aA
Ilgokai derinome darbotvarkes, kol nuo reikalų išlaisvinome vieną rudens savaitę, atstosiančią mums medaus mėnesį.
Medaus mėnuo
© Asmeninio archyvo nuotr.

-Tai kur keliaujam? – paklausiau L.

Ji netikėtai pasakė:

- Padaryk man staigmeną. Aš tavimi pasitikiu.

Nusišypsojau mintyse – taip, mes tikrai ne kaip visi normalūs žmonės (taip sako mudviejų tėvai) – vestuvės ne vasarą, o rugsėjo pabaigoje, ne miesto Katedroje, o kažkokiame niekam nežinomame bažnytkaimyje, jokios užstalės šventės giminaičiams. O dabar dar ir medaus mėnuo bus ne kaip visų – patogiame viešbutyje prie šiltos jūros.

Norėjau jai kažko romantiško ir jaukaus, bet kad kartu tai aukštyn kojom apverstų mums įprastą gyvenimą – miesto šurmulį, minutėmis sustyguotą dienotvarkę, kai iš rankų beveik nepaleidi mobiliojo ryšio telefono, miego trūkumą... Kai, rodos, visą laiką tik leki, nebespėdamas iš tiesų gyventi.

Prisiminiau kadaise skaitęs apie savotišką žaidimą, o gal drauge ir išbandymą mylimiesiems – „povandeninį laivą“, izoliuojantį nuo išorinio pasaulio, kurį gali susikurti bet kurioje vietoje, kur nėra mobiliųjų telefonų, kompiuterių, televizoriaus, skambučių į duris, gatvės triukšmo ir minios.

Žinojau, kad yra tokia stebuklinga vieta. Keliolika kilometrų vieškeliu į šiaurės rytus nuo akmeninės Salako bažnyčios, kur nedidelis žemės iškyšuliukas, apaugęs jau apleistu sodu, – Obelų ragas – aštriu kampu šauna į ežerą. Ten yra vienišas rąstinis namas su gonkeliais, dūminė pirtis, sukrypęs klojimas skylėtu šiferio stogu, pro kurį vidun prasimuša ploni šviesos spinduliukai (kai atsiguli ant šieno ir primerki akis, rodos, lyg žiūrėtum į žvaigždėtą dangų). Ten gyveno mano seneliai, užaugo tėvas, bėgo mano vaikystės vasaros.

Ryžausi avantiūrai – medaus savaitę praleisti jau bemaž dešimtmetį negyvenamame senelių name atokiame ir nepaprastai gražiame gamtos prieglobstyje. Per porą mėnesių, padedamas tėvo ir draugų, paslapčia nuo mylimosios prikėliau naujam gyvenimui didįjį senojo namo kambarį – atsikračiusios dulkių ir metų luobo naujai suspindo rąstinės sienos, medinės grindys, koklinė krosnis vėl užsikosėjo seniai bešildžiusios ugnies dūmais.

Iš palėpėje, sendaikčių turguose ir baldų krautuvėlėse rastų daiktų sukūrėme jaukų praeitimi dvelkiantį pasaulėlį – su didele senovine lova ir močiutės austais jos užtiesalais, linine staltiese ant stalo, moliniais indais ir daugybe kandeliabrų. Nušienavome piktžolėmis apaugusį kiemą ir žolę po obelimis. Naujai nubalinome langines, netgi sumūrijome lauko židinį romantiškiems vakarams. Taisėme, dažėme, valėme ir, kai pagaliau galėjau atsikvėpti, atrodė, kad mano akyse (tarsi pasakoje apie Pelenę) būtų įvykęs stebuklas ir moliūgas virtęs nuostabiausia karieta.

Kai surašiau L. rūbų ir daiktų, kuriuos ji turinti pasiimti į kelionę, sąrašą, ji nusprendė: „Bus kažkas „crazy“. Veždamas ją į mūsų medaus atostogų vietą, jaudinausi kaip vaikas. Ir jai patiko.
„Kažko panašaus iš tavęs ir tikėjausi,“ – pasakė juokdamasi.
Mūsų „povandeninis laivas“ neturėjo net elektros, tačiau buvo sklidinas meilės, žvakių šviesos ir raudonojo vyno. Maudėmės jau šaltame ežero vandenyje, po to šildydamiesi vienas kitu. Gaminome maistą ant kelioninės dujinės viryklėlės. Kai meilė atima kvapą, tampi visiškai nereiklus buities patogumams.

Išsinėrusi iš įprasto gyvenimo spindesio L. buvo tokia nuostabiai graži – paprastais guminiais batais, į kasą supintais plaukais, be makiažo, paslepiančio mielas strazdanas ant skruostų.
Gyvenome tarsi paraleliniame pasaulyje, kuris egzistuoja ne už tūkstančių kilometrų, o visai čia pat, bet kurio mes, miesto džiunglių vaikai, nepastebime ir nė nenujaučiame. Pasaulyje be prekybos centrų, spūsčių gatvėse, dalykinių kostiumų. Gyvenome gamtos ritmu, nežiūrėdami į laikrodžius, skaičiuodami ne piko, o meilės valandas.

Kėlėmės dar prieš auštant ir, apsiginklavę žiūronais bei gardžiai kvepiančia kava, kelis kilometrus keliaudavome iki medžiotojų bokštelio miško iš visų pusių gaubiamos, pušaičių jaunuolynu beapaugančios pievos pakrašty. Klausėmės, kaip sveikindamas dieną įvairiausiais garsais prašneka miškas, sulaikę kvapą stebėjome, kaip sėlina lapė, kaip liuoksi kiškis pakrūmėmis. Ir laukėme briedžio.
„Jį pamatyti – mano mažytė svajonė“, - sakydavo L., o kartą pridūrė: „Kvailai įsikaliau į galvą – jei sulauksime briedžio, būsime laimingi kartu - kaip ir pasižadėjome – iki mirties.“

Išvaikščiojome visus aplinkinius miškus ir pievas. Parodžiau L. slaptus savo vaikystės takus, mažyčius miško ežerėlius lėkštais samanotais krantais. Pagaliau turėjome laiko viskam: ilgiems pokalbiams apie nieką ir kartu visa pasaulyje, miegui, meilei, apleistiems pomėgiams - L. tapė, žiūrėdama, kaip saulė leidžiasi į virš ežero kybančius debesis, o aš, žiūrėdamas į ją, kaip kadaise, rašiau eiles.

Vakarais klausydavome, kaip po grindimis šiugžda pelės, ieškančios prieglobsčio nuo rudeniškos vėsos.

Per tas dienas buvo visko – ir beveik vasariškos šilumos, plazdančios šilkiniuose voratinkliuose, ir ankstyvų pirmųjų šalnų, kelioms ryto valandoms papuošiančių pievas sidabriniais rūbais. Sutemus žiūrėjau į žvaigždėtą dangų ir niekaip negalėjau prisiminti, kada paskutinįkart iš tiesų – ne akimirkai – į jį žvelgiau. Gal tik paauglystėje...

Grožėjomės, kaip rūkais garuoja žemė, atsisveikinanti su jos gelmėse glūdėjusia vasaros šiluma. O rūkuose mūkia karvės ir skimbčioja milžtuvės. Matėme, kaip dangumi iš tolo atslenka tamsi lietaus uždanga ir ištisas valandas lašai be pertrūkio barbena į skardines gonkelių palanges.

Paskutinį rytą L. staiga atsisėdo lovoje ir pasakė: „Sapnavau briedį. Kad jis eina per kiemą, po obelimis, pūsdamas pro šnerves šilto garuojančio oro tumulus. Viskas buvo taip tikra, lyg girdėčiau kaip šnara žolė ir užkliudyti ragų bumbsi žemėn prinokę obuoliai“.
„Matai, - pasakiau jai, - nereikia slapčia tykoti laimės. Ji pati suras pas tave kelią, jei tik labai ja tikėsi“.

Pakeliui į namus, sustojus prie pirmojo miesto šviesoforo jautėmės tarsi tai, taip greit prabėgusiai savaitei, buvome nugrimzdę šimtmečiu į praeitį. Gyvenimas už automobilio lango ir vėl lėkė į priekį pašėlusiu greičiu, mirgėdamas reklamomis ir kaukdamas policijos sirenomis; jame nebuvo samanų kvapo, plikose dirvose besibūriuojančių išskristi paukščių klegesio ir dar šimtų dalykų, kuriuos mes pirmąkart gyvenime arba iš naujo atradome gyvendami Obelų rage.

Paklausiau L.: „Ar nesigaili?“. Ji švelniai prigludo skruostu man prie peties ir tyliai atsakė: „Tikrai ne. „Plaukčiau“ su tavimi bet kada ir bet kur“.

Mudviem nuostabiausia vieta medaus mėnesiui buvo ten, kur gali būti toks, koks esi iš tiesų – be jokios pozos ir kaukių, matyti tokį patį savo mylimą. Kai niekas netrukdo mėgautis vienam kitu. Kur jautiesi – lyg laikas tau, o ne tu jam pavaldus. Kur gali pamiršti visus įprasto kasdienio gyvenimo niuansus. Kur nėra blogų naujienų, politikos ar pranešimų iš akcijų biržų, elektroninių laiškų ir skambučių. Mažytis pasaulis dviems, kuriame siaučia tik gamtos ir jausmų stichijos.

Kaip nebūtų keista, iš šio laiko teturiu tik vieną fotografiją su Ja – savo mylima moterim. Ji sėdi ant sukrypusio, ne vieną pavasarį ledų sangrūdų liūliuoto liepto ir pusiau atsigręžusi šypsosi man iš po šiaudinių skrybėlės brylių. Noriu pasilikti šią fotografiją tik mums. Su niekuo nesidalinti. Išsaugoti kaip nepaprastai intymų prisiminimą tų gražiųjų, meilės kupinų dienų. Gal kada, kai užaugs vaikai, mes ir vėl „išplauksim“ savo „povandeniniu laivu“ į tolimą, medumi kvepiantį uostą.

Mantas

**********

Šis rašinys - konkurso „Nuostabiausia vieta medaus mėnesiui“ dalis. Dalyvauk konkurse ir tu, papasakok, kaip praleidai savo medaus mėnesį, ir laimėk kvietimus pasilepinti SPA procedūromis!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Sutampa net aplinkybės: Karbauskiui teko savo kailiu pabūti Pranckiečio vietoje

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininkas Ramūnas Karbauskis patekęs į...

Zelenskis negrąžins didžiausio šalies banko savininkui: gresia rimtas konfliktas su buvusiu partneriu (14)

Ukrainos prezidentas pareiškė, kad jo vyriausybė negrąžins didžiausio šalies banko...

Gaisras Alytuje: dūmai nusisuko nuo miesto Prognozuoja, kada gaisras bus užgesintas (455)

DELFI žurnalistai apsilankė Alytaus apylinkėse, kur šiuo metu vargsta nuo degančių padangų...

Apie troleibusą svajojo nuo vaikystės: kai atlyginimas – 500 eurų, jauni darbuotojai čia neužsibūna (9)

Vilniaus miesto gatvės neįsivaizduojamos be troleibusų. Vieni jų nemėgsta dėl prasto...

Mitybos specialistė Tulčina perspėjo kavos mėgėjus ir įvardijo, ko pati niekada nevalgo (62)

Jei norite būti sveiki, kiekvieną rytą valykite dantis su soda, išgerkite stiklinę šilto vandens...

Ekspertas: Šiaurės Korėja situacijos nebekontroliuoja, gresia badas (87)

Oficialiais duomenimis, Rytų Azijoje siaučiantis kiaulių užkratas praktiškai aplenkė Šiaurės...

Istorijos mokytojas nusprendė dirbti kitaip: savęs be socialinių tinklų neįsivaizduoju

Nuolat ieškantis originalių būdų sudominti mokinius, nepasitenkinantis vien sausa teorija,...

Išeitis iš aklavietės: 4 santykių terapeutai paaiškino, ką daryti, jei „nekenčiate savo vyro“

Visuose santykiuose būna sunkumų. Kartais jaučiatės laimingi, kartais viskas tiesiog krenta iš...

Kauno klinikose nukentėjusios paauglės mama: gydytojas prašė apie tai niekam nepranešti, siūlė kompensaciją papildyta gydytojo komentaru 20.42 (610)

Penktadienį vakare per Lietuvą nuskriejo žinia, kad paauglei iš Jonavos Kauno klinikose į...

Globėjų pasakojimas griebia už širdies: mama neaugina nė vieno vaiko, nors laukiasi jau septinto (82)

„Šiuos du zuikius Raimonda augina, šitą aš, dar du zuikiai yra įvaikinti ir mes neturime...