Nuskambės banaliai, bet tai 100% tiesa, ir viskas tikrai vyko XXI a. Man vyras buvo pirmas visomis prasmėmis. Nešvaisčiau savo laiko betikslėms draugystėms. Kadangi pati esu tikinti ir praktikuojanti katalikė, padariusi vieną sprendimą, aš jau žinojau, kad būsiu arba su tuo žmogumi, arba išvis būsiu viena.
Tad jau po pirmų pažinties metų laukiau, kada man pasipirš. Laukti teko ilgokai ir laukimas patapo tragiškas, kai apsigyvenom kartu, kai jau įsigijom bendrus namus, o piršlybų kaip nėr taip nėr. Tada aš konkrečiai vyrui ir pasakiau: jei iki tada neapsivesim, aš tikrai toliau taip nebegyvensiu. Vyras apsisprendė teisingai. Ir vestuvių diena buvo pati nuostabiausia.
Didžiausias džiaugsmas buvo stovėt bažnyčioj prieš altorių, pačiai būt garantuotai dėl savo sprendimo ir pirmą kart matyti vyrą tokį jausmingą bei atvirą tau. Kai galėjau stovėt Dievo akivaizdoje be jokio sąžinės graužimo, tris draugystės metus mane slėgusi kaltė dingo. Tai didžiausias pasikeitimas po santuokos, vyras tai pajautė taip pat.
Atrodo, meilė tik sustiprėjo, atrodo, kaskart apkabinus vis labiau ir labiau myli. Po kiekvieno kivirčo, kai, atrodo, išrėkta tiek negražių dalykų, galiausiai prisiglaudus prie savo žmogaus jauti dar didesnį artumą. Aš su Dievu gyvendama kiekvieną dieną, per jį randu prasmę padaryt vyrą laimingą ir stengtis dėl jo. Stengtis vardan vieno tikslo - šeimos. Šeimos kurioje būtume abu laimingi, kurioje augintume vaikus, siektume bendros gerovės.
Man santuoka yra daugiau nei asmeninių poreikių tenkinimas. Santuoka yra pasirinktas kelias gyventi ir atsiduoti didesniems tikslams. Atsiduot vyrui, vaikams. Santuoka ne tik graži šeima, tai ir sektinas pavyzdys ateinančioms kartoms, vaikams, anūkams.
Toks buvo mano pasirinkimas dar tada, kai mačiau senelius per jų auksines vestuves, žinojau, kad per tuos 50 metų visko buvo, bet matydama rezultatą aš įžvelgiau viso to prasmę.
Visi randam kaip save realizuoti, aš pirmoj vietoj statau vyrą, kurį pažadėjau mylėti prieš Dievą ir tą pažadą tesėsiu, net jei kartais reikės perlipt per save. Džiugu tai, kad vyras lygiai taip pat myli mane. Papildom vienas kitą. Ir kas vakarą užmiegi ramus, nes visada prisiglaudi prie savo žmogaus, žinai, kad ryte jis irgi bus.
Ta ramybė neateina su užmautu žiedu ar padėtu parašu, kad taip įvyktų, man reikėjo Dievo palaiminimo. Ir man gali visi sakyt ką nori, madinga tai ar ne. O gal atgyvena. Bet galiausiai visi vis tiek gyvenam pagal savo taisykles, tad neprimeskim jų kitiems.
Visiems linkiu rasti savo formą būti laimingiems su santuoka ar be jos.
Silva
******
Tai konkurso "Kas pasikeičia po vestuvių" dalyvio rašinys. Dalyvauk konkurse ir TU! Laimėk kvietimą (dviems) apsilankyti Molėtų rajone prie ežero įsikūrusiame viešbutyje "SPA Hotel Belvilis" (su nakvyne).
