Kalbėdamiesi su gydytoju ligoniai tokį skausmą apibūdina kaip „deginantį“, „gręžiantį“ jausmą kūne. Toks skausmas - tai tarsi įkyrus kaimynas, kurio niekaip negali atsikratyti. Juk kiekvienas, kam yra tekę gyventi daugiabutyje, gali pateikti nors vieno nesupratingo, triukšmaujančio ar kitaip kenkiančio kaimyno pavyzdį.
Tokie kaimynai kelia neviltį, nes mandagios pastabos jiems nė motais.
Graužiamės, už ką mums teko tokia bausmė, bet nieko negalime padaryti. Pabandę pasikalbėti tik susierziname, reikalai nuo to dar labiau pablogėja. Apima bejėgiškumas, nusivylimas. Lėtinis skausmas šiuo atveju turi daug panašumų – ilgą laiką jaučiant skausmą išsivysto depresija, atsiranda nerimas, kiti psichologiniai sutrikimai.
Gera žinia ta, kad skausmo pojūtis priklauso ir nuo to, „kas darosi mūsų galvoje“, nuo psichologinio nusiteikimo. Skausmas – sudėtingas procesas, apimantis fizinius, emocinius, kognityvinius aspektus, visa tai ypač sekina kenčiantįjį.
Jaučiant skausmą, svarbų vaidmenį vaidina protas. Taigi skausmo šaltinis slypi ir smegenyse, net jeigu yra aiški skausmo priežastis, susijusi su nervais, kūno audiniais ir pan. Juolab kad skausmo tyrimai parodė, jog mintys, emocijos gali sumažinti ar padidinti skausmo pojūtį.
Taigi sielvartas dėl skausmo veikia žmogaus fizinę būseną, tarpusavio ar darbo santykius, o visa tai tik dar labiau verčia žmogų jaustis blogai emociškai ir fiziškai. Ir atvirkščiai – taikant įvairias elgesio reguliavimo, emocinės įtaigos strategijas galima pasiekti, kad susilpnėtų skausmo šaltinio perduodami impulsai į smegenis, taip sumažinant skausmo pojūtį, nusiraminant. Tokia praktika gali pakeisti mūsų skausmo suvokimą.
Kaip pavyzdį galima pateikti neseniai atliktus tyrimus apie tai, kaip neviltis ir nusiminimas gali sustiprinti skausmo intensyvumą. Priešingas mąstymas – susitaikymas (t. y. suvokimas, kad nepaisant skausmo, reikia stengtis gyventi įprastą gyvenimą, užsiimti veikla, kuri jums svarbi) padeda sumažinti skausmą, jį lengviau iškęsti, geriau jaustis. Kiekvienos, nors ir menkos, užduoties atlikimas (pavyzdžiui, vaiko nuvedimas į mokyklą) suteikia pasitikėjimo savo jėgomis.
Geranoriškumas, optimizmas, pastangos užsiimti mėgstama veikla, geri tarpusavio santykiai neišgydys, tačiau padės kontroliuoti skausmą, susitaikyti su juo nejaučiant bejėgiškumo ir nevilties. Skausmui po truputį rimstant ir atgaunant pasitikėjimą savimi pajuntamas žymus pagerėjimas daugelyje įprasto gyvenimo sričių.
Gana veiksmingi būdai skausmui malšinti yra hipnozė, proto nuraminimas, taip vadinama biogrįžtamojo ryšio relaksacija.
Reguliariai praktikuojant tai gali žymiai sumažinti stresą, padėti kovoti su skausmu. Taip pat pagerėja gyvenimo kokybė ir nors ji, aišku, nėra pakankamai gera, tačiau būtis kiek praskaidrėja, įgauna prasmę.
Aišku, visiškai atsikratyti skausmo nepavyks. Tačiau prisiminkime blogojo kaimyno pavyzdį ir pasistenkime susitaikyti su juo, pabandykime jį ignoruoti. Reikia nemažai praktikuoti norint išmokti nors kiek numalšinti skausmą, tačiau šios pastangos atsiperka.