aA
Kasmet Kūčių dieną iš imbierinės tešlos mes kepam ir cukraus glajumi lipdom namelį. Su langinėmis, pusiau atvertomis durimis ir kaminu. Peilio galiuku išpiešiam čerpes ant stogo. Statom jį ant imbierinio pagrindo, aptveriam tvora su dvivėriais varteliais.
© Corbis

Kieme įkurdiname keturis rankytėmis susikibusius žmogučius – tai aš, vyras ir mūsų vaikai. Tuomet kiekvienas iš savojo tešlos gabalėlio pjaustom, kepam ir statom šalia namo savo svajonę - bet ką, kas šauna į galvą, ko norėtume iš gyvenimo ateinančiais metais. Taip ant imbierinio pagrindo atsiranda dviratis, žiurkėnas - dydžio sulig tvoros viršum, jachta su pakelta bure ir dar daug keistų bei įdomių dalykų, savo išvaizda dažniausiai visai nepanašių į realaus gyvenimo atitikmenis. Pagarbiai statome savo kūrinį pačiame Kūčių stalo viduryje, nes tai ne šiaip imbierinis namelis - tai visas mūsų svajonių pasaulis, kupinas fantazijos, smagumo ir tikėjimo geresne ateitimi...

Ši istorija nutiko prieš metus. Į namus pargužėjus vaikams ir vyrui, ant seno medinio stalo plonai plonai iškočiojau tešlą ir sušukau, kad kūrybinės dirbtuvės atidarytos. Vyras jau kelintas Kūčias iš eilės kruopščiai gamina tą pačią imbierinę svajonę. Nors kasmet jam pavyksta vis geriau, jo kūrinys tebėra panašus į kaimišką karutį, kuriuo vaikystėje vežiodavom į pirtį malkas. Aš ir vaikai žinome, kas tai yra, tačiau vyras vis tiek šypsodamasis paaiškina, jog tai vežimėlyje miegantis penktasis mūsų šeimos narys. Netrukus šalia tėčio svajonės ant imbierinės pievelės buvo pastatytas dukters taip trokštamas haskis, mano eglė, apiberta kokosų drožlių „sniegeliu“. O jaunėlis šiek tiek atokiau nuo mūsų ketveriukės į tešlinę tvorą atrėmė dar vieną žmogiuką su sijonu ir išsprogusiomis pipirų akytėmis.

- Kas čia? – sužiurome visi susidomėję.

- Senutė. Ta, kuri gyvena mūsų gatvės gale, šalia pušynėlio.

- O ką ji veikia mūsų kieme? – paklausė dukra.

- Ji ateis pas mus valgyti Kūčių vakarienės.

Vyras iš nuostabos net suklapsėjo akimis. „Kaip... taip?“ – tesugebėjo ištarti.

Ir tuomet mažylis išklojo mums visą istoriją nuo pradžių – prieš kelias dienas darželyje vaikai piešė kalėdinius atvirukus vienišiems žmonėms, paskui sudėjo juos į dėžutę ir atidavė tetoms, išdalinsiančioms atvirukus tiems, kurių niekas neaplankys ir nepasveikins per Šventas Kalėdas.

„Auklėtoja sakė, kad jei greta gyvena vienišas žmogus, atvirukus galime įteikti r patys. Aš atsiminiau tą senutę, kurios niekas nelanko. Nunešiu jai atviruką ir pakviesiu į svečius“, - baigė sūnus ir pasirausęs kuprinėje ištiesė mums savo darbelį, iš kurio linksmai žvelgė Kalėdų senis su prilipinta vatine barzda.

Mes su vyru žiūrėjome vienas į kitą, nežinodami ką pasakyti, o vaikai klausiamai žiūrėjo į mus.

„Juk vietos užteks. Valgių irgi. Ar ne, mama?“ – galiausiai paklausė dukra.

Taip, tikrai užteks. O vietos širdyje? Kūčios mums visuomet buvo tyli jauki šventė, kurioje pašaliniai nelaukiami. Visuomet tik mūsų neišskiriama ketveriukė (daugiau neturėjome ką pakviesti – abu vienturčiai; tėvai - kas miręs, kas už Atlanto, kas dar seniai seniai pabėgęs nuo šeimos...). Taip nesinorėjo ir šiemet atsisakyti to šeimyniškumo jausmo, kai gali nusiimti fasadinio mandagumo ir svetingumo kaukes ir būti toks, koks iš tikrųjų esi tik saviems.

„Mamyte... – sūnus žiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, kurį ir šiandien, rodos, jaučiu. Tarsi tikrintų, kiek manyje pačioje yra to gerumo ir atjautos, kuriuos stengiamės įskiepyti savo vaikams, kurių juos moko mokykloje ir bažnyčioje. - Ar galima?“

Žvelgiau į jo imbierinę svajonę juokingomis akutėmis. Jis neprašė manęs dviračio ar žiurkėno. Jis rodė man prie vartelių liūdnai rymantį vienišą žmogų.

„Žinoma, galima“, - atsakiau.

Laikas nuo laiko sutikdavome tą senutę vietos parduotuvėlėje, nuo pavasario iki vėlyvo rudens matydavom palinkusią prie lysvių ir gėlynų nedideliame jos sklypelyje, kai pravažiuodavom pro šalį dviračiais. Jos iš tiesų niekas niekada nelankė. Iš nuogirdų žinojom, jog vyras miręs, vaikų nesusilaukė. Tačiau nė karto nepagalvojome, kaip gi ji gyvena, ar jai nereikia pagalbos sukasti vagas pavasarinei sėjai ar kad galime tiesiog pasidalinti naminiu pyragu, kas savaitgalį garuojančiu ant mūsų stalo.

Nė vienas nenorėjome eiti su sūnumi, galiausiai ištraukėme burtus ir vyras su palengvėjimu atsiduso. Daugybę kartų mintyse dėliojau žodžius, kuriuos pasakysiu. Šiek tiek snyguriavo. Vėjo nebuvo. Stebėjau, kaip žibintų šviesos iš prietemos išplėštuose trikampiuose, lėtai leidžiasi snaigės; kartkartėmis, pagautos oro sūkurių, vėl lekia viršun, tarsi šoktų. Ėjome su sūnumi apytušte gatvele, kartais pasitraukdavome į patvorį praleisti automobilių, taškančių iš po ratų suplūktą purviną sniegą. Sūnus abiem rankom glaudė prie krūtinės atviruką, saugodamas, kad nesušlaptų, o aš nešiau pintą lėkštelę su ką tik iškeptais sausainiais. Atkėlėm išklerusius vartelius, perėjom kiemą ir sustojom priebutyje. Artimiausiame lange degė šviesa. Širdis pašėlusiai plakė, kupina nerimo ir abejonės – gal nevertėjo, ar neišvarys, o gal net bijos įsileisti. Juk mes visai nepažįstami.

Pabeldžiau į stiklinį verandos langą. Teko ilgokai palaukti, kol už jo pasirodė į nudėvėtą rudinę susisukusi ir tarsi prasmegusi joje smulkutė šeimininkė. Pro uždarytas duris sušukau, jog mes kaimynai, mostelėdama ranka savo namų pusėn.

„Pažįstu pažįstu. Užeikit, – senutė iškart atvėrė duris. – Kaip neatsiminsi šito jaunuolio. Jis visada iš tolo pasisveikina mane sutikęs. Dabar reta tokių vaikų,“ – pridūrė nusišypsodama mano sūnui.

Per verandą ir aklinai tamsų prieškambarį nusekėme paskui ją į nedidelę virtuvę. Senoviniame žaliais kokliais dengtame pečiuje traškėjo degančios malkos, tačiau viduje buvo šalta. Ant saulėgrąžomis išmarginta ir kampuose jau pradilusia klijuote dengto stalo stovėjo siūlų krepšelis su lyg sraigės akys styrančiais virbalais, galuose pasibaigiančiais raudonais burbuliukais. Apsidairiau, ieškodama ženklų, jog ir šiuose namuose ruošiama Kūčių vakarienė, tačiau nieko nebuvo. Tik duona, keli mandarinai ir obuoliai, kaip kareivėliai tvarkingai surikiuoti ant vienintelės spintelės.

Nespėjau prabilti, o sūnus jau tiesė senutei nuo lauko drėgmės šiek tiek susigarankščiavusį šventinį atviruką ir greitakalbe kaip žirnius išbėrė Kalėdinius palinkėjimus ir mūsų vizito tikslą. Su tokiu vaikišku nuoširdumu ir naivumu, prieš kuriuos nublanko visi mano mintinai sudėlioti žodžiai.

„Mums būtų labai malonu, jei galėtumėte užsukti,“ – tepridūriau.

Ruošiantis vakarienei, namuose tvyrojo sunkiai tramdomas nervingumas ir įtampa. Krito iš rankų peiliai, biro kūčiukai ir smagiai pasišokinėdami dardėjo laiptais į pirmąjį aukštą. Vyro žvilgsnyje jaučiau nebylų priekaištą, lyg paremdama sūnaus prašymą būčiau iš anksto sugadinusi šventinį vakarą. Tik vaikai, nepaliesti šio jiems nesuprantamo susierzinimo, džiaugsmingai čiauškėdami zujo aplinkui, su nekantrumu laukdami viešnios, kaip visuomet laukia kiekvieno ateinančio.

Eleonora pasibeldė į duris lygiai septintą. Kol baigiau dengti stalą, ji tyliai sėdėjo sofos kamputyje ir šypsodamasi apžiūrinėjo vaikų jai rodomus piešinius. Buvo nejauku. Mačiau, kaip sumišęs vyras vis braukia delnu per rasojančią kaktą, nesumodamas, kaip užkalbinti viešnią.

Netrukus sėdome vakarienės. Eleonora nedrąsiai paprašė manęs padėti ant stalo dar vieną lėkštę ir paaiškino: „Visuomet per Kūčias dedu ant stalo tuščią lėkštelę savo mirusiam vyrui ir tėvams. Reikia padėti...“

Žinojau šį paprotį, tačiau per maisto kupinus dubenis niekuomet nelikdavo vietos. Kaip dažnai ir kasdieniame gyvenime nelieka vietos svarbiems dalykams, užgožtiems buities, nuovargio ar abejingumo. Šįsyk tilpo ir šeštoji lėkštė...

Iš vaikystės namų į savo šeimą nei aš, nei vyras neatsinešėme jokių gražių senųjų Kūčių tradicijų. Gal todėl kasmet tvarkydama šventinės vakarienės likučius, plaudama indus ir stebėdama, kaip vyras bei vaikai žiūri kokį nors lėkštą kalėdinį kino filmą, širdyje klausdavau savęs: „Ir tai viskas? O kur šios nakties stebuklas, kur dvasinė ramybė ir susikaupimas?“ Ir nieko panašaus nejusdavau...

Nors per didžiąsias metų šventes drauge su vaikais eidavome klausyti šventų mišių, kalbėti maldą prie stalo būdavo tarsi nejauku, tarsi gėda, kad nepasirodytume patys sau pernelyg pamaldūs. Prieš laužiant kalėdaičius vyras tik burbtelėdavo: „Na, dabar persižegnokim“. Ir visi nuleidę akis paskubomis sumataruodavom pirštais prieš veidą. Burbtelėjo ir šįsyk. Pirmą garsią maldą šiuose namuose sukalbėjo Eleonora, prašydama skalsos ir sveikatos, dėkodama už besibaigiančių metų dovanas. Nuo jos sklindanti ramybė ir šilta šypsena raukšlių išvagotame veide pamažu tirpdė svetimumo ir nejaukumo jausmą.

Vakarienei besibaigaint vyras pradėjo šypsotis, vaikai sulaikę kvapą gaudė kiekvieną Eleonoros žodį. Jie nenuskubėjo jungti televizoriaus vos išragavę patiekalus, vyras neatsivertė laikraščio, aš nenuėjau plauti indų (kaip kasmet, kai Kūčių vakaro išskirtinumas netikėtai pradingsta įprastoje rutinoje, be kurios negalime ištverti). Vakarojome ilgai, klausydamiesi apie basą vaikystę vienkiemyje prie miško, gilių žiemų užpustytus ilgus kilometrus iki kaimo mokyklos, atšiaurias Sibiro platybes, pirmąją sunkią mokytojavimo patirtį, kai į suknelės palankus įsisegus trispalvės ženklelį teko šlovinti Raudonąją armiją. Užburti atsiminimų apie mums nepažįstamą gyvenimą, klausėmės ir kláusėme, prašėme pasakoti dar ir dar. Praradę laiko pojūtį ir nejusdami ilgos dienos nuovargio nuo stalo pakilome tik prieš vidurnaktį.

„Na kaip?“ – atsigręžiau į vyrą, kai, parlydėjęs Eleonorą namo, jis įžengė pro duris.

„Turbūt geriausios Kūčios kokias tik atsimenu,“ – pasakė jis ir abu vienas kitam nusišypsojom.

Kalėdos praskriejo kaip visad. Žadinantys bažnyčių varpai, dovanos, svečiai, karštas vynas, mandarinais ir imbieru kvepiantys namai, milžiniška elgė ir prakartėlė centrinėje miesto aikštėje... Šurmulys, kuris įtraukia kaip akivaras ir trumpam nuskandina kasdienio gyvenimo melancholiją.

Jau temo, kai antrosios Kalėdų dienos pavakare tempdami rogutėmis vaikus grįžome nuo kalnelių – įraudusiais žandais, snieguoti ir neįprastai laimingi. Užlipom laiptais ir nustebę sustojome – įspraustas už laukujų durų rankenos stirksojo gelsvo popieriaus paketas perrištas raudona juostele, o už šios – senus laikus menantis visai nekalėdiškas atvirukas su besišypsančiu katinėliu. Kitoje jo pusėje drebančiomis nelygiomis raidėmis buvo užrašyta „Nuo Kalėdų Senelio“. Vaikai su nekantrumu graibstydami kits kitam iš rankų čia pat tarpdury nuvyniojo popierių, o ten...

Ten tvarkingai sudėtos nuo didžiausių iki mažiausių gulėjo keturios poros megztų vilnonių pirštinių – man, vyrui ir vaikams. Su kalėdiniais varpeliais, su elniais, su paukštukais – visos skirtingos. Jaučiau kaip iš graudulio nesulaikomai virpa apatinė lūpa. Apkabinau vyrą ir įsikniaubiau veidu į jo palto atlapus, slėpdama nuo vaikų ašaras.

Nežinau, kodėl... Gal kad mūsų sūnus taip paprastai atvėrė mums paslaptį – kokiu atoveiksmiu grįžta kruopelė gerumo, kaip sušildo sielą netikėtas dėmesys. Kaip gera dalintis ir mylėti savo artimą. Ir dar iš gėdos... prisiminus, kaip nenoriai savo namuose radom vietos vienišam senam žmogui.

Šiemet vėl visi kartu kepsim ir lipdysim imbierinį svajonių gyvenimą, balta staltiese dengsim Kūčių stalą. Padėsim ant jo tuščią lėkštę – visiems išėjusiems, kurie nesėdės kartu su mumis – seneliams, vyro tėvams, Eleonorai iš geltonojo namo gatvės gale... Turbūt dar neišdrįsim drauge garsiai sukalbėti „Tėve mūsų“, bet aš jau žinau – paprašysiu visų tylomis pasimelsti savo širdyse.

Už praėjusius ir būsimus metus, už gyvuosius ir mirusius.

Galbūt po vakarienės, suguldžiusi miegui vaikus, paslapčia išimsiu iš spintos savąsias mėlynas pirštines su paukštukais. Jos primena man, kad pasaulyje vyksta tik tie stebuklai, kuriuos savo darbu, tikėjimu ir meile sukuriame patys...

Rita

********

Parašykite savo istoriją, koks stebuklas jus aplankė per Kalėdas. Pasidalinkite savo džiaugsmu - galbūt jis įkvėps ar padrąsins kitus nudžiuginti artimuosius.

Savo istorijas siųskite mums el.paštu: gyvenimas@delfi.lt iki gruodžio 27 dienos.
Gruodžio 30 d. paskelbsime nugalėtoją, kuriam įteiksime "Trollbeads" dovanų kuponą!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Garliavos istorija vis dar gaubiama paslapčių: kodėl kuriami sąmokslai (135)

Prie Violetos Naruševičienės kūno rastas Drąsiaus Kedžio ginklas, baloje nuskendęs Andrius...

Agresyvumo ir lyderystės pasigedęs Jasikevičius pripažino Kemzūros pergalę: jis parengė geresnį planą specialiai Krepšinis.lt iš Atėnų (4)

Vyriausiasis Kauno „Žalgirio“ treneris Šarūnas Jasikevičius po Pirėjuje 74:83 pralaimėtų...

Didžiausias kalakutų ūkis Lietuvoje prasidėjo rūsyje: iš pradžių kaimynai nieko nesakė (12)

Prieš beveik du dešimtmečius, būdamas 45-erių, ūkininkas Leonas Rutkauskas Širvintų rajone,...

Kemzūra įveikė Jasikevičių: pagrindiniai ginklai neiššovė, o „Žalgiris“ neatsilaikė Pirėjuje (337)

Eurolygos 8-ame ture penktadienį vakare Kauno „Žalgiris“ (3/5) svečiuose 74:83 (18:19, 21:18,...

Kraujomaiša jų nesustabdė: 10 garsių žmonių, kurie susituokė su savo giminaičiais (77)

Per visą žmonijos istoriją galiojo draudimas giminaičiams tuoktis tarpusavyje. Šiandien mes jau...

Žmogžudystė Vilniuje: bute, kraujo klane, rastas negyvas vyras (55)

Penktadienio vakarą, apie 19 val., Vilniaus policija gavo pranešimą apie žmogžudystę...

Į Lietuvą ims plūsti dar didesnė šiluma (7)

Šeštadienio dieną dangų dengs tankūs debesys, saulė pro debesis pasirodys tik vietomis, didesnė...

Ekskursija po uždraustą zoną: nebeturintys ko prarasti gyventojai ir sveikata rizikuojantys nelegalūs turistai (38)

Dar iki kelionės į Černobylį aš buvau tiek perskaitęs ir prisižiūrėjęs dokumentikos apie tą...

Gąsdinančios tendencijos: po 25 metų sirgs pusė milijono lietuvių, bet žinos tik pusė (147)

Minint pasaulinę diabeto dieną atkreiptas dėmesys į tai, kad žmonių, sergančiu cukriniu...

CSKA sutriuškino „Fenerbahče“, įsiutęs Obradovičius saviškius siuntė velniop dar kartą nustebino ASVEL (25)

Eurolygos 8-ame ture Maskvos CSKA namuose 88:70 (21:17, 18:17, 25:15, 24:21) nepaliko vilčių...