Skirtingo amžiaus vaikus ugdantys specialistai pripažįsta, kad virtualus mokymas – švietimo ateitis ir, daug kur pasaulyje, dabartis, tačiau taikyti šią sistemą Lietuvoje – vengiama.
Popieriniai vadovėliai nebeturi prasmės
Naujųjų technologijų specialistas ir Vilniaus universitete elektroninės komunikacijos dėstytojas Džiugas Paršonis nors ir nemano, kad tradicinės ugdymo įstaigos visiškai išnyks, yra tikras, kad mokymasis ateityje labai smarkiai keisis.
„Du trečdaliai mokymosi sistemos bus virtualūs. Tiesa, tai nebūtinai bus susiję su kažkokiu apibrėžtu amžiaus periodu: žmonės mokysis to, ko reikia, tada, kada reikia. Popieriniai vadovėliai jau šiandien nebeturi prasmės. Manau, kad net pradinio mokymosi institucijose padaugės kompiuterių ir planšečių, o aukštesnio lygio studijos taps gerokai lankstesnėmis ir bus pritaikytos prie poreikių bei talentų. Man jau dabar atrodo keista, kad norint studijuoti, tarkime, Edinburgo universitete, reikia fiziškai būti Škotijoje“, - pastebėjimas dalijosi D. Paršonis.
Jis tikina nesuprantantis skeptikų, kurie yra įsitikinę, kad virtualus mokymasis iš žmonių padarys robotus ir tikina kad tik naujųjų technologijų dėka galime ugdymo procese pasiekti efektyvumą.
„Laisvai rinkdamasis bendravimo ir žaidimo draugus jaunas žmogus tikrai turėsi daugiau naudos ir augs kaip harmoningesnė asmenybė nei per pamokas „draugaudamas“ su fizikos ar biologijos mokytoja. Kiekvienas technologinis žingsnis į priekį baugina dalį žmonių. Jų nėra taip jau daug, tik kai kurie jų turi asmeninį komercinį interesą (pavyzdžiui, valdo spaustuvę ar leidyklą), todėl garsiau už kitus skundžiasi“, - įsitikinęs D. Paršonis.
Tvirtai žengiame atsilikimo keliu
Anot jo, trūkumų turi ne technologijos, o žmonių įpročiai.
Pasak jo, blogiausia, kas gali nutikti – tai, kad virtualus švietimas taps visų šalių tik ne Lietuvos ateitimi.
„Kol kas tvirtai žengiame atsilikimo keliu ir neketiname sukti kitur. Lietuvos švietimo sistemai labiausiai trūksta galingo spyrio į sėdimąją. Ji visa apaugusi maurais, kur „maurai“ – ten leidybininkų interesai, biurokratiniai kultūrininkų būreliai ir uždara, nuo valstybės ir pasaulio aktualijų nutolusi valdininkija. Mūsų švietimo sistemos pagrindinis siekis – vis tobulinti atgyvenas. Trys austos lininės staltiesės mokytojų kambariui – ryški pažanga. Skaitmeninis vadovėlis? Jūs ką, išprotėjote?, - ironizuoja D. Paršonis, - Ar pagalvojame, kad jei mokykla taps tik laikinai kenčiamu kamšalu tol, kol sulauksime pakankamo amžiaus ištrūkti studijuoti svetur, tai būsime visiems laikams sugadinę ne tik mūsų švietimo reputaciją, bet ir pakirtę bet kokį jaunų žmonių tikėjimą Lietuvos ateitimi?“, - retoriškai klausia specialistas.
Virtualus mokymas – tik nuo 14 metų
Su juo linkusi sutikti ir Kuršėnų Pavenčių mokyklos anglų kalbos mokytoja bei išmaniųjų technologijų ekspertė Staselė Riškienė. Nors ji įsitikinusi, kad virtualus mokymas galimas tik nuo maždaug 14 metų, pripažįsta, kad šioje srityje Lietuvai dar tikrai trūksta savimonės.
Tiesa, jie nemano, kad ateityje galėsime džiaugtis tik virtualiu mokymu. Mokytojos teigimu, tikėtis, kad mokiniai įsisavins žinias be papildomos pagalbos – negalima.
„Nemanau ir nenorėčiau, kad Lietuvoje liktų tik virtualus mokymas. Vaikai ir jaunuoliai turi turėti žmogų, į kurį kreiptųsi su klausimais. Toks vadovas turėtų paaiškinti, padėti, pagelbėti atlikti užduotis, suprasti teorijas ir faktus, užkrėsti geru pavyzdžiu ir motyvuoti mokytis. Mokytojas turėtų tapti pagalbininku, kuris puikiai suprastų technologijas ir sugebėtų jas pritaikyti efektyviam mokymui“, - įsitikinusi S. Riškienė.
Pasak jos, jokios technologijos niekada nepakeis gyvo bendravimo. Tik jo metu vaikai gali išmokti bendrauti, bendradarbiauti ir dirbti grupėje.
„Be to, neįsivaizduoju, kaip į virtualų pasaulį reikėtų perkelti kūrybinių įgūdžių mokymą. Ar galima daryti rankdarbius, mokytis groti ar piešti tik žiūrint į kompiuterio ekraną?“, - abejojo mokytoja.
Mokykla taps ugdymosi centru
„Žmogus yra bendruomeniška būtybė. Mums reikia daugiau nei tik sėdėjimas prie ekrano, labai svarbus ir tikras santykis su žmonėmis. Taip, kontaktą dabar galima užmegzti telefonu ar socialiniais tinklais, tačiau mes vis tiek norime susitikti su draugais gyvai, apkabinti savo tėvus. Vaikai, kurie žaidžia su kitais vaikais gyvai, gauna daugiau. Gyvas bendravimas yra vienas iš ugdymo įrankių ir svarbu pasirūpinti tuo, kad tų įrankių ne mažėtų, o daugėtų“, - įsitikinusi A. Landsbergienė.
Pasak jos, ateityje mokykla taps bendruomenės centru, kuris bus panašus į biblioteką. Į ją atėjęs vaikas ar jaunuolis galės pasitikrinti savo žinias, gautas virtualioje erdvėje, eksperimentuoti, diskutuoti, tartis.
„Mokykla turi tapti ugdymo ir ugdymosi centru. Tiksliau, jau turėjo tapti“, - šyptelėjo edukologė.
