Pakeliui sumąstėm aplankyti mano klasioką. Susitikimo metu susipažinau su klasioko kambarioku-grupioku. Nuo pirmos akimirkos susižavėjau juo, mano grupiokė susižavėjo mano klasioku. Labai liūdėjau, kai tą vakarą negavau jo žinutės, kai tuo tarpu grupiokė iki paryčių susirašinėjo su mano klasioku.
Tačiau mano džiaugsmui, kitos dienos rytą gavau ir aš žinutę. Nuo tada prasidėjo draugystė per atstumą. Su vyru buvom susitarę, kad kartu negyvensim iki vestuvių ir vienas kito „neišbandysim“, kaip kad dauguma porų daro. Pirmą naktį taip pat palikom po vestuvių.
Kasdien darėsi vis sunkiau ir sunkiau susitikinėti tik savaitgaliais, vis sunkiau ir sunkiau darėsi neperžengti savo susitarimo, tad po metų draugystės sumainėm aukso žiedus. Tada gyvenimas pasikeitė radikaliai.
Teko išmokti būti ne tik draugais, bet ir meilužiais. Iš pradžių viskas atrodė sudėtinga, neįveikiama, nedrąsu, bet pamažu vienas kitą pažinom ir dabar viskas super.
Antra, kad galėtume kiekvieną naktį praleisti drauge ir nė vienas nebūtų nuskriaustas, nutarėm apsigyventi pusiaukelėj. Išsirinkom Elektrėnus, nuvažiavom į mums abiems nežinomą miestą, įdėjom skelbimą į laikraštį, kad ieškom išsinuomoti butą.
Tėvai ir draugai tam nepritarė, bandė atkalbėti, bet mudu buvom užsispyrę. Gavom vieną vienintelį pasiūlymą. Butas buvo be remonto, tuščias, tačiau sutikom nuomotis. Tai buvo pirmasis mūsų bendras būstas.
Iš karto sutarėm, kad interjeru rūpinuosi aš, vyras atsakingas už „techninę dalį“, t.y skalbimo mašinos pajungimą, lemputės įsukimą ir pan. Tad dėl buitinių dalykų nesutarimų nekilo.
Miegojom ant pripučiamo čiužinio, turėjom porą sulankstomų spintelių, kepėm vienas kitam širdelės formos kotletukus ir mums to užteko, vis dar buvom aklai įsimylėję ir į viską žvelgėm pro rožinius akinius.
Dėl pinigų mudu niekada nesipykom, turėdavom pinigų, tai pasilepindavom, neturėdavom – pavalgydavom keptų bulvių ar kruopų.
Rutina į mūsų santykiu įsisuko po ketverių santuokos metų, kai gimė sūnelis. Tada šiek tiek nutolom vienas nuo kito, mažiau skyrėm dėmesio, pradėjo varginti buitis.
Tačiau po metų vėl viskas pamažu grįžta į savo vėžes – sūnelis darosi savarankiškesnis, vis daugiau laiko lieka vienas kitam, taip smarkiai nebesinervinu, jei namuose netvarka, tiesiog išmokau pirmiausia skirti laiko artimiesiems, tik paskui buičiai.
Jovita S.
******
Tai konkurso "Kas pasikeičia po vestuvių" dalyvio rašinys. Dalyvauk konkurse ir TU! Laimėk kvietimą (dviems) apsilankyti Molėtų rajone prie ežero įsikūrusiame viešbutyje "SPA Hotel Belvilis" (su nakvyne).
