Mano stebuklinga kalėdinė istorija VI

Kadangi, kaip žinome, Kūčių diena iki šiol buvo eilinė darbo diena (greičiausiai taip liks ir toliau). Po tokios eilinės darbo dienos visi skuba į neeilinę vakarienę, kuri suburia šeimyniškius prie jaukaus šeimyninio stalo ir nors kartą metuose priverčia susimąstyti apie bendrumą, gėrį ir vidinę šilumą.

Taigi, tai įvyko prieš keletą metų - eilinį kartą, nusiplūkusi po pašėlusio pasiutpolkės ritmo darbe, skubėjau kuo greičiau sėsti į automobilį, kuris laukė darbovietės kieme kartu su jame sėdinčiu vyru ir lėkti, skubėti namo - pas mamą, tėtį, sesę, močiutę ir kitus didelės šeimynos narius, kur moteriškoji šeimynos pusė jau ruošė gardžius valgius, o vyriškoji stengėsi papuošti namą lemputėmis (kad ir kaip besistengtų, kiekvienais metais gaunasi vis juokingiau, tikiuosi, kada nors jie (vyrai) supras, kad namo puošybos grožis nepriklauso nuo lempučių kiekio sukabinto ant namo, ech tie vyrai...).

Jaučiausi kalta, kad eilinį kartą nesugebėjau išeiti anksčiau iš darbo ir įlėksiu į jau suruoštą vakarienę. O juk taip norisi pajusti tą bendrumo jausmą, kuomet kažkas kepa, verda, maišo ruošia... Ir nereikia daug žodžių, užtenka žvilgsnio, šypsnio, mažo patarimo. Kadangi žinojau, kad šitą vakaro dalį teks praleisti, o prieš akis laukė 120 km kelionė užpustytais kaimukų keliais, su jauduliu sėdau į vyro automobilį ir prasidėjo ilga kelionė namo...

Skubėjome kaip pašėlę, norėjosi kuo greičiau atsidurti namuose, žinoma, vidury kelio prisiminėme, kad kažką pamiršome, apsipykome, tiksliau pasakius, apsimainėme keliais chaotiškais šūksniais, kas dėl to kaltas, žinoma, nuomonės kardinaliai skyrėsi. Pikta atmosfera liūdino ir veikė neigiamai tiek jį, tiek mane. Pyktis, kaltės jausmas, beprotiškas skubėjimas.... ir mūsų automobilis apsisuka vidury kelio, ilgos automobilio šviesos rodo į bekraštę pievą, o joje, baltų, palengva krintančių snaigių fone, bėga elniai su mažais elniukais. Vaizdas užbūrė... Tiesiog pasakos fragmentas 3D efektu.

Susižvalgėme abu su vyru ir be žodžių vienas kitą supratome - juk šventės, jų neturi užgožti kažkokie maži neramumai. Iš lėto pajudėjome namų link. Tik tada mano mintys nukrypo tinkama linkme - Kalėdų linkme. Juk Kalėdų išvakarės!!! Tai buvo nors ir mažas, bet tikras, MANO Kalėdų stebuklas. Kiekvienais metais jis man primena, kad negalima sau ir kitiems skleisti neigiamų emocijų, tai metas, kada reikia dalinti šilumą, jaukumą ir gėrį.

Irma

Parašykite savo istoriją, koks stebuklas jus aplankė per Kalėdas. Pasidalinkite savo džiaugsmu - galbūt jis įkvėps ar padrąsins kitus nudžiuginti artimuosius.

Savo istorijas siųskite mums el.paštu: [e-mail] iki gruodžio 27 dienos.
Gruodžio 30 d. paskelbsime nugalėtoją, kuriam įteiksime "Trollbeads" dovanų kuponą!