aA
Tai nebuvo eilinis žiemos vakaras. Stovėjau kambaryje prie lango ir stebėjau dideliais kąsniais, kaip vatos gumulėliais, krentančias snaiges, kurios saugiai nusileisdavo ant šaligatvio, medžių, suoliukų, automobilių ir net kiemuose netyčia paliktų, o gal pamirštų daiktu.
© Corbis

Gatvėse buvo matyti skubantys žmonės, iš kurių krepšių nedrąsiai kyšojo dovanų kaspinai, kalėdiniai žaisliukai ar tiesiog blizgiais popierėliais mirgėjo saldainiai. Retai, bet vis dar praeidavo koks nors žmogus, tempdamas paskui save eglutę, ir visuomet nuleidęs galvą, lyg jausdamasis kaltas, jog tik paskutinį vakarą prieš Kalėdas rūpinasi šiuo būtinu švenčių simboliu. Pajutau keista norą išeiti.

Išties net nepastebėjau, kaip pilkos šaligatvio plytelės jau keitėsi po mano kojomis. Ėjau ilga gatve, kuri buvo gerai pažįstama, tačiau tuo pačiu ir visiškai nauja. Plikos medžių šakos tarsi kaulėti pirštai tiesėsi į mane, laikas nuo laiko pravažiuojantys automobiliai sukeldavo vatos gumulėlių sūkurius ar tiesiog aptaškydavo ištirpusiu sniegu batus, o tamsiai geltonos gatvių lempos visiškai nesistengė šviesti. Kažkodėl gatvėje nebebuvo nė vieno žmogaus, ėjau visiškai viena.

Staiga gatvėje prieš save pamačiau didelę ąžuolinę indaują, ant kurios nukritusios snaigės iš karto ištirpdavo. Praėjau… Atsisukau… Grįžau…

Apsidairiau ar niekas nemato ir lėtai bei atsargiai pravėriau indaujos duris.

Indaujoje suskaičiavau kiek daugiau nei 26 lentynas – apatinės buvo gerokai apdulkėjusios, o viršutinės keistai vos vos laikėsi. Kiekvienoje lentynoje gražiai išrikiuoti stovėjo įvairiausių rūšių, spalvų ir dydžių puodeliai.

Atsitūpiau, lengvai nupūčiau dulkes nuo penktos skaičiuojant nuo apačios lentynos. Deja, dulkes pavyko nupūsti tik nuo kelių puodelių. Paėmiau į rankas pirmąjį, žalią, su didele saule ir gėlėmis margintą puodelį.

Puodelis pakvipo žemuogėmis ir vaikišku juoku, iš vidaus matėsi vaikiškų pėdučių antspaudai, ir į mane žvelgė mažos besišypsančios mergaitės su gelsva taškuota suknele atvaizdas. Išsigandau ir padėjau puodelį atgal į lentyną, nes ta mergaitė labai priminė mane.

Tada pradėjau kilnoti puodelius iš kiekvienos lentynos ir išsigandusi juos padėdavau atgal. Iš puodeliu vidaus į mane žvelgdavo ta pati, tik auganti mergaitė, pasklisdavo tai mokyklinę arbatą, pirmą keptą ir prisvilusį pyragą, pirmus geriausius ir jau pamirštus draugus primenantys kvapai.

Kiek pažiūrinėjus puodelius, esančius apatinėse lentynose, sudėjau juos visus atgal, lygiai taip, kaip buvo ir atsistojau. Ėmiausi gerokai aukščiau esančių lentynų.

Tiesa, čia puodeliai nebuvo tokie jau apdulkėję. Kai kurie iš jų buvo suskilę, kai kurie turėjo netgi dvi ąseles. Pirmiausia pradėjau apžiūrinėti puodelius turinčius dvi ąseles, nors jie ir stovėjo gerokai giliau nei suskilę puodeliai. Mano nuostabai, juos pradėjus kilnoti, pasklido meilės, artimo žmogaus, laimingų akimirkų praleistų būnant ne vienai, kvapas. Nejausdama pradėjau šiuos puodelius glausti prie širdies, norėjau tą kvapą ir tuos prisiminimus išsaugoti kuo ilgiau, bandžiau giliai įkvėpti tą taip greitai išsisklaidantį aromatą.

Sudėjau šiuos puodelius atgal ir pradėjau apžiūrinėti suskilusius, turėjusius dvi ąseles, tačiau likusius tik su viena, puodelius. Deja, tai buvo tie patys, ką tik taip nepaaiškinamai lengvai kvepėję puodeliai, tik dabar skleidžiantys liūdesio aromatą.

Staiga supratau, kad tie puodeliai suskilę dėlto, jog kažkas iš mano gyvenimo išeidavo labai smarkiai trenkdamas mano tvarkingai surikiuotais puodeliais indaujos duris. Taip pat supratau, kodėl šie puodeliai sudėti arčiau todėl, kad liūdesys užgoždavo visus gražiuosius ir taip maloniais prisiminimais kvepiančius puodelius.

Pravirkau…. Ašaros krito į tuos pačius jau suskilusius ir dar ne visiškai nuo ašarų išdžiuvusius puodelius. Negalėjau patikėti, kad tai, ką matau prieš save, yra mano pačios gyvenimas, tiesiog sudėtas į mažus ar didelius, spalvingus ar juodus, porcelianinius ar molinius puodelius. Kiekviena lentyna – mano prabėgę metai, todėl apatinės jau buvo užsiklojusios storu užmaršties dulkių sluoksniu, kurio nepavyko taip lengvai nupūsti. O viršutinės, vos klibančios lentynos – mano ateitis, ant kurių nedrąsiai ir labai labai atsargiai jau stovėjo keli išrikiuoti puodeliai.

Supratau, kad šioje indaujoje telpa viskas, ką dariau, ką mąsčiau ir kuo gyvenau. Lentynose išrikiuoti puodeliai yra sudėti taip, kaip tik aš pati juos sudėjau – kartais gražiuosius ir maloniausiai kvepiančius užkišdama už suskilusių.

Nusišluosčiusi ašaras pradėjau keisti puodelius vietomis, pradėdama nuo dar pasiekiamų apatinių lentynų. Tamsiuosius ir visiškai niekuo nekvepiančius puodelius grūdau į patį lentynų galą, kur beveik jų nesimatė, į priekį ištraukdama tik tuos, kurie yra verti būti matomi.

Tai truko pakankamai ilgai… Nepastebėjau, kaip nustojo snigti, saulės spinduliai pradėjo žaisti su šalia stovinčio namo stogo kampeliu. Pastebėjau, tik kaip pradėjo nykti mano indauja, puodelius darėsi vis sunkiau pasiekti, iki kol jie tapo nepakeliami. Supratau, kad mano laikas baigėsi, privalau uždaryti indaujos duris.

Atsistojau, dar kartą peržvelgiau visas lentynas, kurių priekyje stovėjo tik patys gražiausi puodeliai. Uždariau indaujos duris, pasisukau ir pradėjau lėtai tolti.

Kai jau buvau pakankamai toli, sustojusi atsisukau pažiūrėti, ar mano indauja dar stovi gatvės viduryje. Tačiau aplinkui buvo girdėti tik vaikų juokas, plyštančio dovanų popieriaus garsai, kalėdiniai linkėjimai ir melodijos, buvo matyti troleibusai ūsais skrodžiantys žemai nusileidusį dangų ir daug daug sniego.

Giliai įkvėpiau ir pajutau labai lengvą vasariškų uogų, žydro dangaus, mylimų žmonių, nuostabiausių kelionių, nuoširdaus juoko, gražiausių linkėjimų ir artėjančios didelės laimės ir ramybės kvapą. Šį nuostabų Kalėdų rytą pasižadėjau sau gražiausius puodelius visuomet laikyti rankose, arba bent jau mintyse ir nešvaistyti nuostabaus laiko liūdesiui ar beviltiškiems bandymams suklijuoti tuos puodelius, kurių jau nebeįmanoma sulipdyti. Pasižadėjau šiais metais pabandyti būti laiminga.

Kažkodėl vėl pravirkau, tik šį kartą dėl to, kad pasijaučiau stipresnė negu visuomet galvojau, kad esu...

****

Toks yra mano paprastasis nepaprastas stebuklas :)

Rūta

Parašykite savo istoriją, koks stebuklas jus aplankė per Kalėdas. Pasidalinkite savo džiaugsmu - galbūt jis įkvėps ar padrąsins kitus nudžiuginti artimuosius.

Savo istorijas siųskite mums el.paštu: gyvenimas@delfi.lt iki gruodžio 27 dienos.
Gruodžio 30 d. paskelbsime nugalėtoją, kuriam įteiksime "Trollbeads" dovanų kuponą!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Buvę kitų prezidentų patarėjai Nausėdai vertinimų negaili: tik dabar pasimatė tikrosios prezidento pažiūros (232)

Nuo iškilmingos naujojo prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos jau praėjo 100 dienų. Buvę...

Mirtį sėjusiai grupuotei „Vagner“ artėja galas: Putinas negalėjo atleisti už fiasko Sirijoje (57)

Po mirtinos nesėkmės Sirijoje Vladimiras Putinas parodė samdinių grupei „ Vagner “ jos...

Gaisro Alytuje užgesinti nepavyksta, uždrausta dirbti šalia esančioms įmonėms papildyta 12:08 (118)

Alytaus Ekstremalių situacijų komisija sekmadienį uždraudė dirbti Pramonės rajone, kur toliau...

Patyręs prancūzų onkologas pataria, kaip užkirsti vėžiui kelią: yra 7 auksinės taisyklės (5)

Daugiau nei keturiasdešimties metų su onkologiniais pacientais dirbantis prancūzų gydytojas dr....

Po įvykių Vokietijoje – nerimą keliančios užuominos: jau esama tokių, kurie rimtai svarsto palikti šalį (453)

Vokietijoje tebesitęsia po Halės išpuolio įsiplieskusios diskusijos apie šalyje stiprėjantį...

Metų seklys: gaujos jautėsi drąsiai, bet policija išdaužė visus   (64)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Aidas Puklevičius: manęs galima nemėgti dėl trijų priežasčių

DELFI TV laidoje „Publikos nuomonė“ apsilankęs Aidas Puklevičius teigia, kad lietuviams vis...

Naujam mokesčiui nepritaria: jis tik dar labiau padidins atskirtį mūsų visuomenėje (14)

Sparčiai vystantis pasaulio ekonomikai, nors ir nenorime to, yra sudeginama vis daugiau įvairaus...

Vilnius – pilnas gyvūnų: skulptūrose įamžinti ir katinas, ir ožka

Po visą Vilnių išsimėčiusios gyvūnų skulptūros traukia praeivių žvilgsnius....

Raudonasis turizmas Kinijoje: milijardas gyventojų raginamas lankyti „šventas“ Mao vietas (5)

Persirengusios raudongvardiečių uniformomis, Gao Hongli ir grupelė kitų vaikų darželių...