1964 m. - nepilotuojami lėktuvai
Nepilotuojami skraidantys aparatai pirmą kartą buvo naudojami Vietnamo karo metu. Tuomet skraidė 1000 „AQM-34 Ryan Firebee“ lėktuvų. Pirmieji šio 9 m ilgio lėktuvų modeliai 1962 metais buvo sukurti vos per 90 dienų.
Šiais lėktuvais atlikta daugiau nei 34 000 žvalgybos užduočių. Sėkmingas tokių lėktuvų tarnavimas paskatino kurti dabar sėkmingai naudojamus nepilotuojamus skraidančius aparatus.
1964 m. - muzikos sintezatorius
Robertas Moogas sukūrė pirmą elektroninį sintezatorių, taip pažengdamas nuo elektrino prietaiso iki muzikos instrumento. R. Moogo išradimas ne tik skleidžia geresnį garsą nei kiti sintezatoriai – jį taip pat galima kontroliuoti klavišais, o ne perforuotomis kortelėmis.
Vėlesnis elektroninės muzikos išpopuliarėjimas buvo labai svarbus žingsnis kuriant kompiuterių garso technologijas, mobiliuosius telefonus ir buitinę garso įrangą.
1969 m. - dūmų jutiklis
Randolphas Smithas ir Kennethas House‘as užpatentavo naminius baterijomis maitinamus dūmų jutiklius. Vėlesnių modelių veikimo pagrindas buvo bene pigiausia eiliniams vartotojams tinkama atominė technologija: gabalėlis americio-241. Šio elemento radioaktyviosios dalelės generuoja silpną elektros srovę. Jei į patalpą patenka dūmų, jie nutraukia elektros srovės tekėjimą ir įjungia signalizaciją.
1969 m. - krūvio sąsajos įtaisas
„Bell Labs“ inžinieriai George‘as Smithas ir Willardas Boyle‘as išrado krūvio sąsajos įtaisą (charge-coupled device - CCD), kuris gali užfiksuoti netgi šviesą, šį įtaisą pasiekiančią vos vieno fotono per minutę intensyvumu.
G. Smitho ir W. Boyle‘o aparatas suteikė galimybę užfiksuoti netgi labai blankius vaizdus, o tai yra naudinga astronomijoje. Šiais laikais CCD plačiausiai naudojami skaitmeniniuose fotoaparatuose, kuriuose naudojami CCD masyvai, sudaryti iš milijonų aktyvių taškų.
1970 m. - skaitmeninė muzika
Pacific Northwest nacionalinės laboratorijos (JAV) mokslininkas Jamesas Russellas išrado pirmą skaitmeninę-optinę įrašymo ir atkūrimo sistemą, kurioje garsas fiksuojamas 0 ir 1 eilutės pavidalu, o lazeriai nuskaito dvejetainė kodą, įrašytą šviesai jautrioje plokštelėje.
J. Russellas nesugebėjo įtikinti muzikos pramonės panaudoti jo išradimą, bet praėjus dvidešimčiai metų „Time Warner“ ir kiti kompaktinių diskų gamintojai buvusiems J. Russello darbdaviams – bendrovei „Optical Recording“ – dėl patentinių teisių pažeidimo turėjo sumokėti 30 mln. JAV dolerių.
1971 m. - sportiniai bateliai raižytu padu
Oregono universiteto bėgimo treneris Billas Bowermanas paaukojo savo pusryčius, norėdamas pagerinti treniruojamų atletų rezultatus, kuomet į žmonos vaflių keptuvę pridėjo gumos, taip pagamindamas lengvus raižytus padus bėgimo bateliams.
Po trejų metų B. Bowermano bendrovė „Nike“ pradėjo prekiauti bateliais „Waffle Trainer“, kurie tučtuojau išpopuliarėjo.
1972 m. – elektroninis užvedimas
Įmonė „Chrysler“ tapo elektronikos pradininkai automobilizme, savo gaminiuose įtaisydami ne mechaninę, o elektroninę užvedimo įrangą. Vėliau atsirado elektroninė užvedimo laiko kontrolė, elektroninis degalų matuoklis bei daugybė kitų įmantresnių patobulinimų.
Šiais laikais automobiliuose yra elektroninė bėgio keitimo taškų kontrolė, apsaugos nuo stabdžių užsiblokavimo sistema, traukos kontrolės sistema, vairo stiprintuvai ir elektroninis oro pagalvių valdymas.
1973 m. – magnetinis rezonansas
Visi sutinka, kad magnetinio rezonanso tyrimo metodas – nuostabus išradimas, tačiau iki šiol nesutariama, kas yra šio metodo išradėjas. Fizikos reiškinys, kurio pagrindu veikia visi magnetinio rezonanso aparatai – atomų magnetinis rezonansas – įvairiems mokslininkams 1944 ir 1952 metais „padovanojo“ Nobelio premijas.
Daugelis žmonių mano, kad metodo pritaikymo medicinoje autorius yra Raymondas Damadianas, apie savo pasiekimą paskelbęs 1973 metais, kuomet magnetinio rezonanso aparatas pirmą kartą buvo panaudotas sveikiems audiniams atskirti nuo vėžinių. Tačiau 2003 metais Nobelio medicinos premija atiteko Peteriui Lauterburui ir Peteriui Mansfieldui už jų „esminius atradimus“. Iki šiol karštai ginčijamasi dėl to, kas buvo labiausiai vertas šios premijos.
1960 m. – GPS
GPS pradininkė - sistema „Transit“, buvo sukurta apie 1960 m., kad palengvintų atominių povandeninių laivų navigaciją. O 1978 m. buvo iškeltas pirmasis šiuolaikinės „Navstar“ Pasaulinės pozicionavimo sistemos (Global Positioning System - GPS) palydovas.
Tačiau tik 2000 m. JAV prezidento B.Clintono įsakymu leista naudotis nesujauktais GPS signalais ne karinėms reikmėms. Dabar nebrangūs rankiniai GPS įrenginiai asmens buvimo vietą gali nustatyti 3 metrų tikslumu.
1981 m. – skenuojantis tunelinis mikroskopas
Skenuojančio tunelinio mikroskopo (STM) adatėlę judinant objekto paviršiumi ir matuojant elektros srovę, tekančią adatėle, mokslininkai sugebėjo stebėti paviršius pavienių atomų tikslumu.
STM mikroskopas yra toks tikslus, kad mato ne tik atomus – jis taip pat gali jais manipuliuoti, sudaryti iš jų tam tikras struktūras. Už mikroskopo sukūrimą IBM mokslininkai Gerdas Binnigas ir Heinrichas Rohreris apdovanoti Nobelio premija, šis išradimas paspartino nanotechnologijų vystymąsi.
1984 m. – identifikavimas pagal DNR
Molekulinės biologijos specialistas Alecas Jeffreysas sumanė būdą kur kas efektyviau išanalizuoti daugiau nei 3 mlrd. taškų žmogaus DNR sekoje, nei tų dalių, kurios parodo didžiausius skirtumus tarp žmonių palyginimą. Jo metodą greitai įsisavino teisėsaugos specialistai, tokiu būdu išteisinę neteisingai apkaltintus žmones ir nustatę tikruosius nusikaltėlius.
1985 m. – polimerazių grandininė reakcija
Biochemikas Kary Mullis išrado metodą, kuriame panaudojant fermentus, greitai ir nebrangiai sukuriama milijonai nedidelio DNR kiekio kopijų. Nesvarbu, kokia maža ar kiek išdžiūvusi kraujo dėmelė bebūtų, teismo medikai dabar gali pasigaminti pakankamai genetinės medžiagos DNR identifikuoti.
Naudojantis šiuo metodu, mokslininkai gali padauginti nepastebimus ŽIV genetinio kodo pėdsakus ir ligą diagnozuoti kur kas anksčiau nei įprastiniais metodais.
Bus daugiau.
