Minios žmonių tarsi jūra plaukė mažomis miesto gatvelėmis, tarsi avys būrėsi gatvių saugumo salelėse, trypčiojo autobusų stotelėse. Dauguma buvo taip apsikrovę pirkiniais, kad nejučia ėmiau svarstyti, kokio dydžio Kalėdų eglutė turėtų stovėti jų namuose, kad po ja sutilptų visos šios gėrybės.
Pamaniau, kad Kalėdų Senelis turbūt nuspręstų atsistatydinti iš einamų pareigų, jei tai pamatytų, nes pasijustų nebereikalingas. Tokios mintys privertė nejučia nusišypsoti ir išsigandus, kad manęs nei iš šio, nei iš to besijuokiančios (čia, autobuso stotelėje), niekas nesuprastų, tuoj pat šypsena dingo iš veido. Vėl įsiliejau į minią - nervingai trypčiojančią, skubančią ir pilką. Ne tokią Kalėdinę dvasią įsivaizdavau ir ne su tokia kadaise augau.
Autobusui sustojus stotelėje, pasijutau, tarsi kažkokia mistinė levitacijos jėga būtų mane pakėlusi ir su visa minia įnešusi į autobusą, grūste prigrūstą žmonių su sunkiais nešuliais. Galimybė prisėsti jau seniai buvo virtusi svajone ir išplevenusi pro autobuso vis atsiveriančias ir užsiveriančias duris.
Žvelgdama pro autobuso langą, nejučia ėmiau skaičiuoti pro šalį lekiančius žibintus - skaičių pamesdavau ir vėl pradėdavau iš naujo. Tik po kurio laiko pastebėjau, kad jau nemažai žmonių iš autobuso išlipo, stovėti ir kvėpuoti pasidarė laisviau.
Visi likę keleiviai važiavo tylūs ir paskendę prieššventinėse mintyse - kas žvelgė pro langą, turbūt kaip ir aš, skaičiuodami pro šalį bėgančius žibintus, kas maigė savo mobiliuosius telefonus ar tiesiog pešiojo savo pirštinės. Tik viena maža mergaitė raudonais skruostais ir iš po kepurės išlindusiomis kasytėmis nuolat čiauškėjo, klausinėdama šalia stovinčios mamos tai šio, tai to, vis nenustygo vietoje.
Dar viena stotelė. Vėl atsidarančios durys, šalto oro pliūpsnis į autobusą, viena laisva sėdima vieta. Staiga ta pati čiauškutė raudonais skruostukais nieko nelaukusi čiupo šalia stovėjusią keleivę už rankos ir tarškėdama vedė ją sėsti į vienintelę laisvą vietą autobuse. Ir kai tik atsirasdavo nauja laisva, vieta mergaitė įsprausdavo savo pirštinėtą delniuką vis kitam stovinčiam keleiviui į ranką ir vesdavo sėsti. Taip vieta buvo parinkta ir man.
Autobusas tarsi atgijo. Iki šiol vengę vienas kito žvilgsnio, autobuso keleiviai ėmė dairytis vienas į kitą, šnekučiuotis, šypsotis, juoktis, o kažkam iškritusios pirštinės pakelti pasilenkė net trise. Dabar šypsojausi, nebebijodama išsiskirti iš minios. Tiesiog buvo sunku sulaikyti ir užgniaužti (kaip tąkart stotelėje) tą keistą jausmą širdyje, kuris visame autobuse sušildė atmosferą.
Nepastebėjau, kaip mergaitė ir jos mama išlipo. Išlipdama savo stotelėje palinkėjau vairuotojui ir keleiviams linksmų švenčių ir su plazdančia širdim keliavau apsnigtomis miesto gatvėmis. Į viską jau žvelgiau kitaip. Tas plazdantis jausmas nuginė šalin stingdantį šaltį, nepasitenkinimą nevalytomis miesto gatvėmis, o nešami krepšiai tapo nebe tokie sunkūs. Vėl pasijutau tarsi mažas vaikas, tikintis Kalėdų seneliu, nekantriai žibančiomis akimis žvilgčiojantis į eglute ir margaspalves girliandas. Sieloj staiga atsirado tiek džiaugsmo ir pakilimo, kaip kadaise vaikystėj, leidžiantis rogutėmis nuo kalno.
Visada prisiminsiu tą mažą raudonskruostę mergaitę su kaselėmis, kuri to nesuprasdama, pasėjo kalėdinio stebuklo tikėjimą mano, o galbūt ir visų tą kartą vykusių autobusu širdyse.
Tikiu, kad stebuklai vyksta nuolat - mumyse ir aplink mus. Tikiu kad stebuklą kiekvienas nešiojame savyje. Tikiu, kad ir kiekvienas iš mūsų galime būti tuo stebuklu kažkam kitam, taip kaip man ta nepažįstama maža mergaitė. Tikiu, kad tikite ir Jūs.
Kalėdinė dvasia
Parašykite savo istoriją, koks stebuklas jus aplankė per Kalėdas. Pasidalinkite savo džiaugsmu - galbūt jis įkvėps ar padrąsins kitus nudžiuginti artimuosius.
Gruodžio 30 d. paskelbsime nugalėtoją, kuriam įteiksime "Trollbeads" dovanų kuponą!
