aA
Tos dvi ar trys dienos tarp paskutinės įskaitos ir žiemos atostogų būdavo išties palaimingas metas: visi konservatorijos studentai jau išvažinėję, klasės individualiems užsiėmimams – laisvos, ir galima ramiai krapštytis natose bei “zulinti” pratimėlius bei gamas neskubant...
© Corbis/Scanpix

Daryti ką nors kita tomis dienomis tiesiog neateidavo į galvą, nes būtent konservatorijos sienose ir patirdavom visokių stebuklingiausių dalykų, kuriuos nustelbti galėdavo nebent mamos kepsniukai, vis viena niekur nepabėgsiantys ir Kalėdų dieną kantriai lauksiantys ant stalo.

Taigi, svarbiausia būdavo nusipirkti išankstinį bilietą namo paskutiniuoju autobusu, o iki tol kontempiuoti prie fortepijono... Tą ir dariau tą akimirką, kai atsivėrė durys ir už jų pasirodė plati šypsena su raudona kepuryte virš jos.

- Uf, kokia tu kalėdiška! - akimirksniu užsikrėčiau draugės kepurytės pūkais, - Duok pasimatuot, Rasa, na, duok!

Po trumpos kovos, pasibaigusios absoliučiu mano pralaimėjimu, rimtai pasakiau:

- Baltų klavišų yra daugiau nei juodų.

- Ir tai velniškai patogu, tiesa? - ji nukreipė pokalbį link technologinio reikalo.

- Patogu, bet ne tik. Aš čia sėdėjau ir pamaniau, kad klaviatūra yra labai alegoriška. Žinai, tarytum gyvenimas: baltas ruožas, juodas ruožas, baltas, juodas... Bet baltų klavišų yra daugiau, ir man tai taip gražu, taip simboliška...

Baltas sniego gumbulas, bumbtelėjęs į klasės stiklą, pertraukė jau besiruošusį nuskambėti jos atsakymą. Ir dar kartą – taip reikliai, smagiai! Ir štai – langas plačiai atvertas, mudvi su pirštinėm lipdome gniūžtes iš ant karnizo susikaupusio sniego ir siunčiame jas ant Tomo ir Mareko galvų – žinoma, nė sykio nepataikydmos. Mes – nebe vaikai, mums tiesiog pašėlusiai linksma. Itin riebi gniūžtė prasiveržia pro mūsų su Rasa gynybą ir dosnia kruša apiberia fortepijoną...

Skubiai šalikais naikiname nusikaltimo įkaitus, po to šiek tiek užtrunkame, aiškindamos įsiutusiai budintėlei, spėjusiai mus užklupti bevalančias sniego liekanas, kad jo čia primėtė nepažįstami svetimiečiai neva kaip tik tą akimirką, kai vėdinome klasę. Ir tuomet labai-labai atsargiai, kadangi esantys lauke mūsų bičiuliai apsiginklavę visu miesto sniegu, išeiname į paslaptingų bulvaro žibintų ir šaltų pūsčių glėbį – tiksliai laiku, kad priimtume po gniūžtę ant kepurių...

Išsekinti sniego mūšio, prisipirkome mandarinų ir, sėdami oranžines žieveles tiesiai ant balto sniego, juokėmės ir kvepinome prieškalėdinį bulvarą citrusiniu aromatu.

- Štai vakar šnekėjomės su kambarioke apie tai, ar piniguose yra laimės, - prabilau pilna mandarinų burna, pavargusia nuo juoko ir spygavimų, - ji aiškino, kad laimės be pinigų nėra, tad vadinasi, jie neša laimę, aš prieštaravau. Turiu tūkstantį argumentų.

- O kur laimė tuomet, Laima? Gal mandarinuose? - prunkštelėjo Marekas.
Kodėl gi ne? Žiūrėk, mandarinai yra šiltai oranžiniai, juos taip lengva dalyti, jie taip lengvai nusilupa...

- Ir pesticidų juose daug!

- Na, nenorėkite, kad laimė būtų visai be jokio šešėlio, - juokiuosi besigindama. - Bent jau aš esu labai laiminga, kai mes visi taip einam ir valgome mandarinus. Tik rankos šąla.

- Jūs jaučiate Kalėdas? - aštriai ir visai nemandariniškai paklausė Tomas.

- Aš – ne, - konstatavo Marekas, - apskritai švenčių nėra. Ne visi čia esam katalikai, ir ko čia reikšminti tas Kalėdas, kurios vyksta mums skirtingu metu. Argi ne paradoksas, kad Jėzus gimė du kartus? Apskritai, kas čia per prisigalvojimas, kad kažkuri diena – ypatinga? Eina dienos, ir eina – vienos geros, kitos nelabai – kaip susikuri. Kai mes visa šeima būdavome kartu, su tėčiu, gal ir būdavo švenčių, o dabar – na, nėra jų.

- Kartą per Kalėdas tėtis atnešė man didžiulį šokoladinį senį šaltį... - prisiminė Rasa, - Jis vėlavo tuomet, ir mama man pasakė, kad jis neatvažiuos. Bet jis atvažiavo, ir tas folija apvyniotas senelis jo rankose buvo beveik mano dydžio!

Trumpam visi nutilome. Užpavydėjau Rasai ir Marekui tarp jų esančios bendrystės, jų gilesnių išgyvenimų, ankstyvesnės brandos, gyvenimo patirties. Manęs visuomet laukė ir mama, ir tėtis, kurie nuolat būna kartu ir myli vienas kitą. Išskyrus specialybės dėstytojo pastabas ir bendrabučio auklėtojos terorą, neturiu jokių problemų, ir tai man, nepatyrusiai nei skurdo, nei vienatvės, nei mylimo žmogaus atskirties, leido sakyti “baltų klavišų yra daugiau” bei “laimė yra mandarinuose”.

Ar gali tokie žodžiai turėti reikšmės ir svorio, tariami žmogaus, nestovėjusio ant juodo klavišo?.. Tad aš pavydėjau kitiems sukrėtimo ir ramybės kainos žinojimo.

Nutrūkus tylai, leidomės į diskusijas, kaip galėjo Jėzus gimti du kartus (katalikams ir pravoslavams) ir kokią prasmę apskritai turi religinės apeigos. Diskutuoti tokiais klausimais mūsų kompanijai buvo itin sudėtinga, kadangi esame skirtingų tikėjimų ir skirtingo religingumo laipsnio, bet mes tiesiog gerte gėrėme vienas kito mažą išmintį. Svarbu buvo viskas: bet koks mestelėtas juokas, bet kokia užuomina. Mūsų profesinės muzikantiškos paslaptys, mūsų požiūriai į gyvenimą, mūsų Dievo ieškojimų ir meilės ieškojimų apraiškos – visa tai skleidėsi nerūpestingai dėliojamuose žodžiuose ir su mandrinų aromatu įsigėrė į sąmonę.

Speigi, skaisti naktis Saulės mieste ir praturtėjimo kiekvieną akimirką jausmas svaigino, ir vertė ryškiau šviesti miesto eglės žiburėlius. Laimė yra mandarinuose. Laimė yra mandarinuose – ši netyčiom išsprūdusi tiesa kvepino bulvarą, kerėjo savo naivumu ir pasimiršo taip pat lengvai ir linksmai, kaip pralėkė tas smagus prieškalėdinis vakaras.

Kitą dieną jau vykau namo. Viskas buvo taip, kaip turėjo būti. Lašiša su bazilikais, saldainiai, sultinga kepta paukštiena, plastikinė eglė ir dovanėlės nebe po ja, o teikiamos į rankas (mat, kartą sutarėme, kad paika apkalbinėti Kalėdų Senelį, kuriuo niekas šeimoje nebetiki) – visa tai buvo labai miela, bet taip savaime suprantama, taip kasdieniška, kad suabejojau, ar patiriu šventę. Juo labiau kad taip ir neatsakiau sau į klausimą, ar džiaugiuosi Kristaus gimimu ir jo žygdarbiu, bei likau sutrikdyta Mareko teiginių apie tai, kad šventiškumas yra tik sukurtas ir neegzistuoja savaime. Ar aš moku jį kurti? Ir ar aš moku apskritai kurti? Po visų dovanų, valgių ir pašnekesių, aš mašinaliai paėmiau mandariną...

Lupdama jo žievelę, aš atrakinu vėl ir vėl tą pasaulio patyrimo klodą. Su jo aromatu aš įkvepiu viską, kuo gali aplinkinė kasdienybė, mano žmonės, mano knygos ir gaidos praturtinti mane. Rydama sultingas skilteles, vėl patiriu skalsų iki tol savaime suprantamos darnos skonį.

Ir visai nesvarbu, ar aš iš tiesų turiu rankose tą materialų, nežinia kokiomis chemikalijomis nupurkštą mandariną. Laimė yra mandarinuose – tai mūsų sutartinis kodas, žvilgsnis į pasaulį pro oranžinę prizmę. Galėjau lygiai taip pat tuomet pasakyti “laimė yra miesto žibintuose” arba “laimė yra snaigėse” - tai lygiai taip pat pavirstų tiesa, nes tai ir yra tiesa.

Jeigu mes negalėtume patirti tokios taurios ir perpildančios euforijos nuo tą vakarą valgytų mandarinų, sniego mūšio, pokalbių su pretenzija į prasmingumą ir mūsų draugystės, joks stebuklas niekada neturėtų progos išsipildyti. O dabar – turi. Stebuklai įvyksta kiekvieną akimirką. Pati mūsų egzistencija visatoje – jau stebuklas, kiekvienas naujas pozityvus išgyvenimas gali tapti stebuklingas. Nėra nieko “savaime suprantamo”. Tad aš linkiu kiekvienam atrasti laimę savuose “mandarinuose” ir gerti ją visom juslėm, visa esybe. Su Šv. Kalėdom!

Laima S.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Tyrimas parodė neįtikėtiną juodosios organų prekybos mastą: turtuoliai donorus rinkosi iš katalogų

„ Al Jazeera “ kanalo atliktas tyrimas atskleidė, kad viena Egipto ligoninė ir Jemeno...

Kaip vienas miestelis prie Volgos pasėjo chaosą Europos naftos rinkoje (8)

Nikolajevkos gyventojai nelabai turi apie ką liežuvauti nuo tada, kai mirė degtinės muziejaus...

Privertė pasijusti tikru narkobaronu: pareigūnai kratos metu sandėlyje rado šešias tonas kanapių (148)

Pluoštinių kanapių ūkį įkūręs vyras nesitikėjo, kad siųsdamas mėginį galimai būsimiems...

Linas Kojala. Sudie, Amerika? Sugrįžimas namo (I dalis) (122)

Garsiajam Don Kichotui, susiruošusiam į žygį, netrūko užsidegimo. Migelio de Servanteso...

Įvykiai, pakeitę pasaulį: SSRS griūtis. Laukiniai, laukiniai rytai ir lūžio taškas, po kurio Rusijai nebebuvo kelio atgal (0)

Krentanti, besiblaškanti ir beviltiškai pasimetusi. Tokios būklės Rusija pasitiko paskutinį...

Šis gegužės mėnuo įeis į istoriją: po sumuštų temperatūros rekordų – radikalūs pokyčiai (33)

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos sinoptikė Izolda Marcinonienė sako, kad ši gegužė įeis į...

Skandalingasis „Flying Saucer Gang“ lyderis – apie nežinomą praeitį: darbas restorane ir tikroji pažinties su Karolina istorija (72)

„Tiesiog buvome bičai , kurie norėjo studijoje eksperimentuoti. Turėjome kompiuterį, mikrofoną...

Puiki pramoga savaitgaliui: daugiau beždžionių tiltų Lietuvoje niekur nerasite (14)

Prieš keletą metų duris atvėręs naujas Pagramančio regioninio parko lankytojų centras yra...

Mokslininkai: brokoliai padeda kovoti su vėžiu, tačiau neskubėkite jų pirkti (7)

Ilgą laiką su vėžio prevencija sieti brokoliai (kaip ir kitos kopūstinės daržovės, tarp kurių...

Kainuos centus, o rezultatas džiugins: gudrybės, kaip namus paversti prabangiais (3)

Idealiame pasaulyje turėtumėte namus, vertus blizgaus interjero žurnalo puslapių. Kiekviename...