tarp to paties sluoksnio žmonių, mezaliansai buvo retenybė, vyravo išskaičiavimas. Vienintelė naujovė - vadinamųjų „dinastinių santuokų“ populiarumas. Jos padėdavo perduoti įtakos sferas iš kartos į kartą.
„Rekordine“ tapo Prancūzijos karaliaus Henriko Pirmojo santuoka su rusų kunigaikščio Jaroslavo dukra Anna, sudaryta 1051 metais. Jaunikiui buvo trisdešimt devyneri, nuotakai - dvidešimt septyneri, pirmą kartą jie pamatė vienas kitą kelios valandos iki santuokos. Suprantama, kad būsimųjų žmonos ir vyro jausmai nieko nejaudino. Užtat klestėjo santuokinė neištikimybė, kuri ir nebuvo laikoma ypatingu kriminalu. Užtenka paskaityti „Dekameroną“ arba Fransua Rablė - ten viskas aprašyta su visomis detalėmis.
1700-1900 m. Iki pat devynioliktojo amžiaus vidurio nelygios santuokos buvo didžiulė retenybė. Paprastai tai būdavo skandalas.
Ko gero, mes gerokai idealizuojame istoriją. Pamirštame, kad mūsų protėviai ir gyveno kur kas trumpiau, nei mes - trisdešimtmetė jau buvo laikoma garbinga matrona, antras ir trečias santuokas buvo galima suskaičiuoti ant pirštų, o ir sudaromos jos buvo daugiausia mirus vienam iš sutuoktinių.
Intymaus gyvenimo, kaip kad jį suvokiame, nebuvo visai.
Kada pasirodė pirmieji piršliai, kokią padėtį jie užėmė visuomenėje, kokių sluoksnių žmonės buvo jų klientai?
Matyt, piršliai buvo visuomet, šias funkcijas paprastai atlikdavo bendraujančios, sąlygiškai laisvos (nuo savo šeimyninių pareigų) moterys. Mažiausiai jų paslaugų reikėdavo valstiečiams, tačiau be ritualinės piršlio figūros negalėjo apsieiti nė vienos vestuvės. Dvarininkija nemėgo afišuoti jų pareigų būtinumo, net jei tokia būtinybė ir kildavo, paprastai viską spręsdavo tetulytės. Taigi pagrindiniai piršlių klientai buvo miestiečiai ir pirkliai.
Kada pasirodė pirmieji vedybiniai skelbimai laikraščiuose, ar yra kokių nors konkrečių pavyzdžių, kai žinomas ir tolimesnis žmogaus, publikavusio skelbimą, gyvenimas?
Pirmieji tokie skelbimai pasirodė Anglijoje devynioliktajame amžiuje. Palaipsniui ši praktika paplito po visą Vakarų Europą. O štai tolimesnis likimas... Tokius reikalus buvo tiesiog nepadoru afišuoti.
Sovietų laikai. Kokios pažinties formos buvo visuotinai priimtos, kokios buvo komunistų skatinamos, o kokios kritikuojamos?
Štai pats sudėtingiausias klausimas. Labiausiai paplitęs pažinties būdas buvo pagal mokslų ar darbo vietą, kiti - šokiuose, kine, teatre, koncertuose. Apskritai, jei žmonės nespėdavo sukurti šeimos iki dvidešimt penkerių metų, vėliau būdavo vis sunkiau ir sunkiau.
Maždaug šešiasdešimtaisiais atsiradę pažinčių klubai „Kam virš...“ ypatingos sėkmės neturėjo dėl dviejų priežasčių. Pirma - visuotinai žinomas jaunikių deficitas, antra - visuomenės kompleksai. Beje, komunistams buvo visiškai nusispjauti į tai, kaip pažindinasi piliečiai, svarbiausias dėmesys buvo skiriamas jau susikūrusiai visuomenės ląstelei. Tačiau tai jau kita tema.
Pažintys pagal skelbimus buvo labai nepopuliarios tuo laiku (iki devyniasdešimtųjų pradžios šalyje tai nebuvo praktikuojama, tuo tarpu Vakaruose tai tapo norma jau septyniasdešimtaisiais).
Taip, mes viską perėmėme pavėlavę. O ir kas leistų (ir kur?) publikuoti skelbimus „seksuali blondinė ieško rėmėjo“? „Tiesoje“? Jei kas pamiršo, primename: sovietų žmonės visada pasižymėjo išdidumu. Net skelbimą, kad parduodama taburetė, tapo įmanoma publikuoti tik antroje septyniasdešimtųjų pusėje, o jūs kalbate apie vedybinius skelbimus.
Ar toks elgesys kaip nors susijęs su oficialia ideologija, ir kaip jis atsiliepė žmonių gyvenimui ir apskritai požiūriui į panašius pažinties būdus? Daugelis tada susipažindavo darbe, taigi išpopuliarėjo kolegų vedybos.
Žmonių gyvenimui režimo žlugimas atsiliepė skirtingai. Kažkas per pažinties skelbimus susirado antrą pusę ar bent jau tinkantį partnerį, kažkas prarado ne tik viltį ir tikėjimą šviesiu jausmu, bet ir visus sukauptus turtus. Ir žiūrima į tokius skelbimus skirtingai: jaunimui visai tas pats, kaip susipažinti, kad tik būtų įdomu, vyresniesiems kiek nejauku. Tačiau ir ten, ir ten būna išimčių.
Kokie pažinties būdai vyrauja dabar?
Tie patys. Susipažįstame mokslo įstaigose ar darbovietėse, diskotekose, etc. Susipažįstama per draugus ir taip toliau.
Kokios naujos galimybės atsirado (pavyzdžiui, pažintys internetu - tiek asmeninės, tiek virtualios santuokų agentūros)?
Pažintys internetu... taip, tačiau vėlgi, tai būdinga tik dideliems miestams ir sąlygiškai neblogai materialiai apsirūpinusiems žmonėms. Tiesa, santuokų agentūros dabar naudojasi elektroniniais katalogais, tačiau prisiminkime, kad ne taip seniai interneto išvis nebuvo. Todėl jokių sociologinių duomenų kol kas nėra, o pažinčių tinklalapių skelbiami klientų skaičiai gali būti ir tiesa, ir savireklama.
Kokį vaidmenį dabar vaidina piršliai, ar jie svarbūs, ar jau nebe?
Jie visada svarbūs: kiekvienas nors kartą gyvenime yra prašęs „supažindink mane“. Tačiau kadangi Vakaruose santuokai teikiama vis mažiau reikšmės, ir piršlių vaidmuo keičiasi. Į daugiavaikes šeimas seniai rodoma pirštais, tai daugiau išimtis nei norma, nors kam tuoktis, jei nenorima turėti vaikų? Dabar visuomenė yra pereinamajame etape, viskas keičiasi ir yra pertvarkoma, o tokiu nestabiliu metu labai sunku kalbėti apie kokias nors tendencijas. Teks palaukti, kol bus aiškiau.
Kaip pasikeitė žmonių požiūris į santuoką paskutiniu metu?
Galima pasakyti tik viena: šeima - tai gyvas organizmas, likviduoti jo nepavyks. Kad ir kaip būtų eksperimentuojama, viskas sugrįš į pradinį tašką. Svarbiausia - pasakyti sau, kam susipažįsti su žmogumi. Jei maloniam bendravimui, tai nėra reikalo kalbėti apie santuoką. O jei šeimos sukūrimui... Juk santuokos sutvirtinamos danguje.
