Meluočiau teigdama, kad esu, nei už, nei prieš santuoka, tokiu būdu užsitarnaučiau jūsų palankumą, juk neutralumas geriausias ir patogiausias būdas įtikti publikai, o būtent to, kaip tik ir nenoriu, todėl verčiau būsiu atvira, bei prisipažinsiu, esu didesnė gerbėja “prieš santuoka” barikadų pusės.
Išgirdus argumentus “už santuoka” man visuomet kyla klausimas, kas šituos argumentus dėsto, individas ar “visuomenės programa” įdiegta nuo vaikystės? Jei tai laisvai mąstantis individas, norėčiau jo paklausti, kas pasakė, kad meilė turi būti vainikuojama santuoka? Kodėl dviejų mylinčių širdžių sąjunga gali įgauti prasmę ir tapti vertinga tik susituokus?
Sakysite, santuoka skatina atsakomybės ir įsipareigojimo jausmą? O ar šitas jausmas iš tiesų mylint žmogų neturėtų būti natūralus? Pagaliau, kam praktiška santuokos institucija iš tiesų atstovauja, - individui ar visuomenei?
Jei individui, tuomet ką santuoka jam suteikia? Kuria iliuziją, kad pasirašius popierėlį esi saugus? Suteikia garantiją, kad visą likusį gyvenimą šitas žmogus bus tavo ir niekur nepabėgs? Jei jaučiuosi nesaugus ir noriu garantijų, tuomet kyla klausimas ko šita sąjunga verta?
Klausimas, manau, čia turėtų kilti ne ar verta, neverta tuoktis, o ko mano gyvenimas vertas, jei sugebu gyventi, svajoti ir mylėti, tik pagal visuomenės nustatytą programą?
Kadangi mano tikslas nėra įtikinti savo subjektyvaus požiūrio teisingumu, veikiau tik pažadinti individų sąmoningumą, netuščiažodžiausiu ir pabaigai tepridursiu, išsilaisvinkime iš primestų visuomenės taisyklių, bei “roboto gyvenimo būdo”, tuokitės, jei manote, kad tai vienintelis būdas įrodyti meilę, bet nedarykite to būtina sąlyga, savo visavertiškumui įrodyti, kurkime savo gyvenimą pagal savo nustatytą programą, mylėkime širdimi, ne taisyklėmis, džiaukimės gyvendami savo autentišką gyvenimą nešvaistydami energijos besistengiant įtikti, patikti, atitikti.
E.
